„Birželio 7. KeturiaS dienas triušiiai gyveno kameroje: smaguriavo morkomis ir kopūstlapiais, virpino šnirpšles, pešėsi, poravosi, snaudė. Šiandien rytą padariau pirmąjį mėginimą. Užsidėjau „Monomacho kepurę”, mintimis sukomandavau „Galima!” — ir „mašina motina” pradėjo veikti! Keturi triušiai dubletai per pusantros valandos.
It kalnas nuo pečių nuslinko — mašina veikia.
Įdomi detalė: triušių formavimasis darosi matomas (kas vyksta iki tol, aš nežinau), kai ima rastis kraujotakos sistema; raudonai melsvos kraujagyslės auksaspalviame skystyje išryškėja lygiai taip, kaip vištos užperėto kiaušinio trynyje.
Atgiję triušiai išnirdavo. Aš juos gaudžiau už ausų, maudžiau šiltutėlius ir drebančius dubenėlyje, po to tupdžiau šalia paprastųjų. Natūraliųjų triušių ir dirbtinių antrininkų susitikimas buvo dar trivialesnis, negu kažkada mudviejų su dubietu. Jie suglumę sprogindavo akis vieni į kitus, apsiuostydavo ir (kadangi neturi antrosios signalinės sistemos pasiaiškinimams)
imdavo peStis. Paskui pavargdavo, vėl apsiuostydavo ir po to pradėdavo normalų triušišką gyvenimą.
Svarbiausia, mašina dirba pagal mano paliepimą, nekišdama savo dvylekio. Užsidedi „kepurę”, prisimeni (pageidautina regimai), kurį būtent triušį tu nori dubliuoti, mintyse duodi leidimą pradėti — ir po 25–30 minučių jis kepurnėjasi bake. Priešingą operaciją — beatsirandančio triušio ištirpinimą pagal komandą „Ne!” „mašina molina” irgi vykdo nepriekaištingai.
Už pasiekimus ir stropumą aš sušeriu jai druskų, rūgščių, glicerino, vitaminų ir kitų reaktyvų pagal sąrašą. Lygiai kaip silkę dresiruotam ruoniui.”
„Birželio 20. Kai sekasi, tai sekasi. O šit kai nesiseka, nors galvą į sieną daužyk… Visas tas dienas mėginu sustabdyti triušio sintezę kurioje nors stadijoje. Kokių tik įsakymų neišbandžiau: „Stop!”, „Nurimk!”, „Gana!”, „Nulis!” — ir mintimis, ir žodžiais — ir vis viena: arba sintezė vyksta iki galo, arba triušis ištirpsta.
Panašu, kad „mašina motina” dirba kaip skaičiavimo mašinos trigeris, kuris arba užsidaro, arba atsidaro, o tarpinėje padėtyje sustoti negali. Taip, bet sudėtingai mašinai derėtų elgtis sumaniau, negu tai paikai schemiūkštei.
Pabandysim dar.
„Liepos 6 d. Gyvybės pristabdyti negalima — štai, kaip matote, koks reikalas. Bet koks gyvybės pristabdymas yra mirtis. Tačiau mirtis — tik akimirka, po kurios prasideda irimo arba — šiuo atveju — tirpimo procesas. O aš sintetinu gyvas sistemas. Pagaliau ir pati „mašina motina”, tiesą sakant, — gyvas organizmas, ir todėl niekas joje sustingti negali.
O gaila, tai būtų labai paranku…
Šiandien išvydo pasaulį pirmas prieauglis iš dirbtinio patino ir paprastos triušės — aštuoni baltutėliai triušiukai. Tur būt, svarbus faktas. Tiktai ir be jų labai jau daug aš turiu triušių.
Velnias griebtų, bet turėtų gi „mašina motina” paklusti subtilesnėms komandoms, negu „Galima!” ir „Ne!” Aš turiu valdyti sintezės procesą, antraip visi mano užmanymai garma į Tartarą…”
„Liepos 7. Tai šit kaip tu dirbi, „mašina motina”! Ir kaip viskas paprasta…
Šiandien aš įsakiau mašinai dar kartą atgaminti triušį albinosą Vašką. Kuomet jis it perregimas vaiduoklis pasirodė vidury bako, aš sutelkiau dėmesį į jo uodegėlę ir įsivaizdavau ją ilgesnę. Jokių pakitimų neįvyko. Cia buvo kažkas ne tai. Aš taip ir pagalvojau su apmaudu: „Ne tai…” — ir tuomet triušyje viskas pradėjo keistis! Kūno kontūrai iš lėto susiūbavo: triušio kūnas, ausys, letenos ir uodega tai ilgėjo ir storėjo, tai trumpėjo ir menko; vidaus organai pulsavo tuo pačiu ritmu. Net kraujo spalva ėmė kisti nuo tamsiai vyšninės iki šviesiai raudonos ir atvirkščiai.
