Aš stvėriau ragelį ir surikau:
— Klausau, Lenočka! Klausau…
Beje, apie ką mudu su ja kalbėjome, nebūtina aprašinėti. Ji, pasirodo, buvo komandiruotėje ir tik vakar grįžo. Na, įsižeidė, žinoma, už šventes. Laukė mano skambučio…
Kai aš padėjau ragelį, dubleto laboratorijoje nebebuvo. Man irgi dingo noras dirti. Aš užrakinau fligelį ir švilpaudamas patraukiau namo: apsiskusti ir persirengti vakarui.
Dubletas krovėsi lagaminą.
— Toli?
— Į kaimą pas tetą, į užkampį, į Saratovą! Į Vladivostoką purslų laižyti! Ne tavo reikalas.
— Ne, be juokų: kur tu? Kas yra?
Jis pakėlė galvą, iš padilbų žvilgtelėjo į mane.
— Tu iš tiesų nesupranti, kas yra? Ką gi, tai dėsninga: tu — ne aš.
— Ne, kodėl gi? Tu — tai aš, o aš — tai tu. Šiaip ar taip, tokia buvo pradinė pozicija.
— Tas k yra, kad ne, — jis užsirūkė cigaretę, ištraukė iš lentynos knygą. — „Sistemologijos įvadą” aš paimsiu, tu galėsi naudotis bibliotekos knyga… Tu pirmas, aš — antras. Tu gimei, augai, lavinaisi, užėmei kažkokią vietą gyvenime. Kiekvienas žmogus užima kažkokią vietą gyvenime; gerą ar blogą, bet savo. O aš neturiu vietos — užimta! Viskas užimta: pradedant mylima moterim, baigiant etatinėm pareigom, pradedant tachta, baigiant butu…
— Nagi miegok, dėl dievo, ant tachtos, negi aš prieš?
— Neplepėk niekų, argi čia svarbu tachta!
— Klausyk, jeigu tu dėl Lenos, tai… gal paeksperimentuokime dar ir… galime juk mes sau tatai leisti?
— Pagaminti antrą Leną, dirbtinę? — jis niūriai nusijuokė. — Kad ir ji trankytųsi gyvenime, kaip keleivis be bilieto… Atpildas už gyvybę — irgi sugalvojome, idiotai! Pirmieji visuomenės mokiniai vietoj medalių apdovanojami žmogumi — tokiu pat, kaip jie, bet be vietos gyvenime. Geniali idėja, ką ir bekalbėti! Aš tai jau tiek to, kaip nors susitvarkysiu. O pirmieji mokiniai — liaudis išlepinta, užgaidi. Įsivaizduok, pavyzdžiui, Arkadijaus Arkadjevičiaus dubletą: akademikas A. A. Azarovas, bet be vadovaujamo instituto, be atlyginimo, be narystės akademijoje, be mašinos ir buto — visai be nieko, vien asmeninės savybės ir malonūs prisiminimai. Kaip jis gyvens? — jis įkišo į lagaminą rankšluostį, dantų, šepetėlį ir pastą. — Žodžiu, man užteks. Aš daugiau nebegaliu taip dviprasmiškai gyventi: būgštauti, kad mudviejų neužkluptų kartu, dairytis valgykloje, imti iš tavęs pinigus — taip, būtent iš tavąs tavo pinigus! — pavyduliauti Lenos… Už kokias nuodėmes aš turiu taip kamuotis? Aš žmogus, o ne eksperimentinis pavyzdys ir ne kažkieno dubletas!
— O kaipgi bus su darbu?
— O kas sakė, kad aš žadu mesti darbą? Kamera beveik baigta, bandymus tu galėsi daryti pats. Cia iš manęs maža naudos — mūsų juk „viena — gaiva dviem”. Išvažiuosiu, gvildensiu proiblemą „žmogus — mašina” iš kito galo…
Jis išdėstė savo planą. Jis važiuoja į Maskvą, stoja į aspirantūrą, į MVU biologijos fakultetą. Darbas išsišakoja dviem vagomis: aš tyrinėju „mašiną motiną”, išsiaiškinu jos galimybes; jis tiria žmogų ir jo galimybes. Paskui — jau skirtingi, su skirtinga patirtimi ir idėjomis — drauge dirbame toliau.
— Bet kodėl vis dėlto biologija? — neiškenčiau aš. — Kodėl ne filosofija, ne sociologija, ne psichologija, ne gyvenimo mokslas, atseit, grožinė literatūra? Juk tie mokslai taip pat tiria žmogų ir žmonių visuomenę. Kodėl?
Jis susimąstęs pažvelgė į mane.
— Tu tiki intuicija?
— Na, tarkim.
— Taigi, mano intuicija man visą laiką sako: jei nieku laikysime biologinius tyrinėjimus, praleisime kažlcą labai svarbaus. Aš dar nežinau, ką būtent. Po metų pasistengsiu paaiškinti.
— O kodėl mano intuicija man nieko panašaus nesako?
— O velnias tave žino — kodėl! — Jis atsiduso su pirmykščiu išraiškingumu — jam grįžo gera nuotaika. — Gal tu stačiai bukas kaip veltinis…
— Na taip, žinoma. O tu išmaningas — kaip tas šuo, kuris viską jaučia, tik negali pasakyti!
Žodžiu, pasikalbėjome.
