— Organinė, o ką?
— Nelabai išsamu. O kam „mašina motina” naudojo amoniaką ir fosforo rūgštį? Atsimeni: ji išstuksendavo formules ir kiekius, o tu lakstei po parduotuves kaip prakeiktas, stengeisi gauti. O kam stengeisi? Nežinai? Paaiškinsiu: mašina iš jų sintetino adenozintrifosforo rūgštį ir kreatino fosfatą — raumenų energijos šaltinius. Supratai?
— Supratau. O „kaliošo” markės benzinas? O rodano kalcis? O metilvioletas? O dar trijų šimtų pavadinimų reaktyvai kuriam galui?
— Kol kas nežinau, reikia biochemiją paskaityti…
— Aha… O dabar aš tau paaiškinsiu, kuriam galui aš rūpinausi tomis šlykščiomis medžiagomis: aš vykdžiau logines eksperimento sąlygas, laikiausi žaidimo taisyklių, ir ne daugiau. Aš nežinojau apie tą tavo superfosfatą. Ir mašina tikriausiai nežinojo, kad formulės, kurias ji išstukseno dvigubu kodu, taip įmantriai vadinasi, nes gamta susideda ne iš pavadinimų, o iš struktūrinių medžiagų. Ir vis dėlto ji prašinėjo amoniako, fosforo rūgšties, cukraus, o ne degtinės ir ne strichnino. Savo protu suvokė, kad degtinė — nuodai, be vadovėlių. O ir tave ji sukūrė ne pagal vadovėlius ir ne pagal medicinos enciklopediją — iš natūros…
— Tu be reikalo taip užsipuoli biologiją. Joje yra tai, ko mums reikia: žinios apie gyvybę, apie žmogų. Na, pavyzdžiui… — jis labai norėjo mane įtikinti, buvo matyti iš jo pastangų, — ar tu žinai, kad sąlyginiai refleksai susidaro tik tuomet, kai sąlyginis idirgiklis ima veikti anksčiau, negu nesąlyginis? Priežastis atsiranda anksčiau už pasekmę, supranti? Nervų sistemoje pasaulio priežastingumas užrašytas pilnutiniau, negu filosofijos vadovėliuose! Ir biologijoje naudojami tikslesni terminai, negu kasdieniniame gyvenime. Nagi kaip rašoma romanuose?Jš nesuprantamo siaubo jam išsiplėtė akių vyzdžiai ir dažniau ėmė plakti širdis.” O ko čia nesuprasti: pradėjo veikti simpatikus! Sit, prašau… — jis skubomis paskiaidė savo žaliąją bibliją, —,„..simpatiniais nervais sklindančių impulsų poveikyje: a) susitraukus radialiniam akies rainelės raumeniui, išs plečia akių lėlytės; b) padažnėja ir sustiprėja širdies tvinksniai…” Tai jau arčiau reikalo, a?
— Be abejo, arčiau, tik kiek? Ar tau neateina į galvą, kad ne mes, o biologai būtų sintetinę žmogų, jei būtų pasiekę rimtų laimėjimų biologijoje?
— Bet mes, remdamiesi jų žiniomis, galėsime išanalizuoti žmogų.
— Išanalizuoti! — Aš prisiminiau „Streptocido striptizą su tirtuliu…”, savo nevykusius bandymus prie pamišimo slenksčio, laužą iš perfojuostų — ir sukilau. — Gerai! Mesim darbą, iškalsim visus vadovėlius ir receptūrinius žinynus, išmoksim baisybę terminų, Įsitaisysim laipsnius ir plikes ir po trisdešimties metų grįšim prie miisų darbo, kad suklijuotume etiketes! Cia — kreatino fosfatas, o ten — grūdų glitinas… šimtai milijardų pavadinimų. Aš jau bandžiau analizuoti tavo atsiradimą, man gana. Analitinis kelias mus velniaižin kur nuves.
Žodžiu, mes nesusitarėme. Tai buvo pirmas atsitikimas, kai kiekvienas iš mūsų liko prie savo nuomonės. Aš ir iki šiol nesuprantu, kodėl jis, inžinierius sistemotechnikas, sistemologas, elektronikas… na, žodžiu, mano antrasis aš, pasuko į biologiją? Mes turime eksperimentinį įrenginį — tokio jis nė vienoje biologijos laboratorijoje neras, — reikia daryti bandymus, sisteminti rezultatus ir stebėjimus, nustatyti bendrus dėsningumus — būtent bendrus, informacinius! Biologiniai — palyginti su jais — žingsnis atgal. Taip visi daro. Be to, tik šitaip ir galima išmokti kaip reikiant valdyti „mašiną motiną”, juk ji visų pirma — informacinė mašina.
