— Aišku!
— Tie įskilimai patys savaime negali būti mirties priežastis. Bet stiprus smūgis galėjo rimtai pažeisti vidaus organus, kurių, deja, nėra… Tai šitaip. Džiaugsiuosi, jei tau tai pagelbės.
— Dar ir kaip pagelbės! Kaukolę identifikacijai išsiuntei?
— Ką tik. Ir paskambinau — žadėjo greit padaryti.
„Vadinasi, tai ne nelaimingas atsitikimas gamyboje. Nei skystis, nei trumpasis sujungimas žmogui šonkaulių nelaužo. Ai-ai! Taigi, ten buvo dviese: nukentėjėlis ir nukentėjusysis. Ir atrodo, kad tarp nukentėjėlio ir nukentėjusiojo prasidėjo rimtos grumtynės…”
Anisimovas pasijuto žvaliau: byloje išryškėjo gerai pažįstamos apybrėžos. Jis kibo rašyti skubią telegramą į Charkovą.
Birželio diena alsavo karščiu. Saulė lydė asfaltą. Sutra sunkėsi ir į Anisimovo kabinetą, jis Įjungė stalinį ventiliatorių.
Atsakymas iš Charkovo milicijos atėjo lygiai pirmą valandą dienos.
, Laborantą Kravecą atgabeno pusę dviejų. Įeidamas į kabinetą, jis įdėmiai apsižvalgė nuo slenksčio, pastebėjęs grotas ant langų, nusišaipė:
— Tos kam? Kad greičiau prisipažintų?
— Ne-e, ką jūs! — geraširdiškai nutęsė Matvejus Apolonovičius. — Anksčiau mūsų pastate buvo urminė bazė, tai visą pirmąjį aukštą apkalė grotomis. Greitai nuimsim, į miliciją vagys savo noru nelįs, che-che… Sėskitės. Jiis jau sveikas, galite duoti parodymus?
— Galiu.
Laborantas perėjo kambarį, atsisėdo ant kėdės priešais langą. Tardytojas įsižiūrėjo į jį. Jaunas, kokių dvidešimt ketverių, ne daugiau. Panašus į Krivošeiną, anas toks galėjo būti prieš kokį dešimt metų. „Beje, — Matvejus Apolonovičius paskersakiavo į Krivošeino fotografiją asmens byloje, — anas toks nebuvo, ne. Šitas — gražuoliukas.” Ir tikrai, Kraveco išorė buvo kažkokia nudailinta, manekeniška, bruožai pernelyg taisyklingi. Įspūdį silpnino tik akys — teisybę sakant, dargi ne pačios akys, linžiedės ir jaunuoliškai giedros, o it į ką taikantis primerkti vokai; laborantas į tardytoją žiūrėjo budriai ir protingai. „Senyvos kažkokios jo akys, — pagalvojo tardytojas. — Bet greit jis atsigodo po sukrėtimo, jokių žymių. Na, pabandysim.”
— Žinote, jūs panašus į velionį Krivošeiną.
— Į velionį? — Laborantas sukando žandikaulius ir sekundę užmerkė akis. — Vadinasi, jis…
— Taip, vadinasi, — griežtai patvirtino Anisimovas. „Nerviukai jo nelabai…” — Tiek to, pradėkim iš eilės. — Jis prisitraukė popieriaus laipą, atsuko parkerio viršelį. — Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis, amžius, darbo ar mokslo vieta, kur gyvenate?
— Bet juk jūs tikriausiai žinote?
— Žinau nežinau — apklausiamasis turi pats pasisakyti, tokia tvarka.
„Vadinasi, žuvo… ką dabar daryti? Ką kalbėti? Katastrofa… Velnias mane atnešė Į miliciją — būčiau galėjęs pabėgti iš klinikos… kas gi dabar bus?”
— Prašau, rašykite: Kravecas Viktoras Vitaljevičius, dvidešimt ketveri metai, Charkovo universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas. Nuolatinai gyvenu Charkove, Šaltajame kalne. Šičia esu praktikoje.
— Aišku, — užuot rašęs, tardytojas mitriai ir beprasmiškai sukiojo parkerį. — Ar buvote Krivošeinui giminaitis? Koks būtent — artimas, tolimas?
— Tolimas, — studentas nejaukiai šyptelėjo. — Šiaip, devintas vanduo nuo kisieliaus.
— Aišku! — Anisimovas padėjo parkerį, paėmė telegramos blanką; balsas surūstėjo. — Tai šit, pilieti: nepasitvirtina.
— Kas nepasitvirtina?
— Jūsų versija, kad jūs Kravecas, gyvenate ir mokotės Charkove ir taip toliau. Charkovo universitete nėra tokio studento. O ir Šaltajame kalne 17 numeryje tokia asmenybė negyveno nei laikinai, nei nuolatinai.