Aš pašokau nuo kėdės. Triušį „tebepurtė”. Jo formos darėsi vis labiau iškraipytos, karikatūriškos; tirtėjimas — dažnesnis ir erdviškesnis. Pagaliau albinosas išskydo į pilkai violetinį ūką ir ištirpo.
Pradžioje aš išsigandau: vaizdas priminė aną mašinos „kliedesį”! Va tik ritmas. Visi dydžių ir atspalvių pasikeitimai buvo nuostabiai darnCis…
Ir čia aš viską supratau. Pats supratau, velniai rautų! — ir noriu tai pažymėti.
Pirminę informaciją apie triušį mašina gavo konkrečią ir vienareikšmę. Ji derino visas informacijos detales, ieškojo tikslaus varianto; bet, ieškok neieškojęs, — kas įrašyta, tą ir atgaminsi. Iš motociklo detalių nesurinksi dulkių siurblio.
Ir staiga mašina gauna signalą „Ne tai!” — ne teigimą ir ne neigimą — abejonės signalą. Jis sutrikdo informacinį triušio sintezės proceso pastovumą; grubiai kalbant, išmuša mašiną iš vėžių. Ir ji pradeda ieškoti: kas gi tuomet „tai” — paprastu išmėginimo metodu (šiek tiek daugiau, šiek tiek mažiau), kad nesuardytų sistemos… Bet mašina nežino, kas yra „tai”, o aš nepatvirtinu, kad jos ieškojimai teisingi. Tuomet sistema visai suyra ir ištirpsta: ne tai — vadinasi, ne tai…
Ir tada (va kuo geras tyrinėtojo darbas: aptikai gyslą ir per dieną, vadovaudamasis viena dviem idėjomis, gali nudirbti darbą, kurio kitaip neįveiktum nė per keletą metų!) aš vėl užsidėjau „Monomacho kepurę” ir sukomandavau mašinai „Galima!” Dabar aš žinojau, ką darysiu su triušio dubletu. Jis susiformavo. Aš sutelkiau dėmesį į jo uodegą (ryšio grandinė: bioimpulsai iš akių tinklainės, kur susidaręs triušio uodegos vaizdas, perėjo i smegenis — į „Monomacho kepurę” — į masiną, o jau mašina, lygindama ir atrinkdama informaciją, nustatė, kas mane domina) ir netgi susiraukiau, kad išraiškingiau atrodytų: „Ne tai!”
Į mašiną nuskriejo galingas, pusiausvyrą trikdantis informacijos impulsas.
Ir uodegėlė ėmė trumpėti. Tik tik…
„Ne tai!”
Uodegėlė virptelėjo, kiek pailgėjo…,
„Va va! Tai!”
Uodega apmirė. „Ne tai!” Dar pailgėjo…
„Tai!” Apmirė. „Ne tai! Tai! Ne tai! Tai!” — ir darbas pajudėjo. Sunkiausia buvo nukreipti pasikeitimus reikiama linkme — ir paskudrinti. Paskui aš transliavau „mašinai motinai” jau ne elementarias komandas „tai — ne tai”, o stačiai bežodį raginim.ą. Uodega ilgėjo; joje išaugo smulkių slankstelių grandinėlė, juos padengė raumenų skaidulos, rausva oda, balta vilna… Po dešimties minučių dubletas Vaska čaižė sau per šonus šlapia balta uodega it įsiutintas tigras.
O aš sėdėjau ant kėdės su „Monomacho kepure”, ir galvoje kunkuliavo nenusakoma maiaalienė iš „Na-na!..”, „Cia tai bent!”, „Po velnių!”, „Uff…” — kaip visuomet, kai dar negali visko išsakyti žodžiais, bet jauti: perpratai dalyko esmę, dabar jis niekur nedings! Ir mano veidas, tur būt, išreiškė tą begalinę palaimą, kokią jaučia tik apsiseilėjęs idiotas.
Viskas. Jokios mistikos. „Mašina motina” dirba pagal tą pačią sistemą „taip — ne”, kaip ir paprastos skaičiavimo mašinos…”
— Teisingai, — linktelėjo aspirantas. — Bet… tai gana atgrabus valdymas. Beje, mašinai… ką jau ten, šaunuolis!
,„..Bet, velnias, kaip vis dėlto puiku! Pagal mano komandą „taip”, „ne tai”, „ne” mašina formuoja ląsteles, audinius, kaulus… Tai gali tik gyvi organizmai, o ir tai žymiai lėčiau.
Na, balandėle, dabar aš išsunksiu iš tavęs viską!”
„Liepos 15. Dabar mudu su mašina, kaip sakoma, susigiedojome. Teisingiau, ji išmoko priiminėti, iššifruoti ir vykdyti mano smegenų įsakymus, nuosakiai neišskaidytus į „tai” ir „ne tai”. Grįžtamojo ryšio esmė ir komandų turinys liko toks pat, kaip anksčiau — stačiai viskas vyko labai greitai. Aš tik įsivaizduoju, ką ir kaip reikia pakeisti besiformuojančiame triušyje dublete. Na, tas pats lyg aš lipdyčiau ar pieščiau to triušio atvaizdą.