argi nepamokslautum elektroniniij mašinų naudai? Kiekvienas iš mūsų, specialistų, stengiasi savo darbą pagrįsti idėjiškai — negi imsi ir prisipažinsi užsiimąs juo tik todėl, kad nieko kito nesugebi! Kūrybiniam darbuotojui toks prisipažinimas tolygus bankrotui.
Beje, o ar aš m.oku padaryti tai, ko imuosi?..)
Užteks! Žinoma, labai inteligentiška ir miela: apspiaudyti save, paverkšlenti, kad esi netobulas, pasikamuoti, kad svajonės ir poelgiai dvilypiai… O kur jis, tas dvasios riteris su aukštuoju mokslu ir reikiamos specialybės darbo stažu, riteris, kuriam aš galiu ramiai atiduoti temą? Ivanovas? Ne. Azarovas? Nepavyko perprasti. O darbas stovi.
Todėl, kad ir koks aš būčiau, lai mano pirštas kol kas dar paguli ant šio mygtuko.”
„Spalio 28. Skambutis laboratorijoje.
— Na, Valia, apsisprendei? (Koks subtilus klausimas!)
— Ne, Valera.
— Gaila. Mudu su tavim šauniai padirbėtume. Beje, aš tave suprantu. Linkėjimų jai. Labai miela moteris, džiaugiuosi, tau pasisekė.
— Ačiū. Perduosiu.
— Na, kol kas. Būsi Leningrade, aplankyk.
— Būtinai! Laimingai parskristi, Valera.
Nė kelmo tu, Valera, nesupranti… Na, tiek to. Viskas! Aš, rodos, pajutau darbo įniršį. Ačiū tau, Valera, nors už tai!”
TRYLIKTAS SKYRIUS
Niekada nežinai, kas gera, kas bloga. Antai, stenografija atsirado iš negražaus braižo, patikimumo teorija — iš mašinų lūžimų bei gedimų.
„Lapkričio 1. Taigi aš, pats to nenorėdamas, įrodžiau, kad, pasitelkus informaciją apie… sakysim, vidutinį žmogų, galima susintetinti psichopatą ir vergą. Taip atsitiko todėl, kad papild ma informacija buvo įvesta šiurkščiai, prievarta (ak, neišsitenka Šis „rezultatas” akademinėse frazėse!). Dabar man bent minimaliai būtina įrodyti priešingą galimybę.
Bandyme su dubletu Adomu pozityvu tai, kad jis gyvas ir jo kūnas sveikas. Ir jo išorė tokia, kokią aš užmaniau. Ir dar: dabar aš įgijau patyrimą, kaip pakeisti žmogaus kūno formas… Negatyvu: „patogus” daugkartinių perdirbimų bei ištirpinimų būdas kategoriškai atpuola — viską reikia padaryti išsyk. Ir koregavimo būdą „tai — ne tai” reikia naudoti tik tais atvejais, kada aš tvirtai žinau, jog — „tai”, ir galiu kontroliuoti palkitimus; paprastai kalbant, taisyti tik nežymius. išorės trūkumus.
Žodžiu, ir trečią kartą tenka pradėti iš nieko…
Aš noriu sukurti pagerintą savo paties variantą: gražesnį ir protingesnį. Vieninteli.s įmanomas būdas — drauge su savo informacija įrašyti mašinon ir savo pageidavimus. Jinai gali juos suvokti, gali ir nesuvokti; kraštutiniu atveju išeis toks pat Krivošeinas, ir viskas. Svarbu — ne blogesnis.
Su išore daugmaž aišku: užsidėsiu „Monomacho kepurę” ir kuo apčiuopiamiau — iki haliucinacijų — įsivaizduosiu esąs lieknas, be defektų fizionomijoje (šalin šlakus, randą virš antakio, ištaisyti nosį, sumažinti žandikaulį ir t. t.) ir kūne (suauginti kelio raištį, pašalinti riebalų perteklių). Ir plaukai kad būtų tamsesni…
O kaip padidinti protinius sugebėjimus?.. Stačiai panorėti, kad naujasis mano antrininkas bū.tų protingesnis už mane? „Mašina motina” į tai nekreips dėmesio — ji suvokia tik konstruktyvią informaciją… Reikia pagalvoti.”
„Lapkričio 2. Turiu idėją. Primityvią kaip vyža, tačiau idėją. Skirtingu dienos metu aš nevienodai protingas. Po pietų, kaip žinia, atbunki — tai dargi kažkaip biologiškai pagrįsta (kraujas atslūgsta iš galvos). Vadinasi, informaciją apie save mašinon įrašyti tik nevalgius. Ir neprisirūkyti iki apkvaitimo.
Ir dar į vieną savo mąstysenos ypatybę verta atsižvelgti: artėjant nakčiai, blaivias mintis ir samprotavimus išstumia svajonės, vaizduotės ir jausmų žaism_as. Tai irgi niekam netinka, svajingumas man jau pridarė nemalonumų. Vadinasi, kai tik vakaras — lauk iš kameros. Tegu mano naujasis dubletas bus blaivaus proto, nuovokus ir susivaldantis!”
