Bet šiaipjau su vidiaus sekrecija viskas buvo įkur kas kebliau — pakitimai jos darbe po komandų-pojūčių nebūdavo pastebimi išorėje. Jis susibadė pirštus ir raumenis, tiikrindamas, ar liaukos vykdo smegenų įsakymus išskirti į kraują adrenaliną, insuliną, gliukozę, hormonus; kai sąmoningai kaitaliojo skrandžio rūgštingumą, zondu susižalojo stemplę, atrinkdamas sultis… Viskas pavykdavo — ir viskas buvo labai sudėtinga.
Tada jis susiprotėjo: organizmui reikia kelti bendrus tikslus — padaryti tai ir tai, atlikti reikiamus pakitimus. Iš tikrųjų, juk eidamas jis neįsakinėja raumenims: „Tiesusis dešiniosios šlaunies raumuo — susitraukti! Dvigalvis raumuo — atsipalaiduoti! Kairės blauzdos raumuo — susitraukti…” — jam tai nerūpi. Sąmonė duoda bendrą nurodymą: eiti greičiau ar lėčiau, aplenkti stulpą, pasukti į laiptinę. O užduotis raumenims paskirsto patys nerviniai centrai. Taip turi būti ir čia: ne jo dalykas rūpintis, kokios liaukos ir kraujo indai vykdys įvairias reakcijas. Kad tik jie darytų tai, ko jis nori!
…Trukdė žodžiai, trukdė vaizdai. Jis mėgino išaiškinti iki smulkmenų: kepenims — kaip iši amino rūgščių ir riebalų sintetinti glikogeną, suskaidyti glikogeną į gliukozę, išskirti ją į kraują; skydinei liaukai — susitraukti, išsunkti į kraują tiroksino lašelius; kraujotakos sistemai — išplėsti kapiliarus didžiųjų krūtinės raumenų audiniuose, maksimaliai susiaurinti kitus kraujo indus — ir nieko neišeidavo, krūtinės raumenys neišaugdavo. Juk kepenys nežinojo, kad jos kepenys, skydinė liauka supratimo neturėjo apie terminą „tiroksinas” ir negalėjo įsivaizduoti jo lašelių. Aspirantas Krivošeinas keikė save už perdėtą stropumą paskaitose ir bibliotekoje. Tų pastangų rezultatas tebūdavo galvos skausmas.
Mat, pertvarkant medžiagų apykaitą savyje reikėjo vengti skaičių, terminų ir netgi vaizdų, o mąstyti vien jutimais. Visas uždavinys buvo „žinias pojūčiuose” paversti trečiąja signaline sistema, kuri, pojūčių padedama, valdytų vidaus sekreciją.
…Juokingiausia, kad tam neprireikė nei laboratorinių prietaisų, nei valdymo schemų. Tiesiog gulėti tamsiame kambaryje, užmerkus akis, plastilinu užsilipdžius ausis, ir pusiausnūda įsiklausyti Į save. Keisti pajautimai atklysdavo nervais: peršėjo, atnaujindama kraują, blužnis, kutenančiai susitraukinėjo žarnos, šaldė po žandikauliu seilių liaukos; maloniu traukuliu į nervų signalus atsiliepdavo antinkstis, adrenalinu ir gliukoze praturtinta kraujo porcija plito kūnu, skleisdama šilumą it stipraus vyno gurkšnis; lengvu dilgčiojimu pranešinėjo apie save nesveikos raumenų ląstelės.
Išsireiškus techniniu terminu, jis patikrino savo kūną nervais, kaip montažininkas patikrina elektroninę schemą testeriu.
Tuo laiku jis jau aiškiai įsivaizdavo dvejetainę pojūčių aritmetiką: „skauda” — „malonu”. Ir jam dingtelėjo, kad pats paprasčiausias būdas ląstelėse vykstančius procesus pajungti sąmonei — priversti jas sirgti. Labai galimas daiktas, kad prie to išradimo prisidėjo įvykis su ledtaku: idėja atėjo į galvą po jo.
Iš tikrųjų, ląstelės, kurios dėl įvairių priežasčių iro ir žuvo, gana juntamai pranešdavo apie save. Jos maudė, peršėjo, dygčiojo — tarytum šaukėsi pagalbos. Organizmas ir pats, be komandos „iš viršaus”, siuntė joms į pagalbą kraujo leukocitus, karščiuojančio audinio šilumą, fermentus ir hormonus; beliko sąmonės pastangomis arba spartinti, arba stabdyti tuos mikroskopinius mūšius už gyvybę.
…Jis badė ir plauste raumenis visur, kur tik galėjo pasiekti adata ar lancetu. Svirkštėsi po oda mirtinas šiltinės ir choleros bakterijų dozes. Kvėpavo gyvsidabrio garais, gėrė gyvsidabrio dichlorido tirpalą ir medžio spiritą (sparčiau veikiančių nuodų, tiesa, neišdrįso gerti). Ir kuo toliau, tuo paprasčiau jo organizmas nugalėdavo visus suvokiamus pavojus.
