Priimamajame iš tikrųjų buvo daug bendradarbių ir komandiruojamųjų. Visi jie priešiškai pasižiūrėjo į mane. Aš pasilikau laukti — nelabai tikėdamasis, kad pasiseks, šiaip sau: kiti laukia — lauksiu ir aš. Kad neatitrūkus nuo kolektyvo. Kvaila situacija.
Žmonių padaugėjo. Visų veidai buvo rūškani, negražūs. Niekas nesikalbėjo.
Kuo daugiau žmonių rinkosi į priimamąjį, tuo menkesnis rodėsi mano reikalas. Dingtelėjo į galvą, kad mano pavyzdžiai tik išmatuoti, bet neišbandyti, kad Azarovas, ko gera, pradės įrodinėti, esą, technologiniai elektronikos darbai — ne mūsų profilis. „Ir iš viso, ko aš lendu? Kol pasibaigs terminas, skirtas temai gvildenti — dar metai su vir.šum. Kad Chilobokas vėl žarstytų pikantiškas sentencijas?”
Vilką minim — vilkas čia: veržli Chiloboko povyza išdygo duryse;,aš laiku užėmiau patogią poziciją ir įkandin jo šmurkštelėjau į kabinetą.
— Arkadijau Arkadjevičiau, man reikėtų…
— Ne, ne, Valentinai… e-e… Vasiljevičiau, — paimdamas iš Hario kažkokius popierius, dėbtelėjo į mane Azarovas, suraukęs antakius. — Negaliu! Niekaip negaliu. Su viza sugaištis, dar šit mašininkė perspausdino pranešimą, reikia ištikrinti… Savo klausimu kreipkitės į Ipolitą Ilarionovičių — šį mėnesį jis pavaduos mane; arba į Harį Charitonovičių. Ne vienas gi aš pasaulyje galų gale!
Stai taip. Žmogus skrenda į Naująją Zelandiją, kokia čia gali būti šneka! Į kongresą ir susipažinti su naujovėmis. Ir kaip čia man kniostelėjo į galvą stvarstyti jį už skvernų? Juokinga. Darbuokis sau, kol nepareikalaus ataskaitos.
Kada nors dėl šito darbo bus pertraukti vyriausybės posėdžiai… Taip, bet kodėl tai turi būti kada nors?
Niekas nepertrauks posėdžių, nesijaudink. Tave išklausys antraeiliai valdininkai, kurie niekad neišdrįs ko nors imtis savo atsakomybe, — tokie pat skystablauzdžiai, kaip ir tu…
Skystablauzdis. Skystablauzdis, ir viskas! Reikėjo pakalbėti, jei jau ryžaisi. Negalėjai. Pataikaujamu balsu atsiprašei ir išėjai iš kabineto. Taip, sugundyti savo darbu už okeano skubantį Azarovą — ne „mašinai motinai” komanduoti.
Ir vis dėlto čia kažkas ne taip…”
„Spalio 25. O va čia, rodosi, taip! Mūsų miestą aplankė žymus mikroelektronikos specialistas, technikos mokslų kandidatas, būsimasis tų pačių mokslų daktaras Valerijus Ivanovas. Jis man šiandien skambino. Susitiksime rytoj, aštuntą valandą, „Dinamo” restorane. Apsirengti kaip pridera. Galimas daiktas, bus ir damų.
Valera Ivanovas, su kuriuo gamybos organizavimo paskaitose stumdavome laiką, žaisdami „žioplį” arba „žodžius”, su kuriuo gyvenome viename bendrabučio kambaryje, kartu važiuodavom į praktiką ir į vakarus bibliotekininkystės institute! Valera Ivanovas, mano buvęs viršininkas ir dviejų išradimų bendraautoris, ginčininkas ir drąsių idėjų žmogus! Valera Ivanovas, su kuriuo ranka rankon plušėjome penkerius metus! Aš džiaugiuosi.
„Klausyk, Valera, — pasakysiu aš jam, — mesk savo mikroelektroniką, danginkis atgal. Cia tiek darbo!”
Tegu net laboratorijai vadovauja, jei jau kandidatas. Aš sutinku. Dirbti jis sugeba.
Na, pažiūrėsim, kas jis per žmogus pasidarė pastaraisiais metais.”
„Spalio 26, naktis. Gyveniiire niekas nepraeina dovanai. Tik žvilgtelėjęs į Ivanovą, aš supratau, kad ankstesnio sielų sąskambio nebebus. Ir ne išsiskyrimo metai kalti. Tarp mūsų įsibrovė toji Hario niekšybė. Dėl jos nekaltas nei aš, nei Ivanovas, bet mudu atsidūrėrne kaip ir skirtingose stovyklose. Jis, išdidžiai atsistatydinęs, trenkęs durimis, kažkaip labiau teisus, negu aš, likęs ir nepasidalinęs su juo to aitraus išdidumo. Todėl mus visą vakarą slėgė lengvas, bet neatsikratomas nesmagumas ir kartėlis, kad nepajėgėme tuomet tos niekšybės įveikti. O dabar mudu kažkaip mažiau bepasitikėjome ir mažiau betikėjome vienas kitu… Gerai, kad atsivedžiau Leną, bent ji pagražino mūsų susitikimą.
