Staiga Valera skaudžiai sugriebė mane už rankos.
— Valia, girdi? Matai?
Iš pradžių aš nesupratau, ką reikia girdėti ir matyti. Pro mus ėjo vaikinas su mergina, abu vienodomis šukuosenomis, abu storais megztiniais. Po vyruko kaklu trenkė džiazą tranzistorinis imtuvas geltonoje perlamutrinėje dėžutėje su įstrižu raketos siluetu. Aplinkui įtaigiai sklido švarūs saksofono garsai ir ryškios triūbų sinkopės… Aš būčiau pažinęs šio tranzistoriaus skambesį tarp šimtų įvairiausios markės imtuvų bei radiolų, kaip motina pažįsta savo mažylio balsą vaikų darželio klegesyje. „Triukšmą slopinantis plataus diapazono stiprintuvas”, kurs jame įtaisytas, — mano ir Valeros išradimas.
— Vadinasi, serijinę gamybą pradėjo, — padariau išvadą. — Galima reikalauti iš gamyklos autorinių… Ei, jaunuoli, kiek paklojai už tranzistorių?
— Penkiasdešimt dolerių, — išdidžiai pareiškė gražeiva.
— Va, matai: penkiasdešimt dolerių — lygiai keturiasdešimt penki „tugrikai”. Aiškus antkainis už garso kokybę. Turėtum džiaugtis!
— Džiaugtis? Džiaukis pats! Stai tu sakai: baisu… (iš teisybės, taip sakė Lena, o ne aš). Jau geriau baisu, negu šitai!
M-taip… Kažkada mudu gilinomės į kvantinę fiziką, stebėjomės nesuvokiamu elektrono — „bangos dalelės” — dvilypumu; studijavome puslaidininkių teoriją ir technologiją, mokėmės įvaldyti subtiliausius laboratorinės technikos metodus. Puslaidininkiniai prietaisai tuomet tebebuvo elektronikos ateitis: apie juos rašė populiarintojai, svajojo inžinieriai. Daug tų svajonių būta: vienos išsipildė, kitas atmetė technika. Bet va — apie tai, kad tranzistoriai papuoš spuogais aptekusių prospekto pižoniūkščių tualetus — niekas nesvajojo.
O kiek mudu su Valera pliikėmės su ta triukšmo problema! Mat, elektronai puslaidininkio kristale plinta kaip dažų kruopelytės vandenyje — tie patys chaotiSki ir beprasmiški „Brauno judesiai”. Dėl to ausinėse arba garsiakalbyje girdisi triukšmas, panašus į patefono adatos džerškimą ir drauge į tolimos bangų mūšos šnaresį. Žodžiu, ten ištisa istorija… Tai buvo mano pirmasis išradimas — it kokia iškilminga muzika skambėjo frazė TSRS Išradimų reikalų komitetui: „Prie pareiškimo pridedame žemiau išvardintus dokumentus, prašome išduoti autorinį pažymėjimą išradimui, pavadintam”…
Na, gerai: kažkas ten išgyveno pažinimo džiaugsmą, degė kūrybinių ieškojimų ugnimi, patyrė sėkmę kaip inžinierius, — o kas rūpi vargšui gražeivai? Juk jam tų džiaugsmų nėmaž nekliuvo. Sit ir belieka: paaukok kruvinu prakaitu uždirbtus „tugrikus”, nuspausk mygtuką, pasuk reguliatorių — ir vaikščiok kaip kvailys, užrietęs sprandą…
Ivles palydėjome Valerą iki viešbučio.
— Tai kaip? — paklausė jis, paduodamas man ranką.
— Reikia pagalvoti, Valera.
— Pagalvoti? — Lena piktai žiūrėjo į mane. — Tu dar galvosi?
Vis dėlto ji — nesantūrus žmogus. Patylėtų verčiau…
Įdomiausia, kad Valera dargi nepasidomėjo, ką aš veikiu, —
jam buvo visiškai aišku, kad Sistemologijos institute nieko gera negali būti ir reikia dangintis pas jį.
Ką gi, verta pagalvoti”..
„Spalio 27. Skambino Ivanovas:
— Apsigalvojai?
— Dar ne.
— Ak, tos moterys! Aš tave, žinoma, suprantu… Ryžkis, Valia, kartu dirbsime. Aš tau paskambinsiu rytoj prieš išvažiuodamas, gerai?
…Jeigu tada, kovo mėnesį, kai mano kompleksas dar tik pradėjo projektuotis ir kurtis, aš būčiau sustabdęs bandymą ir ėmęs analizuoti galimus raidos kelius — viskas būtų pasukę mikroelektroninių blokų sintezės kryptimi, nes aš taip ir įsivaizdavau savo darbo tikslą. Dabar aš jau būčiau pralenkęs Valerą. Darbas riedėtų kitais bėgiais, ir nei man, nei kam kitam nė į galvą neateitų, jog čia pražiūrėtas gyvų organizmų sintezės būdas.
