Bet pažiūrėsim, kaip jis dirbs.”
„Gruodžio 7. Kol kas mūsų darbas neintelektualus — tvarkomės laboratorijoje. Ne vien tik vielų ir gyvojo skysčio šlangų sampynas narpliojame. Šluostome ir siurbliais sugeriame dulkes, valome pelėsius iš kolbų, nuo prietaisų ir panelių.
— Sakyk, kaip tu žiūri į biologiją?
— Į biologiją? — jis nesusivokdamas pažvelgė į mane, prisiminė. — A, štai apie ką tu! Zinai, aš jo taip pat nesuprantu… Mano manymu, tos jo keistybės — iš per didelio noro įrodyti savo vertę.”
— Fiut! — švilptelėjo aspirantas Krivošeinas ir iš netikėtumo dargi pašoko kėdėje. — Cia tai bent!
Kaipgi čia… juk dubletas-3 taip pat buvo „mašinos motinos” kūrinys, tik paskesnis. Vadinasi… vadinasi, mašina jau išmoko kurti žmogaus organizmą? Na, žinoma. Juk jis buvo pirmas, todėl reikėjo atlikti sudėtingus ieškojimus. O dabar mašina įsiminė visus ieškojimų kelius, išsirinko iš jų tuos, kurie veda stačiai į tikslą, ir susidarė žmogaus sintezės programą.
Taigi, jo atrastas vidinių pertvarkymų būdas — tikrai unikalus. Jį reikia saugoti… Užvis geriausia įrašyti savo atmintį į „mašinos motinos” kristaloblokus: šįsyk ne miglotą ieškojimų atmintį, o tikslias ir patikrintas žinias, kaip perdirbti save. Tik kuriems galams?
— Et, kiek galima apie tai galvoti! — susiraukė aspirantas ir vėl įsikniaubė į dienoraštį.
„Gruodžio 18. Nepamenu; ar šitie šalčiai vadinami didžiaisiais, ar tie, kurie esti sausyje? Siaurės rytų vėjas atginė mūsuosna tokią sibirietišką žiemą, kad garinis apšildymas vos pajėgia susidoroti su šalčiu. Parke balta balta, ir laboratorijoje prašviesėjo.
Ar pagal biblijinį grafiką, ar ne, bet naujojo dubleto krikštynos įvyko. Ir krikštatėviu buvo Haris Chilobokas.
O buvo taip. Į institutą metinei praktikai atvyko Charkovo universiteto studentai. Užvakar aš užėjau į jaunųjų specialistų bendrabutį, kur juos apgyvendino, ir „psichologiniams bandymams” pasiskolinau studento bilietą bei nukreipimą praktikon. Studentai žiūrėjo į mane su drovia pagarba, jų akys spindėjo — įmanytų, mokslo labui atiduotų ne tik studentų bilietus, o ir pusbačius. Pasą aš paėmiau iš Pašos Pūkino.
Su šių dokumentų forma ir turiniu mes supažindinome „mašiną motiną”: vartėme prieš objektyvus, šlaminome lapelius… Kuomet pasas, studento bilietas ir nukreipimo blankas pasirodė bake, aš užsidėjau „Monomacho kepurę” ir metodu „tai — ne tai” atkoregavau visus įrašus, kaip mums reikėjo.
Dubletas-3 pakrikštytas Kravecu Viktoru Vitaljevičiumi. Jam, atseit, 23 metai, jis rusas, karo prievolininkas,Charkovo Valstybinio universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas, gyvena Charkove, Šaltasis kalnas, 17… Labai malonu susipažinti!
Ar taip jau ir malonu? Sios operacijos metu mudu su ką tik iškeptu Kravecu šnekėjomės pusbalsiu ir jautėmės pinigų klastotojais, kuriuos tuoj tuoj sučiups. Nesikeičianti inteligentų pagarba teisėtumui!
Kai kitą dieną mes iškakome pas Chiloboką (Kravecas apsiforminti, o aš — paprašyti, kad studentą paskirtų į mano laboratoriją), mudu irgi jautėmės kaip nesavi. Aš, be kita ko, būgštavau, kad Haris jo nepasiųstų į kitą laboratoriją. Bet viskas baigėsi gerai. Studentų šiais metais buvo pilna kaip grybų po lietaus. Kuomet Chilobokas išgirdo, kad studentui Kravecui aš garantuoju medžiagą diplominiam darbui, jis bandė man įpiršti dar du.
Haris, žinoma, atkreipė dėmesį, kad mes panašūs.
— Ar jis ne jūsų giminaitis, Valentinai Vasiljevičiau?
— Kaip čia jums pasakius… Šiek tiek. Trečios eilės sūnėnas.
— A-a, na, tuomet suprantama! Žinoma, žinoma… — jo veidas rodė, kad jis supranta mano giminiškus jausmus ir nuolaidžiauja jiems. — Ir gyvens jis pas jus?
