Biochemijos paskaitose jus supažindino su įstabia ribonukleininės rūgšties savybe. Ribonukleininės rūgšties yra visose smegenų ląstelėse: elektrinių nervinių signalų veikiama, ji pertvarko savo radikalų — timino, uracilo, citozino ir guanino — išsidėstymą molekulėse. Sie radikalai — mūsų atminties raidės: jų deriniais mes smegenų žievėje užrašome bet kokią inlormaciją… Atseit, vaizdas toks: smilkininėse smegenų žievės skiltyse perprastas klausimas sudirgina nervų ląsteles, kurios studento smegenyse tvarko abstrakčias žinias. Aplinkinėse žievės srityse atsiranda silpni atsakomieji impulsai: „Aha, kažką apie tai skaičiau!” Stai dirginimas koncentruojasi daugiausia vilčių teikiančioje žievės srityje, apima ją ir — o siaubas! — ten t Įminu, uracilu, citozinu, guaninu ilgose ribonukleininės rūgšties molekulėse įrašyta dievaižin kas: „Lioša, mesk konspektus, mums trūksta ketvirto!” Tylos, draugai, neatitrūkite nuo darbo.
Ir tada smegenyse prasideda tyki panika — arba, ne taip va/z-. dingai pasakius, totalinė dirginimo iradiacija. Nerviniai impulsai bruzdina loginės analizės sritis (gal būt, pavyks sumoti!), regimosios atminties ląsteles (gal mačiau ką nors tokio?). Paaštrėja regėjimas, klausa, uoslė. Studentas nepaprastai aiškiai mato rašalo dėmę ant stalo krašto, įskaitų knygelių krūvą, girdi lapų šlamesį už lango, kažkieno žingsnius koridoriuje ir netg prislopintą šnibždesį: „Brolyčiai, Alioša dega…” Bet visa tai — nereikalinga. Ir dirginimas apima vis naujas ir naujas žievės sritis — pavojus, pavojus! — išsilieja į judinamuosius centrus priešakiniame vingyje, prasigauna į vidurines, į pailgąsias, pagaliau į stuburo smegenis… Ir čia aš noriu nukrypti nuo dramatiškos situacijos, kad galėčiau išgarbinti tą minkštą, pilkai baltą daugmaž pusės metro ilgumo ataugą, perveriančią mūsų stuburnarius iki pat juosmens, — stuburo smegenis.
Stuburo smegenys… O, mes smarkiai klystame, manydami, kad jie yra tik tarpinė instancija tarp galvos smegenų ir kūno nervų, kad jie pavaldūs galvos smegenims ir patys tesugeba valdyti vien nesudėtingus fiziologinių funkcijų refleksus! Ne taip lengva pasakyti, kas kam pavaldus, kas ką valdo! Stuburo smegenys yra senesnis, labiau gerbtinas darinys, negu galvos smegenys. Jos gelbėjo žmogų dar tais laikais, kuomet jis neturėjo pakankamai išvystytos galvos, kuomet jis, tikrai sakant, dar nebuvo žmogumi. Mūsų stuburo smegenys saugo atminimą apie paleozojų, kada mūsų tolimi protėviai — driežai — dūlinėjo, šliaužiojo ir skraidė tarp milžiniškų paparčių; apie kainozojų — pirmųjų beždžionių atsiradimo laikotarpį. Stuburo smegenys atrinko ir išsaugojo nervinius ryšius ir refleksus, patikrintus milijonų metų kovoje už būvį. Stuburo smegenys, jei jums patinka — tai vidinis mūsų išmintingo konservatizmo židinys.
