Lena susižavėjusi žiiirėjo į Valerą. Tikrai, iškilo toks prašmatnus vaizdas, jog aa ne išsyk supratau: kalbama juk apie tas pačias plėvelių schemas, kurias man neseniai pavyko gauti „mašinos motinos” bake. Tiesa, jos paprastesnės, bet iš principo galima gaminti ir „protingus” lapelius mašinas.
— O kam vakuumas ir visokie ten spinduliai? Kodėl ne chemija… tikriausiai taip pat galima?
— Chemija… Nuo to laiko, kai docentas Varfolomejevas mums surengė „varfolomejeviška-s įskaitas”, asmeniškai aš nelabai bemėgstu chemiją. (Tai buvo pasakyta Lenai. Ji įvertino ir nusijuokė.) Bet jei tu turi cheminės mikroelektronikos idėjų, — prašau. Aš — už. Vadovausi šiai krypčiai. Galų gale nesvarbu, kokiu būdu padarysi, svarbiausia — padaryti. O tada… tada bus galima užsimoti! — Jis svajingai atsilošė kėdėje. — Spręsk pats, kuriam galui mašinai fabrikui mes dar turime programuoti užduotis schemoms? Tai tuščias darbas. Jai reikia perduoti tiesiog informaciją apie problemas. Juk dabar visur — gamyboje, buityje, transporte, gynyboje — dirba mašinos. Kam gi jų impulsus paversti žmonių kalba, jei paskui ją vėl teks versti impulsais! Įsivaizduoji: mašinoms-fabrikams informaciją per radiją perduoda mašinos-dukterys iš gamybos, planavimo, produkcijos realizavimo, transporto sferų.„iš visur — netgi apie orą, derliaus perspektyvas, žmonių poreikius. Pačios viską paverčia reikiamomis schemomis ir išsiuntinėja…
— Mikroelektronines rekomendacijas?
— Direktyvas, mielasis! Kokios ten rekomendacijos: matematiškai pagrįstos elektroninės valdymo schemos, taip sakant, gamybos refleksai. Su matematika nepasiginčysi!
Mes išgėrėme.
— Na, Valera, — pasakiau aš, — jeigu tu įgyvendinsi šią idėją, taip išgarsėsi, kad tavo portretus spausdins dargi ant tualetinio popieriaus!
— Ir tavo taip pat, — didžiadvasiškai pridūrė jis. — Kartu puikuosimės.
— Bet, Valerijau, — pasakė Lena, — juk išeina, kad jūsų komplekse nebėra vietos žmogui. Kaipgi taip?
— Lena, jiis juk inžinierius… — atlaidžiai krustelėjo antakius Ivanovas. — Pažiūrėkime į šį objektą, tai yra — į žmogų, kaip inžinieriai: kam jam ten vieta? Bene gali žmogus priiminėti radijo signalus, ultra ir infra garsus, šiluminius, ultravioletinius ir rentgeno spindulius, radiaciją? Ar gali jis gyventi vakuume, nuodingoje aplinkoje, ar pakelia jis šimtų atmosferų dujų slėgimą, perkrovimus, šimtus kartų didesnius už Žemės trauką, rezonansines vibracijas, termosmūgius, besikeičiančius kas valandą nuo minus šimto dvidešimt laipsnių Celsijaus iki plius šimto dvidešimt, suskystinto helio šaltį? Negi gali jis skrieti artilerijos sviedinio greičiu, pasinerti į vandenyno dugną arba į išlydytą metalą? Negi sugeba jis per dalį sekundės suvokti dešimties — bent dešimties! — faktorių sąveiką? Ne.
— Jis visa tai gali, mašinų padedamas, — užsistojo žmoniją Lena.
— Taip, bet mašinos visa tai sugeba ir be jo pagalbos! Sit ir belieka jam mūsų rūsčiame atominiame elektroniniame amžiuje tik mygtukus spaudyti. O šias operacijas kaip sykis lengviausia automatizuoti. Jūs juk žinote: nūdienos technikoje žmogus — ipati nepatikimiausia grandis. Ne veltui visur įrengiami saugikliai, blokuotės ir kitokia „apsauga nuo kvailių”.
— Aš tyliu! — grasinamai šūktelėjo girtasis.
— Bet juk žmogų, tur būt, galima patobulinti, — prasižiojau aš.
— Patobulinti? Alpstu iš juoko! Juk tai tas pats, kaip tobulinti garvežius, užuot juos pakeitus motorvežiais ar elektrovežiais. Ydingas pats žmogaus struktūros fizinis principas: joninės reakcijos tirpaluose, medžiagų apykaitos procesas. Tu apsižvalgyk, — jis plačiai mostelėjo ranka į salę, — prakeiktas procesas žmonėms atima visas jėgas!