Viskas aišku: jam reikia kaupti individualią informaciją, darytis pačiu savimi. Todėl jam verčiau būti ne su manim, o kažkur atskirai — taip pat sutinku; atvirai kalbant, „dvilypė” mudviejų padėtis mane irgi pradėjo slėgti. Bet su ta biologija… čia aš jo rimtai nesupratau…”
Aspirantas atsilošė kėdėje, pasirąžė.
— Ir negalėjo suprasti, — pasakė jis balsu.
Tuomet jis pats savęs dar nesuprato.
ASTUNTAS SKYRIUS
Vietoj epigrafo:
Šiandieninės paskaitos tema: kodėl studentas prakaituoja per egzaminą? Tylos, draugai! Rekomenduoju konspektuoti — medžiaga pagal programą… Taigi, išnagiinėsime situacijos, kurią visiems čia esantiems teko išgyventi, fiziologinius aspektus. Vyksta egzaminas. Studentas visokeriopais plaučių, gerklų, liežuvio ir lūpų judesiais virpina orą — atsakinėja. Jo regos analizatorai kontroliuoja atsakymo teisingumą pagal užrašus lapelyje ir pagal egzaminatoriaus linkčiojimus. Bendrais bruožais apmesime reilektoriną grandinę. Antrosios Signalinės Sistemos vykdantysis aparatas ištaria irazę — regėjimo organai pagauna sustiprinantį dirgiklį. Linktelėjimas — signalas, perduodamas į smegenis; jis neleidžia nutrūkti nervinių ląstelių jaudrinimui reikiamoje smegenų žievės srityje. Nauja Irazė — linktelėjimas… ir taip toliau. Šį procesą neretai lydi antrinė reilektorinė reakcija: studentas gestikuliuoja, ir tai jo atsakymą daro itin įtikinamą.
Tuo pat metu nesutrikdamas ir be įtempimo savaimingai veikia besąlyginės reflektorinės grandinės. Trapecijos pavidalo ir platieji nugaros raumenys palaiko sėdinčio studento korpusą statmenoje padėtyje, kas itin būdinga mums, kaip mūsų protėviams buvo būdingas vaikščiojimas statmenoje padėtyje. Krūtinės ir tarpšonkauliniai raumenys padeda ritmingai kvėpuoti. Kiti raumenys įtempti kaip tik tiek, kiek reikalinga atsispirti Žemės traukai. Lygiai plaka širdis, vegetatyviniai nervai pristabdė virškinimo procesus, kad neblaškytų studento dėmesio… viskas tvarkoj.
Bet štai pro ausų būgnelius ir pagrindines membranas studentą pasiekia naujas garsinis dirgiklis: egzaminatorius uždavė klausimą. Man niekad nepabosta gėrėtis viskuo, kas vyksta toliau, ir, patikėkit manim, tame-gėrėjimesi nėra jokio sadizmo. Tiesiog malonu matyti, kaip greitai, darniai, panaudodama milijonmetą protėvių gyvenimo patirtį, nervų sistema reaguoja į mažiausią pavojaus signalą! Žiūrėkite: nauji oro virpesiai pirmučiausia nuslopina ankstesnę sąlyginę reilektorinę veiklą — studentas nutyla, dažnai vidury žodžio. Tuo laiku signalai iš klausos ląstelių prasiskverbia į pailgąsias smegenis, sužadina nervines užpakalinių keturkalnio kauburėlių ląsteles, kurios valdo nesąlyginius budrumo refleksus: studentas pasuka galvą į prabilusį egzaminatorių! Tuo pačiu metu atsišakoję garsinio dirgiklio signalai pasiekia tarpines smegenis, o iš ten — didžiųjų pusrutulių žievės smilkinines skiltis, kur prasideda skubi minėtųjų oro virpesių prasmės analizė.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad toks garsų analizės centrų išdėstymas smegenų žievėje, šalia ausų- didžiai tikslingas. Evoliucija, suprantama, atsižvelgė į tai, kad garsas ore sklinda labai iš lėto: kažkokius ten tris šimtus metrų per sekundę, betnaž vienodu greičiu, kaip ir signalai nervų skaidulonnis. O juk garsas gali reikšti sėlinančio tigro krebždesį, gyvatės šnypštimą arba — mūsų laikais — iš už kampo iššokusios mašinos ūžmą. Signalų perdavimui smegenyse negalima gaišti net sekundės dalies!
Bet šiuo atveju studentas išgirdo ne tigro krebždesį, o ramiu, mandagiu balsu užduotą klausimą. Cche, kai kas, galimas daiktas, bevelytų rinktis tigrą! Manau, jums nereikia aiškinti, kad klausimas egzamino metu suvokiamas kaip pavojaus signalas. Juk pavojus plačiąja šio žodžio prasme — tai kliūtis kelyje į užsibrėžtą tikslą. Mūsų gražiai sutvarkytais laikais palyginti maža pavojų, kliudančių gyvai būtybei siekti pagrindinių tikslų: išsaugoti gyvybę ir sveikatą, pratęsti giminę, numalšinti alkį ir troškulį. Todėl į pirmą vietą iškyla antros eilės pavojai: prarasti orumą, savigarbą, stipendiją, galimybę mokytis, o paskiau dirbti įdomų darbą ir kita… Taigi nesąlyginė reflektorinė reakcija į pavojų studentui nusisekė puikiai. Pažiūrėsim, kaip jis jį atrems.