Ginčai tęsėsi ir kitomis dienomis. Mes karščiavomės, užsipuldinėjome kits kitą. Kiekvienas ieškojome įrodymų savo naudai,
— Technika privalo ne kopijuoti gamtą, o papildyti ją. Mes ketiname dubliuoti gerus žmones. O jeigu geras žmogus šlubas? Arba ranką fronte prarado? Arba jo sveikata niekam tikusi? Juk ar žmogus naudingas visuomenei, paprastai sužinome, kai jis jau subrendęs, o dar dažniau — senyvas; ir sveikatėlė nebe ta, ir psichika nuvarginta… Tai ką, mes visa tai turime atkurti?
— Ne. Reikia rasti būdą, kaip ištaisyti dubletų kliaudas. Lai jie bus sveiki, puikaus sudėjimo, gražūs…
— Na va, matai!
— Ką „matai”?
— Nagi juk norint pataisyti dubletus, reilcalinga biologinė informacija apie gerą kūno sudėjimą, apie deramą išorę. Biologinė!
— O čia jau nesuprantama. Jei mašina be jokio biologinio pasiruošimo atgamina visą žmogų, tai kam jai ta informacija, prireikus atkurti žmogaus dalis? Juk pagal biologijos žinias nei žmogaus, nei jo rankos nepadarysi… Keistuoli, kaip tu nesupranti, kad mums negalima gilintis į visas žmogaus organizmo detales? Negalima, susipainiosime, juk tų detalių nesuskaičiuojami milijardai ir nė dviejų nėra vienodų! Gamta dirbo ne pagal valstybinius standartus. Todėl dubletus reikia taisyti, pagal išorinius integralinius požymius reguliuojant „mašiną motiną”… stačiai pasakius, sukiojant rankenėles!
— Na, žinai! — jis skėsčiojo rankomis, traukėsi į šalį.
Aši skėsčiojau rankomis, traukiausi į kitą pusę.
Tokia padėtis pradėjo veikti nervus. Mes pakliuvome į loginę aklavietę. Skirtingas požiūris į tolesnį darbą — dalykas nebaisus; galų gale galima bandyti ir vienaip, ir kitaip, o kas teisus — lems rezultatai. Protu neaprėpiama buvo, kad mes nesuprantame kits kito! Mes — du informaciškai vienodi žmonės. Ar yra tuomet išvis teisybė pasaulyje?
Tą pamainą, kai dubletas dirbo laboratorijoje, ašl ėmiau skaitinėti jo surinktus biologijos veikalus. Gal aš ir tikrai nepajutau šio mokslo skonio, esu prieš jį nusistatęs nuo senų — mokyklinių — laikų, o dabar perskaitysiu, persiimsiu juo ir susižavėjęs murmesiu: „Cia tai bent!” Nepersiėmiau. Be abejo, įdomus mokslas, daug pamokančių smulkmenų (bet tik smulkmenų!) apie organizmo veiklą, geras mokslas bendram lavinimuisi, tačiau ne tai, ko mums reikia. Aprašomasis ir apytikslis — ta pati geografija. Ką jis jame rado?
Aš inžinierius — tuo viskas pasakyta. Per dešimtį darbo metų mano psichiką tvirtai užvaldė mašinos, tarp jų aš jaučiuosi ramus. Mašinos visiškai paklūsta protui ir rankoms, jose viskas apibrėžta: taip — tai „taip”, ne — tai „ne”. Ne kaip žmonėse: „Taip, bet…” — ir toliau eina frazė, užbraukianti „taip”. O juk dubletas — tai aš.
Mes jau ėmėme vengti to varginančio ginčo, dirbome tylėdami. Gal viskas susitvarkys, ir mudu suprasime vienas kitą… Informacinė kamera buvo beveik baigta. Dar diena dvi, ir į ją bus galima suleisti triušius. Ir tuomet atsitiko tai, kas anksčia ar vėliau turėjo atsitikti: laboratorijoje nuaidėjo telefono skambutis.
Ir anksčiau skambėdavo skambučiai. „Valentinai Vasiljevičiau, birželio pirmai pristatykite reaktyvų nurašymo aktą, antraip nebeduosime jums nieko iš sandėlio!” — buhalterija. „Draugas Krivošeinai, užeikite į pirmąjį skyrių”, — Johanas Johanovičius Kliapas. „Seni, paskolink savaitėlei sidabro-nikelio akumuliatorių!” nuoširdus vaikinas Fenia Zagrebniakas. Ir taip toliau. Bet šis skambutis buvo ypatingas. Kai tik dubletas pratarė į ragelį; „Krivošeinas klauso”, — jo veidas pasidarė palaimingai kvailas.
— Taip, Lenuk, — ne prakalbo, o suburkavo jis, — taip… Na ką tu, mažyte, ne, žinoma… kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą!
Aš su plokščiareplėmis rankose apmiriau prie kameros. Mano akivaizdoje grobiama mylima moteris. Mylimai Dabar aš tai aiškiai supratau. Man pasidarė karšta. Aš kimiai kostelėjau. Dubletas pakėlė į mane švelnumo aptemdytas akis ir užsikirto. Jo veidas tapo rūškanas ir liiidnas.
— Vieną sekundę, Lena… — ir jis padavė man ragelį. — Se. Čia, tiesą sakant, tau.