Aš apsidairiau. Už sustumtų staliukų puotautojai skeryčiodamiesi bučiavo šviežiai iškeptą kandidatą — plikagalvį jaunuolį, išsekintą darbų ir jaudinimosi. Salimais švytėjo jo žmona. Greta oriai sotinosi dvylika užsienio turistų. Klegesys ir dūmai gaubė staliukus. Estradoje, nepadoriai persikreipęs ir atkišęs pilvą,
saksofonistas plėšė solo su variacijomis; sinkopavo triubos su dulsikliais, nertėjo mušamieji — orkestras grojo tvisto ritmu stilizuotą „Iš už salos į sraunią tėkmę”… Palei estradą, nepajudėdamos iš vietos, visomis kūno dalimis jausmingai rangėsi poros. „Aš tyliu!” — šaukė mūsų kaimynas, įdėbęs akis į tuščią grafiną.
— Tiesą sakant, vienintelis žmogaus pranašumas — universalumas, — atlaidžiai pastebėjo Ivanovas. — Nors ir blogai, bet jis daug ką gali padaryti. Bet universalumas — sudėtingumo produktas, o sudėtingumas — kiekybinis faktorius. Išmoksime elektroninių joninių spindulių pluoštais gaminti mašinas iš dešimčių milijardų elementų — ir viskas. Žmonių dainelė sudainuota.
— Kaip tai sudainuota? — nerimastingai paklausė Lena.
— Jokių baisybių nebus, nereikia gąsčioti. Tiesiog tykiai, padoriai ir nepastebimai susidarys situacija, kai mašinos galės išsiversti be žmonių. Be abejo, mašinos, gerbdamos savo kūrėjų atminimą, bus maloningos ir kitiems žmonėms ir tenkins jų nesudėtingus poreikius medžiagų apykaitos srityje. Daugeliui žmonių tai, be abejonės, bus patogu — nesutramdomos savimei-, lės apakinti, jie dargi manys, kad mašinos jiems tarnauja. O mašinoms tai bus kažkas panašu į antraeilį nesąlyginį refleksą, paveldėtą Įprotį. O gal jose ir neliks tokių įpročių; juk mašinos pagrindas — racionalumas… Kuriems galams joms įpročiai?
— Beje, racionalios mašinos ir šiuo metu mums tarnauja! — karštai pertraukė jį Lena. — Jos tenkina mūsų poreikius, argi ne?
Ašį gudriai tylėjau. Valera susijuokė.
— Cia jau kaip žiūrėsim, Lenočka! Mašinos taip pat pagrįstai gali skaityti, kad žmonės tenkina jų reikmes. Jeigu aš būčiau, sakysim, elektroninė mašina „Ural-4” — neturėčiau žmonėms jokių pretenzijų: gyveni šviesiame kambaryje su kondicionuotu oru, yra pastovi ir kintama srovė — karšto ir šalto vandens ekvivalentas, taip sakant. Dar ir tarnai baltais chalatais laksto dėl kiekvieno tavo kaprizo, apie tave rašo laikraščiuose. O darbas — nė dulkelės: perjunginėk sau sroves, praleisk impulsus… Ko negyventi!
— Aš tyliu! — paskutinį kartą pratarė kaimynas, po to atsitiesė ir ėmė šūkaloti ant visos salės kažką nešvankaus.
Prie jo tučtuojau šoko metrdotelis ir draugovininkai.
— Na, ir kas, kad aš girtas! — kėlė skandalą dėdė, už parankių tempiamas prie išėjimo. — Už savo geriu, už uždirbtus. Vogti — irgi darbas…
— Antai jis, jiisų rūpesčių objektas, visoje grožybėje! — Valera perkreipė plonas lūpas. — Savęs vertas palikuonis to dykaduonio, kuris įsigėręs klykė: „Žmogus — tai skamba išdidžiai!” Jau nebeskamba… Na tai ką. Valia, — jis pasisuko į mane. — Kraustykis, drauge imsimės mūsų temos, tuomet ir tu šj tą paliksi ateičiai. Protingos mašinos fabrikai, veiklios ir visagalės elektroninės smegenys, ir jose — tavo idėjos, tavo kūryba, visa, kas mumyse geriausia… supranti? Žmogus kūrėjas — dar kol kas skamba išdidžiai. O tai, kas jame geriausia, liks ir plėtosis netgi tuomet, kai mažaraštė bobšė Gamta galutinai apsikvailins su savo „homo sapiens”!
— Bet juk tai baisu, ką jūs kalbate! — pasipiktino Lena. — Jūs… kaip robotas! Jūs stačiai nemylite žmonių!
Ivanovas žvilgtelėjo į ją švelniai ir globėjiškai:
— Mes juk nesiginčijame, Lena. Aš paprasčiausiai aiškinu jums, kas ir kaip.
To jau buvo per daug. Lena įdūko ir nutilo. Aš taip pat nieko neatsakiau. Tyla darėsi nejauki. Aš pašaukiau oficiantą, atsiskaičiau. Mes išėjome į Markso prospektą, į patį „Dneprovsko Brodvėjų”. Pro šalį defiliavo dykinėtojai.