Nežinojo profesorius vieno — kad kalbasi su dirbtiniu žmogumi.
Netgi Vano Aleksandrovičiaus abejonės, ar jo užmanymas pasiseks, buvo visai pagristos, nes Krivošeinas pradėjo kaip tik nuo inžinerinio, „mašininio”, sprendimo. Be to, tuomet, gruodžio mėnesį, jis ėmėsi projektuoti „elektropotencialinį induktorių” — vis tos pačios „Monomacho kepurės” veikimo principu. Šimtai tūkstančių adatų — mikroskopinių elektrodų, sujungtų su savarankiškai žinias įsisavinančio automato matricomis (bionikos laboratorijoje tame automate buvo modeliuojami sąlyginiai refleksai), turėjo perduoti smegenų ląstelėms papildomus krūvius, per kiaušą nukreipti Į jas dirbtines biosroves ir tuo būdu smegenų žievės mąstymo centrus susieti su vegetatyvine nervų sistema.
Krivošeinas šyptelėjo: keistuolis, tuo primityviu įrenginiu norėjo pataisyti savo organizmą! Gerai bent, kad dėl to projekto neužmetė fiziologinių tyrimų.
…Skrosdamas eilinį lavoną, jis mintyse atgaivindavo jį: įsivaizduodavo, kad jis pats guli ant pakylos sekcijinėje salėje; kad tai jo paties baltos nervų skaidulėlės skverbiasi pro raumenis ir kremzles į violetinę, geltonomis riebalų patakomis apėjusią širdį, į vandeningus seilių liaukų grumulus po žandikauliu, į pilkus sukritusių plaučių skarulius. Kitos skaidulėlės susiveja į baltus nervų virželius, eina į nugarkaulį, į stuburo smegenis ir toliau — pro kaklą po kiaušu. Iš ten jais skrieja signalai komandos: sutraukti raumenis, paspartinti širdies darbą, išsunkti seiles iš liaukų!
Studentų valgykloje jis tokiu pat būdu stebėjo kiekvieną kąsnį, slenkantį į skrandį, stengėsi įsivaizduoti ir pajusti, kaip ten, tamsioje erdvėje, jį pamažėle minko glotnūs raumenys, skaido druskos rūgštis ir fermentai, kaip į žarnų sieneles įsigeria drumzlinai geltona tyrelė, — ir kartkartėmis užsisėdėdavo po dvi valandas prie ataušusio šnicelio.
Tikrai sakant, jis tik atsimindavo. Devynias dešimtąsias jo atradimo nulėmė tai, kad jis atsiminė ir suprato, kaip viskas buvo.
„Mašinai motinai” tiesiog nebuvo reikalo pradėti nuo gemalo: ji turėjo užtektinai medžiagos, kad „surinktų” suaugusį žmogų; Krivošeinas originalas tuo pasirūpino. Iš pradžių neaiškiame biologiniame bako mišinyje tebuvo tik „klaidžiojančios” srovės ir „plaukiojantys” potencialai iš išorinių schemų — šias vaizdingas teorinės elektrotechnikos sąvokas kalbamuoju atveju reikia suprasti tiesiogiai. Paskui atsirado vaiskios nervų skaidulos ir ląstelės — elektroninių mašinos schemų tąsa. Informacinės pusiausvyros ieškojimai vyko toliau: nervų tinklas darėsi vis sudėtingesnis ir apimlesnis, iš nervinių ląstelių sluoksni tame tinkle susiformavo žievė ir požievis — taip atsirado jo smegenys, ir nuo šio momento jis jau egzistavo.
Pačioje pradžioje jo smegenys irgi buvo mašinos schema, jos tęsinys. Bet dabar jau jis pats priiminėjo išorinės informacijos impulsus, rūšiavo ir derino variantus, ieškojo, kaip įdaiktinti informaciją biologinėje terpėje — montavo save! Bake išsiskleidė — kol kas dar padrikas — nervų tinklas; aplink nervus ėmė rastis raumenų audiniai, kraujagyslės, kaulai, vidaus organai — beveik tokio skysto pavidalo, kada nervinių impulsų poveikyje viskas gali ištirpti, susimaišiyti, pakeisti sandarą… Ne, tai nebuvo apgalvotas kūno montavimas pagal brėžinį, kaip nebuvo ir brėžinio; tebevyko žaidimas kubiukais, daugybės variantų peržiūrėjimas ir parinkimas iš jų to vienintelio, kuris tiksliai atspindėtų informaciją apie Krivošeiną. Bet dabar — kaip elektroninė mašina dvejopais elektriniais signalais įvertina kiekvieną uždavinio sprendimo variantą, taip jo smegenys-mašina vertino kūno sintezę dvejetaine pojūčių aritmetika: „taip” — malonu, „ne” — skauda. Nevykusios ląstelių kombinacijos, neteisingas organų išdėstymas smegenyse atsiliepdavo maudžiančiu ar dygiu skausmu, nusisekę deriniai ir teisingas išdėstymas — džiugiu pasitenkinimu.
