…Taip, jis išvažiavo, kad taptų pats savimi, o ne tuo Krivošeinu, kuris gyvena ir dirba Dneprovske. Dar traukinyje jis išmetė pro langą raktą nuo buto, kurį Valia rūpestingai įkišo jam į kišenę; užrašų knygutėje užtepliojo pažįstamų maskviečių (dargi giminaitės tetos Lapanaldos) adresus ir telefonus. Neturi jis nei pažįstamų, nei giminių, nei praeities, tik dabartį — nuo įstojimo į biologijos fakultetą, — ir ateitį. Jis žinojo paprastą, bet tikrą būdą, kaip įteisinti save ateityje: darbą. Sis būdas jo niekada neapvylė.
Bet buvo ne vien tai.
…Kažkada fizikai tobulino šviesos greičio matavimo metodus — tiesiog šiaip sau, norėdami pasiekti didelį tikslumą. Pasiekė. Ir nustatė skandalingą faktą: šviesos greitis nepareina nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio. „Negali būti! Prietaisai meluoja! Tai juk prieštarauja klasikinei mechanikai…” Patikrino. Išmatavo šviesos greitį kitu metodu — tas pats rezultatas. Ir bemaž užbaigta, logiškai tobula visata, pastatyta ant stačiakampių koordinačių pastolių, griuvo, sukėlusi siaubingas dulkes. Prasidėjo „fizikos krizė”.
Žmogaus protas dažnai siekia ne nuodugniai pažinti pasaulį, o suderinti visus jo faktus; svarbiausia — kad viskas būtų kuo paprasčiau ir logiškiau. O paskui nežinia iš kur išnyra klastingas, nenumatytas faktelis, neišsitenkantis idealiai vienas pri kito pritaikytuose pasaulio vaizdiniuose, ir tenka viską pradėti iš naujo,
Mintyse jie irgi surezgė paprastą ir aiškų vaizdą, kaip mašina, vadovaudamasi informacija apie žmogų, kuria žmogų. O „mašina motina” užsiiminėjo vaikišku žaidimu kubiukais: elektriniais impulsais iš molekulių skystoje terpėje kombinavo molekulių grandines, iš molekulių grandinių — ląsteles, o iš ląstelių — audinius, tik su tuo skirtumu, kad „informacinių kubiukų” čia buvo nesuskaičiuojami milijardai. Tas faktas, kad šitokio žaidimo vaisius buvo ne pabaisa ir netgi ne kitas žmogus, o jis, informacinis Krivošeino antrininlkas, bylojo, kad uždavinys teturėjo vieną sprendimą. Na, suprantama, kitaip ir būti negalėjo: juk iš kubiukų įmanoma sudėlioti tik tą paveiksliuką, kurio detalės yra jų sienelėse.
Kiti gi variantai (fragmentiška Lena, fragmentiškas tėvas, atminties „kliedesys”, akys ir čiuptuvai) buvo stačiai informacinis šlamštas ir negalėjo egzistuoti skyrium nuo mašinos.
Šis požiūris nebuvo klaidingas — jis buvo tiesiog paviršutiniškas. Ir jis patenkino juos, kol faktai liudijo, kad jie vienodi ir išvaizda, ir mintimis, ir poelgiais. Bet kai tarp jų kilo atkaklūs nesutarimai, naudoti ar ne darbe biologiją, šis požiūris pasirodė esąs nepagrįstas.
Taip, būtent tai, kad jiedu nesuprato kits kito, o ne pats susižavėjimas biologija (kuris Krivošeinui Nr. 2 galėjo praeiti ir be pasekmių), buvo jo atradimui tas pat, kas reliatyvumo teorijai šviesos greičio pastovumo faktas. Žmogus niekad nežino, kas jame banalu, kas originalu; tai galima suvokti tik palyginus save su kitais žmonėmis. O Krivofeinas-dubletas, skirtingai nuo paprastų žmonių, galėjo lyginti save ne tik su pažįstamais, bet ir su „savo etalonu”.
Dabar aspirantas Krivošeinas aiškiai suprato, kuo jiedu skyrėsi: skirtingi buvo jų atsiradimo keliai. Valentinas Krivošeinas atsirado daugiau kaip prieš tris dešimtmečius tokiu pat būdu, kaip ir visos gyvos būtybės — iš embriono, kuriame tam tikra tvarka išdėstytomis baltymų molekulėmis ir radikalais buvo užrašyta per tūkstančius amžių ir tūkstančius gentkarčių gerai parengta žmogaus organizmo konstravimo programa. O „mašinai motinai”, nors ji ir vadovavosi individualia krivošeiniška, bet vis vien laisva informacija, teko iš naujo ieškoti ir sandaros principų, ir visų biologinės informacijos sistemo detalių. Ir mašina rado kitą kelią, palyginus su gamta: biocheminį montažą vietoj embrioninės raidos.
Taip, dabar jis daug ką supranta. Per metus jis nuėjo kelią nuo jutimų iki žinių ir nuo žinių iki savo organizmo apvaldymo. O tuomet… tuomet buvo tik nenugalimas potraukis į biologiją ir žodžiais nenusakomas įsitikinimas, kad ieškoti reikia čia. Dargi Krivošeinui neįstengė nieko dorai paaiškinti.