Beje, pokalbis buvo įdomus. Jį verta aprašyti.
Susitikome 20.00. Priešais mane sėdėjo peterburgietis. Importinis smulkiai languotas pilkas švarkas be atlapų, balti krakmolyti marškiniai, šešiasieniai akiniai ant tiesios nosies, korektiškas juodų plaukų ežiukas. Net įdubę skruostai man sukėlė atsiminimus apie blokadą.
Lena irgi nenuvylė. Kai ėjome per salę, visi į ją gręžiojosi. Tik aš vienas buvau apsileidėlių apsileidėlis: languoti marškiniai ir ne per daug suglamžytos pilkos kelnės; du antrininkai gerokai apmažino mano garderobą.
Laukdami, kol atneš, ką užsakėme, mes su malonumu apžiūrinėjome kits kitą.
— Na, — sutrikdė tylą peterburgietis Ivanovas, — kriuktelk ką nors.
— Aš žitiriu, tavo snukis kažkoks asimetriškas…
— Asimetrija — nūdienos požymis. Tai dėl dantų, — jis susirūpinęs palietė skruostą, — perpūtė traukinyje.
— Duok uždrošiu — praeis.
— Ačiū. Aš verčiau konjakėliu…
Įprastinis mūsų pasimankymas prieš rimtą pokalbį.
Atnešė konjaką ir vyno damai. Išgėrėme, eršketu drebučiuose numaldėme pirmąjį alkį ir vėl lūkuriuodami įbedėm akis į viens kitą. Aplinkui mus pokyliavo. Liemeningas vyras už sustumtų stalų kėlė tostą „už mokslą — mamą” (matyt, laistė kažkieno disertaciją). Įkaušęs vienišas žmogus už gretimo staliuko grūmojo pirštu degtinės grafinėliui ir vebleno:
— Aš tyliu… Aš tyliu! Jį draskė kažkokia paslaptis.
— Klausyk, Valia!..
— Klausyk, Valerai.
Mes suglumę pažiiirėjome į viens kitą.
— Na, pradėk tu, — linktelėjau aš.
— Klausyk, Valia, — gundomai sublyksėjo Ivanovo akys pro akinius, — mesk tu tą savo… tą savo sistemologiją, kraustykis pas mus. Perkėlimu aš pasirūpinsiu. Mes dabar tokiam darbui užsimojome! Mikroelektroninis kompleksas — mašina, gaminanti mašinas, nutuoki?
— Pastovios schemos?
— Ką ten pastovios schemos — niekniekiai, praeitas etapas! Elektroniniai ir plazminiai spinduliai plius elektrofotografija plius katodinis plėvelių padengimas plius… Žodžiu, idėja tokia: elektroninės mašinos schema išklojama elektronų ir jonų pluošitais, kaip vaizdas televizoriaus ekrane, ir viskas. Ji gatava, gali dirbti. Elementų tankumas — kaip žmogaus smegenyse, supranti?
— Ir visa tai jau padaryta?
— Nagi, matai… — jis pakėlė antakius. — Jei būtų padaryta, kam aš tave kviesčiau? Padarysim nustatytu laiku.
(Žinoma, man reikia mesti sistemologiją ir eiti paskui jį! Negi jam paskui mane, ant mano pavadžio… Suprantama! Taip visada buvo.)
— O ką amerikiečiai?
— Jie irgi stengiasi. Klausimas, kas pirmiau. Dirbame išsijuosę, aš jau dvylika paraiškų padaviau, supranti?
— Na, o tikslas?
— Labai paprastas: gaminti skaičiavimo mašinas masiškai ir pigiai, it laikraščius. Žinai, kaip aš užšifravau temą? „Poema”. Ir tai iš tikrųjų technologinė poema! — Nuo svaigalų Valerai ėmė blizgėti nosis. Jis stengėsi iš visų jėgų ir tikriausiai neabejojo pasisekimu: mane visada būdavo nesunku prikalbėti. — Skaičiavimo mašiinų gamykla ne ką didesnė už televizorių, įsivaizduoji? Mašina fabrikas! Ji gauna iš teletaipo užduotis naujoms mašinoms, perskaičiuoja TU į schemas, koduoja apskaičiavimus elektriniais impulsais, o šie vaiko spindulius po ekraną, spausdina schemą. Dvidešimt sekundžių, ir mašina gatava. Tai lapelis, kuriame telpa ta pati elektroninė schema, daba užimanti ištisą salę, įsivaizduoji? Lapelis voke pasiunčiamas užsakovui, šis įdeda jį į vykdantįjį įrenginį… Na, sakysim, į chemijos gamyklos komandinį punktą, į miesto šviesoforų valdymo sistemą, į automobilį, kur patinka — ir visa tai, ką anksčiau lėtai, negralbiai, klysdamas atlikdavo žmogus, dabar elektroniniu tikslumu atlieka protingas mikroelektroninis lapelis! Supranti?