— …naudodamiesi mūsų metodu, kurps tai, kas, jų išmanymu, gera jiems?
— Žinoma.
— N-taip… Sakykim, kad taip. Vadinasi, reikia ieškoti dar kitokių sintezės ir informacijos pertvarkymo žmoguje būdų.
— Kokių gi, būtent?
— Nežinau.
— Aš tau pasakysiu, koks būdas reikalingas. Mūsiškę „mašiną motiną” reikia paversti nepaliaujamos „gėrio” gamybos įrenginiu, kurio našumas būtų… sakysim, pusantro milijono gerų poelgių per sekundę. O drauge padaryti ją tokio pat našumo blogų poelgių siurbtuvu. Pagaliau pusantro milijono — tai lašas jūroje. Žemėje gyvena trys su puse milijardo žmonių, ir kiekvienam jų kasdien išpuola keletas dešimčių poelgių, iš kurių nė vienas nebūna neutralus. Taip pat dar reikia sugalvoti būdą šiai — hm! — produkcijai tolygiai paskirstyti Žemės sausumos paviršiuje. Žodžiu, turi išeiti kažkas panašaus į derliaus nuėmimo ir silosavimo agregatą su magnetronais iš nedegtų plytų.
— Tyčioj ies, taip?
— Taip. Trypiu kojomis švelnią svajonę — kitaip ji mus velniaižin kur nuves.
— Tu manai, kad aš?..
— Ne. Aš nemanau, kad tu dirbai neteisingai. Keistai atrodytų, jeigu aš taip manyčiau. Tačiau supranti: subjektyviai tu ir svajojai, ir sumanei, o objektyviai darei tik tai, ką lėmė atradimo galimybės. Stai kur šuo pakastas! Reikia derinti savo užmanymus su savo darbo galimybėmis. O tu ketinai kažkokią mašiniūkštę priešpastatyti kasdieniniams šimtui milijardų įvairiaušių žmonijos poelgių. Juk icaip tik jie, tie šimtas milijardų plius nesuskaičiuojami milijardai praeities poelgių, nulemia socialinius procesus Žemėje, jų gėrį ir blogį. Visas mokslas bejėgis priešintis tiems galingiems procesams, tai poelgių ir reikalų lavinai: pirma, todėl, kad mokslo reikalai sudaro tik mažą dali pasaulio reikalų, o antra — tai ne jo specialybė. Mokslas nekuria nei gėrio, nei blogio — jis ruošia naują informaciją ir teikia naujas galimybes. Ir viskas. O kaip pritaikyti ir panaudoti šią informaciją, apsprendžia minėtieji socialiniai procesai ir socialinės jėgos. Mes irgi suteikiame žmonėms tik naujas galimybes gaminti į save panašius, o jau jų valia panaudoti tas galimybes savo nenaudai ar savo labui arba visai jų nepanaudoti.
— Tai ką, tu manai, kad reikia paskelbti atradimą ir nusiplauti rankas? Na, žinai! Jei jau mums nusispiauti, kur gyvenimas jį pritaikys, tai kitiems — juo labiau.
— Nesikarščiuok. Aš nemanau, kad reikia paskelbti ir nusispiauti. Reikia dirbti toliau, tirti galimybes — taip visi daro. Bet ir tyrinėjant temą Nr. 154, ir sumanant, ir netgi svajojant apie ją, reikia turėti galvoje: tai, kas bus, įgyvendinus šią temą, visų pirma, priklauso nuo paties gyvenimo, arba, kultūringai pasakius, nuo socialinės politinės situacijos pasaulyje. Jei situacija klostysis palankiai, galima skelbti. Jeigu ne — kuriam laikui nutraukti arba visai sunaikinti darbą, kaip ir numatyta toje pačioje priesaikoje. Ne mūsų jėgoms išgelbėti žmoniją, bet mes galime nepadaryti jai žalos.
— Hm… kažkaip labai jau kuklu. Mano manymu, tu nepakankamai vertini šiuolaikinio mokslo galimybes. Dabar, paspaudus mygtuką arba keletą mygtukų, nesunku sunaikinti žmoniją. Kodėl gi negalėtų būti alternatyvaus būdo: paspaudus mygtuką, išgelbėti žmoniją arba apsaugoti ją? Ir kodėl, velnias griebtų, šitas būdas negali sutapti su mūsų ieškojimų kryptimi?
— Siuo atveju — negali. Mūsų kryptis kūrybinė. Tiltą kur kas sunkiau pastatyti, negu susprogdinti.
— Sutinku. Tačiau tiltai statomi.
— Bet niekas dar nepastatė tokio tilto, kurio nebūtų galima susprogdinti.
Taip mudu pakliuvome į savotišiką scholastinę aklavietę. 210
Bet koks jis, a? Juk, iš esmės, jis man sumaniai ir aiškiai išdėstė visas mano miglotas abejones; jos mane seniai vargino… Dargi nežinau, ar man liūdėti, ar džiaugtis.”
„Gruodžio 28. Taigi, nuo to laiko, kai aš, planuodamas neaiškų bandymą, sėdėjau ant neišpakuoto impulsinio generatoriaus vidury naujai įkurtos laboratorijos, praėjo metai. Tik metai? Ne, vis dėlto laikas matuojamas įvykiais, o ne 2emės sukimusi: man atrodo, kad praėjo vos ne dešimt metų. Ir ne vien dėl to, kad daug padaryta — daug išgyventa. Aš pradėjau daugiau galvoti apie gyvenimą, geriau suprasti žmones ir save, netgi šiek tiek pasikeičiau — duok dieve, kad į gerąją pusę.