Į Maskvą jis atvyko, miglotai jausdamas, kad su juo kažkas ne taip. Neserga, nekvailioja, o būtent turi perprasti save, įsitikinti, kad jo pojūčiai — ne įkyri idėja, ne hipochondrinės haliucinacijos, o realybė.
Jis dirbo taip, kad dienos, praleistos Dneprovsko institute, atrodydavo kaip atostogos. Paskaitos, laboratorijos, lavonų skrodimo salė, biblioteka, paskaitos, kolokviumai, laboratorijos, paskaitos, klinika, biblioteka, laboratorijos… Pirmąjį semestrą jis neišvažiuodavo iš Lenino kalnų, tik prieš miegą nueidavo prie parapeto, ant Maskvos upės šlaito, parūkyti, pasigrožėti horizonte su žvaigždėmis susiliejančiais žiburiais.
Per Androsiašvilio paskaitas, kurių Krivošeinas ateidavo klausyti, šalia jo visada įsitaisydavo kažkuo į Leną panaši pilkaakė antrakursė. Kartą ji paklausė: „Jūs toks solidus, rimtas, tur būt, po kariuomenės?” — „Po kalėjimo”, — atsakė jis, nuožmiai atkišęs žandikaulį. Daugiau mergina juo nebesidomėjo. Nieko nepadarysi — merginoms reikia laiko.
…Ir per kiekvieną bandymą, kiekvieno skaičiavimo metu, jis įsitikindavo: taip, iš smegenų į hipofizio žirnelį einančios nervų pynSs atpiovoje po mikroskopu iš tikrųjų galima suskaičiuoti apie šimtą tūkstančių nervinių skaidulų — vadinasi, hipofizį pilnutinai valdo smegenys. Taip, kartu su bananų koše beždžionei iš vivariumo sušėrus beta radioaktyvaus kalcio svėrinį, o po to Geigerio vamzdeliu suskaičiavus ženklintus atomus jos išskyrose, iš tikrųjų paaiškėja, kad kaulų audiniai atsinaujina maždaug dukart per metus. Taip, įsmeigus adatas-elektrodus į raumens nervo skaidulas ir nukreipus sustiprintas biosroves į ausines, galima išgirsti ritmingą nervinių signalų kriksėjimą ar dažną stuksenimą; ir savo pobūdžiu šie garsai atitinka tai, ką jis junta! Taip, odos ląstelės tikrai juda išvidaus į paviršių, keičia struktūrą, miršta, kad iSpleiskanotų ir užleistų vietą kitoms.
Jis tyrinėjo ir savo kūną: ėmė kraujo ir limfos mėginius; išrėžė iš dešiniosios šlaunies raumenų audinių atpiovą ir įdėmiai ištyrė ją iš pradžių optiniu, o paskui ir elektroniniu mikroskopu; apšmeižė save, kad klinikoje jam padarytų „Vasermano punkciją” (kankinančią operaciją stuburo smegenų skysčiui iš nugarkaulio paimti sifilio diagnostikai)… Ir nustatė, kad jo organizme viskas normalu. Dargi nervų kiekis ir išdėstymas jo audiniuose buvo toks pat, kaip mokomųjų lavonų anatomikume. Nervai ėjo į smegenis, bet ten su laboratorine technika jis negalėjo prasiskverbti: pernelyg daug būtų tekę įauginti į savo kiaušą adatinių elektrodų ir su pernelyg dideliu skaičiumi oscilografų sujungti juos, kad perprastų savo organizmo paslaptis. Pagaliau ir ar biitų perpratęs? O gal vėl būtų išėjęs „streptocido striptizas” — tik ne žodžiais ir skaitmenimis, o dantytomis elektroencefalogramų linijomis?
Situacija, kai gyvas žmogus stengiasi pažinti save, bet, dargi pasitelkęs.prietaisus, negali suvokti savo organizmo paslapčių — pati savaime paradoksali. Juk kalbama ne apie nematomų „radiožvaigždžių” atradimą ar antidalelių sintezę — visa informacija jau yra žmoguje. Belieka tik molekulių, ląstelių ir nervinių impulsų kodą išversti į antrosios signalinės sistemos kodą — žodžius ir sakinius.
Žodžiai ir frazės reikalingi (o ir tai ne visada), kad vienas žmogus galėtų suprasti kitą. Tačiau ar būtini jie, kai reikia suprasti save patį? Krivošeinas to nežinojo. Todėl jam pravertė viskas: tyrimai su prietaisais, vaizduotės darbas, knygų skaitymas, jutimų analizė savo kūne, pokalbiai su Androsiašviliu ir kitais dėstytojais, klinikos ligonių stebėjimai, skrodimai…
Visi Vano Aleksandrovičiaus prieštaravimai per tą atmintiną pokalbį gruodžio mėnesį buvo teisingi, nes juos nulėmė Androsiašvilio žinios apie gyvybę, jo tikėjimas neabejotinu visų gamtos kūrinių tikslingumu.