Ir ieškojimų atsiminimas, besiformuojančio kūno pojūčių atsiminimas liko jo organizme.
Gyvenimas sukuria žmones, mažai tesiskiriančius organizmo savybėmis, bet nepaprastai skirtingus psichika, charakteriais, žiniomis, sielos subtilumu ar grubumu. „Mašina motina” pasielgė atvirkščiai. Aspirantas buvo tapatus Krivošeinui psichika ir intelektu, nagi tat ir suprantama: juk gyvenime šios žmogaus ypatybės formuojamos tuo pačiu atsitiktinių ieškojimų ir laisvos prasmingos informacijos atrinkimo būdu; mašina stačiai pakartojo tuos ieškojimus. O biologiškai jie skyrėsi, kaip knyga ir tos knygos rankraščio juodraštis. Dargi ne vienas juodraštis, o visi variantai, ir apmatai, iš kurių gimė išnešiotas ir išbaigtas kūrinys. Galutinis turinys vienodas, bet juodraščiuose pataisomis, prierašais, išbraukymais užrašytas visas ieškojimo ir žodžių parinkimo kelias.
„Beje, šis palyginimas irgi netobulas, — susiraukė aspirantas. — Knygų juodraščiai atsiranda anksčiau už knygas, o ne atvirkščiai! O jei ir supažindintume grafomaną su visais juodrašt niais „Karo ir taikos” variantais, argi tai padarytų jį genijum? Beje, ko nors, tur būt, išmokytų… Ė, ne, geriau be palyginimų!”
Tai, ką žino, žmogus prisimena tik dviem atvejais: kai reikia prisiminti — į tikslą nukreiptas prisiminimas — ir kai susiduria su kuo nors, kas bent iš tolo panašu į įrašus jo atmintyje; tai vadinama asociatyviniu prisiminimu. Biologijos knygutės ir buvo toji užuomina, sužadinusi jo atmintį. Bet jis jautėsi kebliai, nes prisiminė ne žodžius ir dargi ne vaizdus, o pojūčius. Jis ir dabar negali visko persakyti žodžiais — beje, tur būt, ir niekad negalės…
Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbu, kad tokia informacija yra. Pajėgė juk tos „žinios pojūčiuose” pagimdyti aiškią, prasmingą idėją: apvaldyti medžiagų apykaitą savyje.
…Pirmąsyk jam tai pavyko sausio dvidešimt aštuntos vakarą bendrabutyje. Atsitiko visai kaip Pavlovo šunims: dirbtinai išsiskyrė seilės. Tik skirtingai nei anie jis galvojo ne apie maistą (kaip kartas buvo pavakarieniavęs kefyro su daktariška dešra), o apie nervinį seilių liaukų reguliavimą. Savo įpratimu stengėsi įsivaizduoti ir pajausti visą nervinių signalų kelią nuo skonio receptorių liežuvyje per smegenis iki seilių liaukų ir staiga pajuto, kaip burna prisipildo seilių!
Dar pilnai neįsisąmoninęs, kaip tat atsitiko, jis sutelkė mintis, išgąstingai protestuodamas: „Ne! — ” — ir burna bematant perdžiūvo!
Tą vakarą jis tol kartojo mintyse įsakymus „Seilės!” ir „Ne!”, kol gumburų nepradėjo traukyti mėšlungis…
Visą kitą savaitę jis sėdėjo savo kambaryje — gerai, kad studentams buvo atostogos, nereikėjo gaišti su paskaitomis ir laboratoriniais. Įsakymų, duodamų įsivaizduotais pojūčiais, klausė ir kiti organai! Iš pradžių juos valdyti tesisekė apgrabiai: iš akių liejosi ašarų upeliai, gausus prakaitas tai išmušdavo visą kūną, tai vienu mirksniu išdžiūdavo, širdis arba glebiai aprimdavo it pusiau nualpus, arba imdavo pašėlusiai stuksenti po šimtą keturiasdešimt dūžių per minutę — vidurio nebuvo. O kai jis pirmąkart įsakė skrandžiui nutraukti druskos rūgšties išskyrimą, vos spėjo nulėkti iki tualeto — taip umariai jam paleido vidurius… Bet pamažu jis išmoko lengvai ir lokalia valdyti išorines išskyras; kartą netgi sugebėjo prakaito lašeliais ant dilbio odos užrašĮyti „PAVYKO!” — it tatuiruotę.
Paskui jis bandymus perkėlė į laboratoriją ir visų pirma pakartojo su savim žinomą Klodo Bernaro „cukraus injekcijos” efektą. Tiktai dabar nereikėjo atvožti kiaušo ir badyti adata tarpinių smegenų: cukraus kiekis kraujyje padidėdavo minties įsakymu.