Ir vis viena esu toks pat: kažkoks nepatenkintas — tur būt, iš per didelio polinkio svajoti. Visa, ką sumanydavau — įgyvendindavau, bet įgyvendindavau kažkaip ne taip; sunkiai, per dideles painiavas, per nusivylimus… Šitaip ir būna gyvenime: žmogus niekada nesvajoja, kuo čia jam nusivylus arba kur čia žnektelėjus veidu į purvą, — tai atsitinka savaime. Protu aš viską puikiausiai suprantu, o susitaikyti su tuo vis tiek niekaip negaliu.
…Kai aš sintetinau dubletą-3 (pasauliui — Kravecą), miglotai vyliausi: kažkas spragtels „mašinoje motinoje” ir užgims iš tikrųjų bebaimis ir be priekaišto riteris! Niekas nespragtelėjo. Jis geras, nieko nepasakysi, bet ne riteris: blaivaus proto, išmaningas ir atsargus. O ir iš kur rasis riteris — iš manęs, ar ką?
Kvailys, įsisvajojęs kvailys! Tu vis tikiesi, kad gamta pati išras, pati įduos tau Į rankas „absoliučiai patikimą būdą”. Nieko ji neišras ir nieko neduos. Ji neturi tokios informacijos.
Velnias, nejaugi negalima?.. Nejau mano patobulinto Krivošeino Kraveco tiesa?
…Yra vienas būdas pasauliui išgelbėti mygtuko spustelėjimu, ir termobranduoliniame kare jį galima panaudoti. Gilioje šachtoje reikia paslėpti didelę atsargą reaktyvų ir keletą „mašinų motinų”, kurių atmintyje būtų įrašJyta informacija apie žmones (vyrus ir moteris). Ir jeigu išdegintoje Žemėje nebeliks žmonių, mašinos išsaugos ir vėl atgaivins žmoniją. Vis šiokia tokia išeitis iš padėties.
Bet vėlgi viskas ne taip susiklostys. Sviesi į pasaulį tokį būdą, jis suardys nusistovėjusią pusiausvyrą ir, ko gero, p stūmės žmoniją į branduolinį karą. „Žmonės liks gyvi, atominės bombos nebaisios — nagi įkrėskime jiems! — nuspręs koks nors išmaningas politikierius. — Artimųjų Rytų problema? Nėra Artimųjų Rytų! Vietnamo problema? Nėra Vietnamo! Pirkite atomines slėptuves sieloms gelbėti!”
Vadinasi, irgi — „ne tai”. Kas gi tuomet — „tai”? Ir išvis ar yra tas „tai”?”
TREČIOJI DALIS BLAIVUMAS
(savęs išbandymas)
PIRMAS SKYRIUS
Miegas — geriausia priemonė prieš snaudulį.
Greit prabėga birželio naktis: ar seniai čia pietvakariuose užgeso violetinės saulėlydžio žaros, o šit pietryčiuose, už Dnepro, jau vėl šviesėja dangus. Nors ir trumpa naktis — vis tiek naktis; ji visada vienodai veikia žmones. Miega gyventojai užtemdytoje planetos dalyje. Miega Dneprovsko miesto piliečiai. Miega dažnas aprašomųjų įvykių dalyvis.
Matvejaus Apolonovičiaus Anisimovo miegas neramus. Užmigti jam ilgai nesisekė: jis rūkė, vartėsi patale, nedavė ramybės žmonai — galvojo apie tą įvykį. Galų gale pavargęs užsnūdo, ir įjaudrinta psichika surezgė biaurų sapną: biik tai trijuose miesto parkuose rasti trys šaunamuoju ginklu nužudytų žmonių lavonai. Teismo medicinos ekspertas Zubata, tingėdamas tirti kiekvieną žmogžudystę skyrium, sugalvojo versiją: visi trys užmušti vienu šūviu, atseit, peršauti kiaurai, ir savo teisumui įrodyti susodino lavonus sekcijinėje salėje ant marmuro lentos taip susikabinusius, kad kulkos skylės sutaptų.
Ir Matvejus Apolonovičius, kuriam paprastai sapnuodavosi juodai balti ir blausūs — kaip sudėvėtoje kino juostoje — sapnai, regėjo šį paveikslą stereoskopišką, su spalvomis ir kvapais; sėdi trys Krivošeinai — didžiuliai, nuogi, rausvi, atsiduodantys mėsa. Žiūri į jį, fotogeniškai šypsodamiesi… Apimtas protesto jausmo, Anisimovas pabudo. Bet (sapnas išsipildė!) galvoje ėmė ryškėti į tiesą panaši versija: ten, laboratorijoje, jie virino nugalabyto Krivošeino lavoną! Juk lavonas — visada svarbiausias įkaltis, o paslėpti ar užkasti jį pavojinga, nesaugu — gali aptikti ir atpažinti. Taigi jie ir virino ar skaidė lavoną specialiame mišinyje, o kadangi čia dalykas nekasdieniškas, kažko neapskaičiayo ir apvertė baką. Todėl ir lavonas tebebuvo šiltas, kai technikas Prachovas jį surado bake! Todėl taip greit ir suiro minkšti lavono audiniai, prisisunkę jų chemijos, liko tik skeletas. Laborantą pritrenkė bakas, o antrasis bendrizrinkas — tas, kur vakar prieš jį išsidarinėjo (mistifikatorius, cirkininkas — pripučiamos kaukės ar ištreniruota mimika — jie mitrūs, aišku!), pabėgo. Ir susikūrė alibi — savo kaukėmis ir mimotechnika jis galėjo ir maskviški profesorių suklaidinti. O jo dokumentai — tik puiki klastotė.