Gal nieko nė nereikia? Geras paveldimumas, kokybiškas darbinis auklėjimas, higieniškos gyvenimo sąlygos… Lai protingi žmonės patys atgamina save: priveisia daugiau vaikų su geru paveldimumu. Išmaitinti galės, uždarbio užteks — juk jie protingi žmonės… Ir auklėti sugebės — jie juk protingi žmonės… Ir nereikės jokių mašinų…
Šiandien skambino Haris Chilobokas. Institute organizuojama nuolat veikianti paroida „Tarybinės sistemologijos laimėjimai”, ir, žinoma, Haris jos kuratorius.
— Ar neduosite ko nors, Valentinai Vasiljevičiau?
— Ne.
— Ko gi jūs taip? Sit Ipolito Ilarionovičiaus Voltampernovo skyrius tris eksponatus pateikia, kiti skyriai ir laboratorijos daug ką duoda. Reiktų nors vieno eksponato jūsų tema. Nejau ligi šiol nieko neturite?
— Ne. Kaip sekasi su biodaviklių sistema, Hari Charitonovičiau?
— E, Valentinai Vasiljevičiau, ką reiškia viena sistema, palyginus su visa sistemologija, che-che! Darysime, o kaipgi, bet kol kas, patys suprantate, visas jėgas metame parodos stendų, maketų, demonstracinių tablo apiforminimui, trafaretinius užrašus trimis kalbomis darome, o kaipgi, galva sukasi, ir laboratorija perkrauta, ir dirbtuvės, bet jei jūs, Valentinai Vasiljevičiau, surasit šj tą parodai, priimsime, jūsų darbams pas mus durys atviros…
Aš vos nepasakiau jam, kad man biodaviklių sistema kaip tik ir reikalinga, norint praturtinti parodą savo eksponatu (tegu daro, o paskui matysim), bet susilaikiau. Tau vis kad tik gudrauti, Krivošeinai!
Išsivaikščiojo mano eksponatai po margąjį pasaulį. Vienas graužia biologijos mokslo granitą Maskvoje, kiti — žoleles ir kopūstus daržuose. Vienas ir visai pabėgo nežinia kur…
Gal išstatyti parodoje „mašiną motiną” akademinei viešuomenei sukrėsti? Pademonstruoti kaip gaminami dvigalviai ir šešiakojai triušiai — po du egzempliorius per valandą… Bent būtų triukšmo.
Ne, brol. Sis įrenginys daro žmogų. Ir niekur” tu nuo to nesidėsi.”
DVYLIKTAS SKYRIUS
Kiekviena veikla įpareigoja. Neveiklumas niekuo neįpareigoja.
„Spalio 11. Kartoju reguliuojamos sintezės bandymus su triušiais — šiaip sau, kad mechanizmai nestovėtų be darbo. Viską filmuoju. Bus kino dokumentas. Piliečiai, parodykite kino dokumentus!”
„Spalio 13. Radau būdą, kaip patikimai ir sparčiai sunaikinti biologinę informaciją „mašinoje motinoje”. Jį galima pavadinti „elektriniu lastiku”; į kristalobloko ir SSM-12 įvadus paleidžiu srovę iš triukšmo generatoriaus, ir po 15–20 minučių apie triušius mašina viską užmiršta. Kad taip anksčiau vietoj komandos „Ne!” būčiau žinojęs šį būdą, dubletą Adomą kiekvienąsyk būčiau sunaikinęs visiškai ir negrįžtamai.
Tiktai nežinau, ar jam tai būtų buvę maloniau…
Laikas bėga, barsto medžių lapus, stingdo orą. O darbas stovi. Vėl imtis rimtų bandymų negaliu — drąsos stinga. Pasimečiau…
Šit kas, Krivošeinai! Gali laikyti, jog įrodyta, kad tu — ne dievas ir ne Žemės centras. O jei jau taip, tenka ieškoti kitų pagalbos. Reikia eiti pas Arkadijų Arkadjevičių.
— Aha! — susiraukė aspirantas Krivošeinas.
„…Reikia veikti nustatyta tvarka. Jis — mano viršininkas. Pagaliau ne tai svarbu: jis — protingas, nusimanantis ir įtakingas žmogus. Ir puikus metodistas, sugeba tiksliai formuluoti bet kokias užduotis. O „suformuluota užduotis, — kaip rašoma jo „Sistemologijos įvade”, — yra neaiškia forma užrašytas šios užduoties sprendimas”. Man kaip tik to ir trūksta. Ir mano temą ji,s palaikė mokslinėje taryboje. Tiesa, Azarovas be saiko išdidus ir garbėtroška, bet susišnekėsime. Jis juk protingas žmogus, supras, kad šlovė šiame darbe — ne visų svarbiausia.