O paskui jis susisargdino vėžiu. Susisargdinti vėžiu! Bet kuris gydytojas spiautų jam į akis už tokį pareiškimą. Sukelti vėžį, argi tai įmanomas dalykas? — pirma juk reikia žinoti, nuo ko atsiranda vėžio navikai. Atvirai sakant, jis nesiryžtų tvirtinti žinąs vėžio priežastis — stačiai todėl, kad negali išversti į žodžių kalbą visų tų pojūčių, lydėjusių odos ląstelių išsigimimą dešiniajame šone… Jis pradėjo nuo to, kad iškamantinėjo pacientus, atsiųstus gama terapijos kursui į radiobiblogijos laboratoriją: ką jie junta? Klausinėti įgąsdintus, prislėgtus, persikreipusius iš skausmo žmones apie jų kančias ir nieko nežadėt mainais buvo žiauru, — bet taip jis įsigyveno į vėžiu sergančio ligonio būseną.
…Navikas plėtėsi, ėjo kietyn. Nuo jo pradėjo šakotis išaugos — vinguriuotos ir žalsvai violetinės, kaip kalafioro. Skausmas graužė šoną ir petį. Studentų poliklinikoje, kur jis nuėjo pasitikrinti, jam pasiūlė tuojau pat operuotis, nenorėjo net iš kabineto išleisti. Jis išsisuko, primelavo norįs iš pradžių išeiti gama terapijos kursą…
Aspirantas Krivošeinas, maigydamas papirosą, išėjo į balkoną. Buvo šilta naktis. Užmiesčio plentu, švytuodama žibintų šviesomis, pralėkė automašina. Nuo Gulbės žvaigždyno link Lyros skubiai danginosi du žiburėliai — raudonas ir žalias; užpakaly jų slinko reaktyvinių variklių kauksmas. Kaip degtukas per dėžutę brūkštelėjo per dangų meteoras.
…Kai savo kambaryje, stovėdamas prieš veidrodį, jis sutelkė valią ir jutimus, auglys rezorbavosi per ketvirtį valandos. Po dvidešimties minučių jo vietoje bebuvo tik melsvai raudona lėkštelės dydžio dėmė; dar po dešimties minučių — įprasta švari, nuo žvarbos spuogeliais pašiurpusi — it žąsies — oda: kambaryje buvo gana vėsoka.
Tačiau žinių, kaip išgyvendinti vėžį, jis kol kas negali išreikšti receptais ir rekomendacijomis. Tai, ką jis galėtų nupasakoti žodžiais, nieko neišgydys — nebent tokius, kaip jis pats, dubletus, atsirandančius pirmąsyk. O ir visos jo žinios tetinka tiktai jiems.
Ilgainiui tikriausiai pasiseks įveikti barjerą tarp „mašinos motinos” dubletų ir paprastų žmonių. Juk biologiškai jie mažai kuo skiriasi. O žinių yra. Na, nepasiseks jų išreikšti žodžiais — užrašys į magnetines biopotencialų svyravimo juostas, nubraižys temperatūrų lapus, skaičiavimo mašinomis apdoros analizių duomenis; nūnai medicina — tikslus mokslas. Ir galų gale išmoks užrašinėti ir perdavinėti tikslius pojūčius. Žodžiai nebūtini: ligoniui svarbiausia pasveikti, o ne parašyti disertaciją apie savo išgijimą. Ne čia esmė…
Aspiranto dėmesį patraukė apačioje sužibusi ugnelė. Jis įsižiūrėjo: atsišliejęs į žibinto stulpą, degėsi papirosą neseniai matytas plačiapetis tįsia su lietpalčiu — seklys. Antai jis numetė degtuką, ėmė vienodai vaikštinėti šaligatviu.
„Surado vis dėlto, velnias jį rautų! Ot, prikibo!” Krivošeinui iškart sugedo nuotaika. Jis grįžo į kambarį ir sėdo prie stalo skaityti dienoraščio.
DEVINTAS SKYRIUS
Gyvenimas trumpas. Jo vos užtenka, kad padarytum ganėtiną kieki klaidų. O jau kartoti jas — neleistina prabanga.
Dabar aspirantas užrašus skaitė priekabiai, su pavydžiu smalsumu: nagi, ką pasiekė tas, kuris ketino „rankenėles sukioti”?
„Birželio 1. Uff… viskas! Informacinė kamera gatava. Rytoj pradedu bandymus su triušiais. Laikantis visuotinės tradicijos, reiktų pradėti nuo varlių… bet kad aš imčiau į rankas tą biaurastį! Ne, rupūžėmis lai užsiima mano dubletas aspirantas. Aspirantas — pirmas mokinys moksle, jam dera stropumas.
Kaipgi jam ten klojasi?”
„Birželio 2. Pritaisiau triušiams daviklius, suleidau į kamerą — visus sykiu. Lai peni informaciją.”