Apklausiamasis sutriko, skruostai akimirką subliuško, veidą nutvieskė raudonis. „Įkliuvau. Va kur įkliuvau, ak, velnias! Ir kaip kvailai!.. Na žinoma, jie iškart patikrino. Sit ką reiškia patyrimo stoka… Bet ką gi dabar sakyti?”
— Sakykite tiesą. Ir kuo smulkiau. Neužmirškite, kad kalba eina apie mirties atvejį.
„Tiesą… Bepigu tau šnekėti!”
— Suprantate… tiesa, kaip čia jums pasakius… tiesa perdaug ilga ir sudėtinga.. — droviai sumurmėjo laborantas, nekęsdamas ir niekindamas save už tą drovumą. — Cia reikia ir apie informacijos teoriją, apie atsitiktinių procesų modeliavimą…
— Taigi tik nepūskite miglos, pilieti, — gaižiai susiraukė Anisimovas. — Nuo teorijų žmonės nežūva — tai išvien praktika ir faktai.
— Bet… suprantate, gal būt, iš tikrųjų niekas ir nežuvo, tai galima įrodyti… pamėginti įrodyti. Dalykas tas, kad… matote, pilieti tardytojau… („Kodėl aš jį pavadinau „piliečiu tardytoju” — juk aš dar neareštuotas?”) Matote, žinogus — visų pirma tai… n-na… ne septyniasdešimties kilogramų svorio protoplazmos gumulas… Na, ten penkiasdešimt litrų vandens,
dvidešimt kilogramų baltymų… riebalų ir angliavandenių… enzimai, fermentai, visa kita. Žmogus — tai visų pirma informacija. Informacijos telkinys… Ir jeigu ji neišnyko — žmogus gyvas…
Jis nutilo, prikando lūpą. „13, beprasmiška užmačia. Neverta nė stengtis.”
— Taip, aš klausau, kalbėkite toliau, — mintyse šaipydamasis, paragino tardytojas.
Laborantas iš padilbų žvilgtelėjo į jį, patogiau atsisėdo ir su lengva šypsena pasakė:
— Vienu žodžiu, jei be teorijų, tai aš ir esu Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas. Galite įrašyti į protokolą.
Tai buvo taip nelaukta ir įžūlu, kad Matvejus Apolonovičius minutę neteko žado. „Ar nevertėtų pasiųsti jį pas psichiatrą?” Bet žydros apklausiamojo akys žvelgė sąmoningai, o jų gelmėje slypėjo niekinanti pašaipa. Ji ir išjudino Anisimovą iš sustingimo.
— Aiš-ku! — jis sunkiai pasikėlė. — Jūs, tur toūit, kvailiu mane laikote? Lyg aš nebūčiau susipažinęs su Krivošeino asmens byla, nebūčiau buvęs įvykio vietoje, neprisiminčiau jo išorės ir kita? — Jis atsirėmė rankomis į stalą. — Nenorite pasisakyti, kas esąs — jums pačiam blogiau. Vis tiek sužinosime. Jūs prisipažįstate, kad jūsų dokumentai suklastoti?
„Viskas. Reikia baigti žaidimą.”
— Ne. Tai jums dar reikia įrodyti. Su tokiu pat pasisekimu jūs ir mane galėtumėt laikyti suklastotu!
Laborantas nusigręžė į langą.
— Jūs nekrėskit komedijų, pilieti! — pakėlė balsą tardytojas. — Kokiu tikslu jūs prasiskverbėte į laboratoriją? Atsakykite! Kas tarp jūsų su Krivošeinu įvyko? Atsakykite!
— Neatsakinėsiu!
Matvejus Apolonovičius mintyse išplūdo save už nesantūrumą. Atsisėdo, patylėjo — ir prakalbo širdingu tonu.
— Paklausykite, negalvokit, kad aš jus noriu nuskandinti. Mano dalykas pravesti apklausą, nupiešti padėtį, o tada prokuratūra tegul tiria, teismas sprendžia… Bet jūs pats sau kenkiate. Jūs nesuprantate vieno: jeigu prisipažinsite paskiau, įkalčių priremtas, kaip sakoma, tatai nebeturės tos vertės, kaip nuoširdus prisipažinimas dabar. Gal būt, viskas ne taip baisu. Bet kol kas visi įkalčiai prieš jus. Kūno sužalojim ypatumai, ekspertų duomenys, kitos aplinkybės… Ir viskas rodo viena, — jis persilenkė per stalą, nuleido balsą, — kad jūs nukentėjusiam kaip ir… taigi… palengvinote.
Apklausiamasis nunėrė galvą, patrynė delnais veidą. Prieš jo akis vėl iškilo vaizdas: bake konvulsiškai trūkčiojantis skeletas su Krivošeino galva, jo paties rankos, įsikabinusios Į bako kraštą… jas lyti giltas glosnus skystis ir — smūgis!
— Pats nežinau, aš ar ne aš… — nupuolusiu balsu burbtelėjo jis. — Negaliu suprasti… — jis pakėlė akis. — Paklausykit, man reikia grįžti į laboratoriją!