— Ne, kuriems galams? Lai gyvena bendrabutyje.
— Taip, taip, žinoma, kaipgi… — iš Hario veido buvo matyti, kad ir mano santykiai su Lena — jam ne paslaptis. — Suprantu jus, Valentinai Vasiljevičiau, ak, kaip aš jus suprantu!
Dieve, kaip biauru, kai tave „ak, kaip supranta” Cliilobdkas.
— O kaip jums sekasi daktaro disertacija, Hari Charitonovičiau? — paklausiau aš, norėdamas pakeisti pokalbio temą.
— Disertacija? — Chilobokas su nepasitikėjimu pažvelgė į mane. — Šiaip sau… o kodėl jūs susidomėjote, Valentinai Vasiljevičiau? Juk jūs diskretininkas, analoginė elektronika — ne jūsų sritis.
— Aš dabar ir pats nežinau, kur mano, o kur ne mano sritis, Hari Charitonovičiau, — nuoširdžiai prisipažinau.
— Sit kaip? Ką gi, tai pagirtina… Bet aš dar negreit ginsiu disertaciją: reikalai vis atitraukia, kasdienybė, nėr kada kūrybiškai padirbėti. Jūs pats greičiau už mane apginsite, Valentinai Vasiljevičiau, ir kandidato, ir daktaro, che-che…
Į laboratoriją grįžome biauriai nusiteikę. Mūsų darbe yra kažkokio įtartino dvilypumo: laboratorijoje mes dievai, o ka tenka susidurti su mus supančia aplinka, pradedame politikuoti, apgaudinėti, vangstytis. Kas tai — tyrinėjimų specifika? Ar tikrovės specifika? O gal mūsų charakterių specifika?
— Galų gale ne aš sugalvojau kvitų sistemą žmonių vargui: pasus, prirašymo lapelius, aniketas, leidimus, pažymėjimus, — pasakiau aš. — Be popierėlio tu — vabalėlis, su popierėliu — jau žmogus.
Viktoras Kravecas neatsiliepė.”
„Gruodžio 20. Na, pradedame dirbti drauge.
— Ar tau neatrodo, kad su savo priesaika mes smarkiai prašovėme pro šalį?
— ?!
— Na, ne su visa priesaika, o su tuo sakramentiniu punktu…
—,„..kol nebūsim absoliučiai tikri, kad atradimo negalima panaudoti žmonių nenaudai?
— Būtent. Mes įgyvendinome keturis sintezės būdus: pagal informaciją apie žmogų susintetinome žmogų, vėliau susintetinome pagerintus ir nepagerintus triušius, elektronines schemas ir patobulintą žmogų. Ar bent vienas jų absoliučiai garantuoja naudą žmonėms?
— M-m… ne. Bet paskutinysis būdas iš principo įgalina…
— …daryti „bebaimius ir nepriekaištingus riterius”, Georgijaus kavalierius bei liepsningus kovotojus?
— Sakysime paprasčiau: gerus žmones. Tu prieš?
— Mes dar kol kas ne balsuojame, o svarstome. Ir man atrodo, kad ši idėja pagrįsta — atleisk, žinoma — labai vaikišku vadinamųjų „gerų žmonių” įsivaizdavimu. Abstrakčiai „gerų” ir abstrakčiai „blogų” žmonių nebūna — kiekvienas žmogus kam nors geras ir kam nors blogas. Objektyvių kriterijų čia nėra. Todėl ir tikrieji bebaimiai, nepriekaištingi riteriai turėjo daugiau priešų, negu bet kas kitas. Visiems geras tik gudrus ir šlykštokas egoistas, kuris, siekdamas savo tikslų, nori su visais sutarti. Yra, teisybė, „kvaziobjektyvus” kriterijus: geras tas, kurį palaiko dauguma. Ar tu sutiktum moraliai pagrįsti paskutinįjį būdą, remdamasis tokiu kriterijumi?
— M-m… leisk pagalvoti.
— Ar verta, jei aš jau pagalvojau — juk išvada bus ta pati… (Žiūrėk, koks!). Šis kriterijus netinka: ko tik nuo amžių nepalaikydavo dauguma… Yra dar du kriterijai: „gera tai, k aš laikau gera (arba geras tas, kurį aš laikau geru) ir „gera tai, kas gera man”. Mes, kaip ir didžioji dauguma žmonių, profesionaliai besirūpinančių žmonijos gerove, vadovavomės abiem kriterijais — tik per savo naivumą manėme, kad vadovaujamės pirmuoju, dargi laikėme jį objektyviu…
— Na, čia jau tu persūdei.
— Nė kiek nepersūdžiau! Aš nepriminsiu nelaimingojo dubleto Adomo, bet juk netgi tada, kai tu sintetinai mane, rūpinaisi, kad man būtų gera (tiksliau, tavo supratimu „gera”) ir kad būtų gera tau pačiam. Argi ne taip? Bet šitas kriterijus subjektyvus, ir kiti žmonės…