Ė, palauk! Geri ketinimai savo keliu, o protingas atsargumas nepakenks. Nei iš šio, nei iš to išplepėti Azarovui šventų švenčiausią atradimo paslaptį, kad „mašina motina” gali sintetinti gyvas sistemas — nevalia. Verčiau pradėti nuo ko nors paprastesnio. „O paskui žiūrėsim”, — kaip jis pats mėgsta sakyti.
Mašinoje reikia sintetinti elektronines schemas. Kažkada dėl jų mane užsipuldinėdavo senis Voltampernovas, na ir jos, taip sakant, yra mano oficiali tema artimiausiems pusantrų metų.
„Reikia, Valentinai Vasiljevičiau, reikia!”
Apmesime bandymo schemą. Į skystį įvedame šešis laidus: du — maitinimui, du — kontroliniam oscilografui ir du — impulsų generatoriui. Per „Monomacho kepurę” pateikiu mašinai tipinių schemų parametrus ir apytikrius matmenis. Cia aš tikrai žinau, kas — „tai” ir kas — „ne tai” — dalykas įprastas.”
„Spalio 15. Bake atsiranda rudi suapvalėję kvadratėliai, panašūs į getinaksą. Ant jų nusėda iš skysčio susikristalizavusios schemos laidininkų metalinės linijos, izoliatorių tarpsluoksniai, viena ant kitos gula kondensatorių plėvelės, gretimai išsirikiuoja varžų juostelės, diodų ir tranzistorių dėmės… Tai panašu į plėvelių technologiją, dabar besivystančią mikroelektronikoje, tik be vakuumo, elektros iškrovų ir kitokios pirotechnikos.
Betgi ir malonu po visų tų pinklių košmarų spragsėti perjungikliais, rankenėlėmis, reguliuoti spindulio ryškumą bei intensyvumą oscilografo ekrane ir pagal atžymas skaičiuoti mikrosekundinius impulsus! Viskas tikslu, aišku, įmanoma. Lyg būtum grįžęs namo iš tolimų kraštų… Velnias mane nešė į tuos kraštus, į neįžvelgiamas džiungles, vadinamas „žmogumi”, be palydovo ir be kompaso. O kur rasi tokį palydovą? Ir tokį kompasą?
Gerai. Schemų parametrai atitinlca, 154-osios temos užduotis pusiau atlikta; tai bent apsidžiaugs Ipolitas Ilarionovičius!
Einu pas Azarovą. Parodysiu pavyzdžius, šį tą paaiškinsiu ir užsiminsiu apie tolesnes perspektyvas. Nueisiu rytoj ir pasakysiu:
— Arkadijau Arkadjevičiau, aš atėjau pas jus kaip protingas žmogus pas protingą žmogų..
„SpaIito 16. Buvau nuėjęs… Kaip sykis pataikiau į išskėstas rankas!
Taigi rytą nuodugniai apgalvojau pokalbį, pastvėriau pavyzdžius ir patraukiau prie senojo korpuso. Rudenio saulė nutvieskė sienas su besaikėmis architektūrinėmis puošmenomis, granito pakopas ir mane, lipantį tomis pakopomis.
Jau prie durų pasijutau prislėgtas. O, tos valstybinės trimetrinės raižyto ąžuolo durys raitytomis aršino ilgio rakenomis ir stangriomis pneumospyruoklėmis! Jos tarytum specialiai pad rytos ilgšiams plačiasnukiams žaliūkams biurokratams su didžiulėmis, it keptuvė tuzinui kiaušinių, letenomis: lengvu trūktelėjimu žaliūkai atidaro duris ir eina tvarkyti didelių svarbių reikalų. Įsmukęs pro duris, ėmiau galvoti, kad pokalbio su Azarovu nevertėtų pradėti šokiruojančia fraze („Aš atėjau pas jus kaip protingas pas protingą…”); reikia laikytis subordinacijos: jis — akademikas, aš — inžinierius.
O kai kopiau marmuriniais laiptų maršais su ranka neapimamais turėklais, per kilimus, prisegtus nikeliuotais strypais, širdyje jau buvau pagarbiai pasirengęs sutikti su viskuo, ką akademikas sakys ir rekomenduos… Žodžiu, jei prie granito pakopų šmaikščia eisena atžygiavo Krivošeinas — pirmasis atradėjas, tai į direktoriaus priimamąjį, brūkšėdamas kojomis, įėjo Krivošeinas — prašytojas sukumpusia nugara ir prasikaltusia marmūze.
Sekretorė Ninočka šoko man skersai kelio su tokiu umaru, kokio pavydėtų net vartininkas Levas Jašinas.
— Ne, ne, ne, draugas Krivošeinai, negalima, Arkadijus Arkadjevičius ruošiasi į kongresą, į Naująją Zelandiją, jūs juk žinote, kaip man kliūna, kai aš ką įleidžiu! Nieko nepriima, matote?