Ką bekalbėti, mūsų laikais tos senutėlės, sugebančios reaguoti į sudėtingus nūdienos tikrovės dirginimus tik iš dviejų pozicijų: gyvybės išsaugojimo ir giminės pratęsimo, — negali mums visur pagelbėti, kaip mezozoinėje eroje. Bet jos dar tūri įtakos — daug kur turi įtakos! Apsiimu, pavyzdžiui, įrodyti, kad dažnai kaip tik jos nulemia mūsų literatūrinius ir kinematografinius skonius. Ką? Ne, stuburo smegenys nemoka rašto ir neturi specialių refleksų filmams peržiūrėti. Bet pasakykite man: kodėl mes dažnai labiau vertiname detektyvinius filmus ir romanus, kad ir kaip netikusiai jie būtų pastatyti ar parašyti? Kodėl labai daug kas mėgsta meilės istorijas: nuo anekdotų ir paskalų iki „Dekamerono”, skaitomo pasirinktinai? Įdomu? O kodėl įdomu? Ogi todėl, kad nugarkaulio smegenyse neišdildomai įrašyti savisaugos ir giminės pratęsimo instinktai spiria mus kaupti žinias — nuo ko galima mirti? — kad, ištikus reikalui, galėtume išsigelbėti. Kaip ir kodėl atsiranda laiminga, palikuonimis užsibaigianti meilė? Kaip ir dėl ko ji pražūva? — kad pačia neapsižioplinus. Ir nesvarbu, kad tokio pavojingo atvejo mūsų patogiai sutvarkytame gyvenime niekada nebus; ir nesvarbu, kad atėjo meilė ir palikuonių — nors vežimu vežki — stuburo smegenys vis tiek daro savo… Aš nesistengiu, nelyginant literatūros kritikai, išderglioti tokių skaitytojų ir žiūrovų polinkių kaip nedorų. Ne, kodėl gi? Tai sveiki polinkiai, natūralūs polinkiai, pilnakraujai polinkiai. Jei karvės natūraliosios evoliucijos procese kada nors išmoks skaityti, jos irgi pradės kaip tik nuo detektyvų ir meilės istorijų.
Bet grįžkime prie studento, kurio galvos smegenys pabūgo egzaminatoriaus klausimo. „Ech, rūta žalioji”, — tartum kalba stuburo smegenys savo kolegoms, sugavusioms panišką jaudinimosi signalą, ir pradeda veikti. Visų pirma jos pasiunčia signalus viso kūno motoneuronams: raumenys įsitempia parengtyje. Pirminiai raumenų energijos šaltiniai — adenozintriiosloro rūgštis ir kreatiniosfatas — skaidulose suskyla atitinkamai į adenozindiiosioro rūgštį ir kreatiną; išsiskiria fostoro rūgštis ir pirmosios šilumos dozės… Ir vėl noriu atkreipti jūsų dėmesį į biologinį padidėjusio raumenų tonuso tikslingumą. Juk senais laikais pavojui išvengti reikėjo gieitų, energingų judesių: atšokti, smogti, pasilenkti, įsliuogti į medį. O kadangi kol kas neaišku, į kurią pusę reikės atšokti ar kirsti smūgį, parengiami visi raumenys.
Vienu metu su raumenimis sužadinama vegetatyvinė nervų sistema, ji pradeda vadovauti visai medžiagų apykaitos virtuvei organizme. Jos signalai pasiekia antinkstį, šis išskiria į kraują adrenaliną, kuris sujaudina visur ir viską. Kepenys ir blužnis it kempinės išsunkia į gyslas keletą litrų atsarginio kraujo. Išsiplečia raumenų, plaučių, smegenų kraujagyslės. Dažniau plaka širdis, varinėdama kraują į visus kūno organus, o drauge su juo — deguonį ir gliukozę… Stuburo smegenys ir vegetatyviniai nervai ruošia studento organizmą ilgai, sunkiai, įnirtingai žūtbūtinei kovai.
Bet egzaminatoriaus negalima pritrenkti vėzdu arba bent marmuro rašaline. Pabėgti nuo jo taip pat negalima. Nepatenkins egzaminatoriaus, net jei studentas iš energijos pertekliaus raumenyse vietoj atsakymo atsistos kojomis į viršų ant stalo krašto. Todėl visa studento organizmo veikla — slapta ir audringa — užsibaigia tuščiu gliukozės degimu raumenyse ir šilumos išskyrimu. Įvairių kūno vietų termoreceptoriai siunčia į stuburo i galvos smegenis nerimastingus signalus apie gresiantį perkaitimą, ir smegenys atsiliepia į Juos vienintele įvykdoma komanda: išplėsti odos poras! Bilumos nešiotojas — kraujas — ima plūsti į odą (tai studentui sukelia šalutinį relleksą — jam parausta skruostai), pradeda šildyti orą tarp kūno ir drabužių. Atsiveria prakaito liaukos drėgmei išgarinti, kad nors tuo pagelbėtų studentui. Egzaminatoriaus klausimo sužadintų refleksų ratas galiausiai užsidarė.
Aš manau, kad išvadas iš to, kas pasakyta apie žinių vaidmenį, taisyklingai reguliuojant žmogaus organizmą mūsų sudėtingoj nūdienėj aplinkoj, kaip ir apie jų vaidmenį, reguliuojant studento organizmą per būsimąją sesiją, padarysite jūs patys…
Iš pioi. V. A. Androsiašvilio kurso paskaitos lema „ŽMOGAUS FIZIOLOGIJA”