„Lapkričio 17. Prasidėjo trečia savaitė, kai aa mokau „mašinč} motiną”, kaip mane patobulinti. Taip ir knieti per „Monomaclio kepurę” įsakyti: „Galima!”, pažiūrėti, kas išeis. Bet ne: ten — žmogus! Lai mašina įsiurbia visas mano mintis, vaizdinius, pageidavimus. Lai supranta, ko aš noriu.”
„Lapkričio 25, vakaras. Ant baltų žibintų vamzdelių krinta sniegas, krinta ir krinta, tarytum jam reiktų viršyti normą… Štai vėl pro mūsų namą eina toji mergaitė su ramentais — grįžta iš mokyklos. Tur būt, ji sirgo poliomielitu, jai paralyžiavo kojas.
Kiekvienąsyk, kai matau ją — su didele kuprine ant smailų pečių, kaip ji neįgudusiai iriasi ramentais, kreivai įkypai pakimba tarp jų, — man gėda. Gėda, kad aš pats sveikas — kuolu nepartrenksi; gėda, kad aš, protingas ir išsimokslinęs žmogus, niekuo negaliu jai padėti. Gėda, kai jauti kažkokią didžiulę gyvenime glūdinčią beprasmybę.
Vaikai neturi vaikščioti su ramentais. Ko vertas visas pasaulio mokslas ir technika, jeigu vaikai vaikšto su ramentais!
Nejau aš ir dabar darau kažką ne tai? Ne tai, kas reikalinga žmonėms? Juk mergaitei tas mano būdas niekuo nepadės.
…Greit mėnuo, kai aš, iš anksto nusistatęs, apie ką galvoti, einu į informacijos kamerą, tvirtinu prie kūno siųstuvo kontaktus, užsidedu „Monomacho kepurę”, galvoju, balsiai kalbu. Kartais mane ima ir apninka abejonės: o jeigu „mašinoje motinoje” vėl kas nors ne taip išeina? Nėra kontrolės, velnias griebtų! Ir aš baiminuosi, taip baiminuosi, net imu nuogąstauti, kad toji baimė neatsilieptų būsimojo dubleto charakteriui…”
Kitas Įrašas dienoraštyje buvo padarytas pieštuku.
„Gruodžio 4. Na, štai… Iš teisybės, dabar man reiktų džiūgauti: pavyko. Bet negaliu — nėra nei jėgų, nei minčių, nei emocijų. Pavargau. O, kaip aš pavargau! Tingiu dargi plunksnakotį susiieškoti.
Mašina didžia dalimi atsižvelgė į mano pageidavimus dėl išorės. Kai ką aš pataisiau sintezės procese. Joks patyrimas nedingsta; kai dublelas pradėjo formuotis, man nereikėjo skaičiuoti, matuoti — įgudusi akis iškart pastebėdavo, kur ir kas jo sandaroje „ne tai”, ir kontroliavo, kaip mašina ištaiso šituos „ne tai”.
Prie bako aš pastačiau trapą, padėjau jam išlipti. Jis stovėjo priešais mane nuogas, lieknas, muskulingas, gražus, tamsiaplaukis — kažkuo panašus ir jau nebepanašus į mane. Aplink jo pėdas plito skysčio klanai.
— Na, kaip? — mano balsas kažkodėl užkimo.
— Viskas tvarkoj, — šyptelėjo jis.
O paskiau… paskiau man pradėjo virpėti Itipos, veidas, drebėjo rankos. Aš dargi negalėjau užsirūkyti. Jis uždegė man cigaretę, įpylė pusę menzūros spirito, šnekėdamas: „Na, na… viskas tvarkoj, ką jau čia”, — žodžiu, ramino. Juokinga…
Dabar bandysiu užmigti.”
„Gruodžio 5. Šiandien aš tikrinau loginius dubleto-3 sugebėjimus.
Pirmasis turas (žaidimas „žioplys”) — 5:3 jo naudai. Antrasis turas (žaidimas „žodžiai”): iš žodžio „abreviatūra” per 10 minučių jis sudarė 8 žodžiais daugiau, negu aš; iš žodžio „pertempimas” — 12 žodžių daugiau. Trečiasis turas — lenktyniavome, spręsdami loginius uždavinius iš Azarovo sistemologijos uždavinyno aukštajai mokyklai. Pradėjome 223 numeriu. Per dvi darbo valandas aš išsprendžiau tiktai iki 235 nr., jis — iki 240 nr.
Apie jokią suktybę iš mano pusės negali būti nė kalbos — mane patį pagavo azartas. Išeina, kad jis 25 — 30-čia procentų suvokia greičiau už mane — ir visa tai dėka menkos namudininkiškos naujovės! O kaip būtų galima padidinti žmogaus sugebėjimus, pasitelkus tikrą mokslą!