Tačiau jis nepražiūrėtas, šis būdas…
O kaip malonu buvo, pasitelkus inžinieriaus patirtį, vien minties jėga montuoti bake plokšteles su mikroschemomis: trigeriais, invertoriais, dešifratoriais! Ta jo „Poema”, jeigu prie jos pridėtume mano „mašiną motiną”, — tikras dalykas. Tiesą sakant, „mašina motina” jau dabar yra ne kas kitas, kaip jo „mašina fabrikas”. Aš ir čia daug pasiekiau. Dar nevėlu pasukti ta linkme…
O tokie darbai iš tikrųjų gali baigtis nuo žmonių nepriklausomo mašinų, ne robotų, o būtent viena kitą papildančių įvairiausių mašinų pasaulio (ar visuomenės) sukūrimu. O gal tai iš tiesų natūralus evoliucijos tęsinys? Žiūrint iš šalies, nieko baisaus: na, buvo Žemėje baltyminės (joninės cheminės) sistemos — jų informacijos pagrindu išsivystė elektroninės kristalinės sistemos. Evoliucija vyksta toliau…
Taip, bet jei žiūrėsime iš šalies, tai ir pasaulinė termobranduolinė katastrofa visai nebalsi. Na, ten kažkas plykstelėjo, suintensyvėjo radioaktyvus atmosferos fonas. Betgi Žemė sukasi aplink savo ašį? Sukasi. Aplink Saulę? Sukasi. Vadinasi, Saulės sistema nesuiro, kaip buvo, ir liko stabili, viskas tvarkoj.
„Jūs nemylite žmonių!” — pasakė Lena Ivanovui. Kas tiesa, tas tiesa: chilobokiškas dvokas, pasitraukimas iš instituto, vakarykštis susidūrimas su mūsų išradimu — tai vis pakopos žmonių neapkentimo laiptais. Bene maža jų, tų — pakopų, kiekvieno veiklaus žmogaus gyvenime! Palygink savo kasdienę patirtį s inžinieriaus darbo patirtimi ir iš tikrųjų gali įsikalbėti, kad kur kas paprasčiau tobulinti mašinas, nes jose viskas racionalu ir aišku.
Na, gerai, o aš ar myliu žmones? Kaip tik nuo to pareina, kas man toliau daryti.
Niekad apie tai negalvojau… Na, aš myliu save, kad ir kaip tai siaubinga. Mylėjau tėvą. Myliu (sakykim) Leną. Jei kada nors turėsiu vaikų, tur būt, mylėsiu ir juos. Valerą nepasakyčiau, kad myliu, bet gerbiu. Bet mylėti visus žmones, kurie vaikšto gatvėje, su kuriais susiduriu darbe, valdinėse įstaigose, apie kuriuos skaitau laikraščiuose ir girdžiu šnekas… ko jie man turi rūpėti? arba aš jiems? Man patinka gražios moterys, protingi, linksmi vyrai, bet už nieką laikau kvailius ir girtuoklius, negaliu pakęsti autoinspektorių, esu abejingas seniams. O rytais keleivių spūstyje mane kartais ištinka TTP — tramvajinės troleibusinės pasiutligės priepuoliai, kuomet norisi visiems daužyti per galvas ir greičiau išsikrapštyti laukan… Žodžiu, žmonėms aš jaučiu pačius skirtingiausius jausmus.
Aha, čia jau kažkas apčiuopiamesnio. Santykiuose su žmonėmis mes jaučiame pagarbą, meilę, panieką, gėdą, baimę, pasididžiavimą, simpatiją, pažeminimą ir taip toliau. O mašinų atžvilgiu? Taip, jos irgi sukelia emocijas: su gera mašina, smagu dirbti; jei kas be reikalo sugadina mašiną ar prietaisą — gaila; o jau kitąsyk kiek prisikeiki, kol aptinki gedimą!. Bet tai visai kas kita. Tai, tiesą sakant, jauti ne maSinoms, o žmonėms, kurie jas gamino ar naudojo. Arba gali naudoti. Netgi atominių bombų baimė — tik baimės atspindys: mes bijome ne bombų, o žmonių, kurie jas darė ir kėslauja paleisti į darbą. Lygiai taip pat kelia baimę ir ketinimai kurti mašinas, kurios nustums žmogų į antrą planą.
Aš myliu gyvenimą, noriu viską pajausti — tą jau tikrai žinau. Na, o koks gi gali būti gyvenimas be žmonių? Juokinga… Žinoma, hipotetinei Ivanovo „mašinai fabrikui” reikia priešpastatyti „mašiną motiną”!
Aišku, aš pasirenku žmones!
O Valera — protingas ir stiprus vaikinas — pasirodo silpnesnis už mane. Ne jis renkasi darbą, o darbas renkasi jį…
(Nagi, o jeigu sąžiningai, Krivošeinai? Visai visai sąžiningai: jeigu tu šiuo metu savo rankose neturėtum būdo žmogui kurti,