Matvejus Apolonovičius užsirūkė dar vieną papirosą. Ir vis dėlto šis reikalas kvepia ne šiaip sau kriminalu. Jeigu nusikaltėliai veikia ir Maskvoje, ir čia, o savanaudiškumo motyvų, asmeninių sąskaitų ir sekso nėra, tai… tur būt, Krivošeinas tikrai padarė rimtą išradimą ar atradimą. Ne, ryt jis primygtinai pareikalaus Aleksejų Ignatjevičių, kad šios bylos imtųsi ir saugumo organai! (Nors Anisimovas niekada nesužinos, kaip viskas buvo, negalima nepripažinti jo tardytojiškų sugebėjimų. Iš tikrųjų: ne kiekvienas gali, visiškai nesuprasdamas dalyko esmės, remdamasis vien išoriniais atsitiktiniais faktais, sukurti logiškai neprieštaringą versiją!).
Šitaip pagalvojęs, Matvejus Apolonovičius nusiramino ir užmigo. Dabar jis sapnuoja malonius dalykus: kad už šios bylos išaiškinimą jį paaukštino… Tačiau sapnai dar mažiau pavaldūs mūsų svajonėms, negu reali tikrovė — ir šit tardytojas apmaudžiai mykia, o prabudusi žmona rūpestingai klausia: „Matiuša, kas tau?” Anisimovui prisisapnavo, kad miesto milicijos skyriuje kilo gaisras ir sudegė naujas etatų sąrašas…
Arkadijus Arkadjevičius Azarovas užmigo visai neseniai, ir tai tik prarijęs dvi tabletes migdomųjų: rytą nubudus vėl kamuos neurastenija. Jį irgi galavo mintys apie įvykį naujų sistemų laboratorijoje„. Jau skambino iš partijos miesto komiteto: „Jūsuose vėl avarija, Arkadijau Arkadjevičiau? Yra aukų?” Ir iš kur jie taip greit sužino! Dabar prasidės: iškvietimai, komisijos, pasiaiškinimai… Ką gi, tam tu ir direktorius, daug pinigų gauni, kad tave visur tampytų! Stai dėl tokių dalykų, nors jis nekaltas ir negali būti kaltas, pradedama abejoti j geru, sąžiningu darbu! Arkadijus Arkadjevičius jautėsi vienišas ir nelaimingas.
„…Nevertėjo organizuoti tos „atsitiktinių paieškų” laboratorijos. Nepaklausei proto balso. Juk pati idėja, kad atsitiktiniais bandymais ir laisvai pasirinktomis faktų kombinacijomis galima užčiuopti, tiesą ir tikrus sprendimus moksle, buvo visai nepriimtina tavo mąstysenai, Ir dabar nepriimtina. Monte Karlo metodas… jau pats pavadinimas ko vertas! Tikėti atsitiktinumu — kas gali būti baisesnio tyrinėtojui! Užuot logiškai analizavus problemą, su pasitikėjimu ir iš lėto artėjus prie jos išsprendimo- bandyti, tegu ir mašinomis bei prietaisais, savo lošfikišką laimę! Žinoma, ir tokiu būdu galima sudarinėti tariamai mokslines sistemas bei algoritmus, bet ar nepanašios jos Į tas „sistemas”, kuriomis naudodamiesi, ruletės mėgėjai viliasi išlošti ir prakiša visus savo turtus… Pamanyk tik, pakeičiau laboratorijos pavadinimą. Bet esmė juk liko ta pati. Palikau savieigai, gSlvojau: yra tokia kryptis pasaulinėje sistemologijoje — tegu ir mūsuose išsivyst37s… Stai ir „išsivystė”!”
Tuokart Arkadijus Arkadjevičius neišsakė Krivošeinui savo abejonių, kad neatšaldytų jo entuziazmo, tik paklausė: „Ką jūs ketinate pasiekti… e… atsitiktiniais ieškojimais?” — „Pirmiausia įsisavinti metodiką”, — atsakė Krivošeinas, ir toks atsakymas Azarovui patiko labiau, nei jis būtų ėmęs trykšti idėjų fontanu.
„Ne, jis ne tik į metodiką gilinosi, — Arkadijus Arkadjevičius prisiminė laboratoriją, į aštuonkojį panašų įrenginį, daugybę prietaisų ir kolbų. — Pradėjo kažkokį didelį eksperimentinį darbą… Apie ką jis kalbėjo savo pranešime mokslinėje taryboje? Nejaugi jam šis tas išėjo?.. Bet viskas pasibaigė lavonu. Griaučiais virtusiu lavonu! — Azarovą apėmė pasibiaurėjimas ir įtūžis. — Reikia sumažinti eksperimentinius darbus, amžinai su jais kas nors atsitinka! Būtinai! Sistemologija iš esmės yra spekuliatyvus mokslas, bet kurių sistemų analizę ir sintezę reikia daryti matematiškai — ir nėr čia ko… Teoriją reikia plėtoti! O jei norite dirbti su mašinomis — prašau, programuokite savo užduotis ir eikite į mašinų salę… Ir išvis tie eksperimentai, — akademikas šyptelėjo apsiramindamas, — niekada nežinai, ką padaręs: kvailystę ar atradimą!”
Arkadijus Arkadjevičius su eksperimentiniu mokslu turėjo senų sąskaitų, jo nuomonė apie jį buvo galutinė ir nepajudinarna. Prieš trisdešimt su viršum metų jaunas fizikas Azarovas tyrinėjo helio suskystinimo procesą. Kartą jis įkišo į diuarą keletą stiklo šiaudelių kapiliarų, ir skystis, atšaldytas iki dviejų laipsnių pagal absoliučią skalę, nepaprastai greit išgaravo. Du litrai tuo metu labai brangaus helio nuėjo perniek, eksperimentas sužlugo! Įsikarščiavęs Azarovas apkaltino laboratorijos stiklapūtj, kad tas pakišęs diuarą su defektais; stiklaptitj nubaudė… O po dviejų metų universiteto bendrakursis Piotras Kapica analogišku bandymu (kapiliarus panardinti į indą) atrado helio supertekamumo reiškinį!
Nuo to laiko Arkadijus Arkadjevičius nusivylė eksperimentine fizika, pamėgo patikimą ir griežtą matematikos pasaulį ir nė sykio dėl to neapgailestavo. Matematika jį kaip tik ir išaukštino — jo matematiniai metodai nematematikos problemoms spręsti. Trisdešimtaisiais metais jis savo metodus panaudojo bendrosios reliatyvumo teorijos problemoms, kurios tuomet buvo užvaldžiusios mokslininkų protus; vėliau jo tyrinėjimai padėjo išspręsti svarbius urano ir plutonio grandininių reakcijų teorijos uždavinius; po to jis savo metodus pritaikė cheminės polimerų katalizės problemoms; o dabar jis ėmė vadovauti diskretinių sistemų krypčiai sistemologijoje.
„E, aš vis ne apie tai! — pyktelėjo ant savęs Azarovas. — Kas gi vis dėlto įvyko Krivošeino laboratorijoje? Praeitą rudenį, pamenu, jis buvo atėjęs pas mane, norėjo apie kažką pasikalbėti… Apie ką? Apie darbą, žinoma. Atsikračiau, nebuvo kada… Visuomet manai, kad tai, kas neatidėliotina, — svarbiausia! O reikėjo pasikalbėti, dabar bent žinočiau, kas ir kaip. Daugiau Krivošeinas, į mane nebesikreipė. Na, žinoma, tokie žmonės išdidūs ir drovūs… Pala pala, kokie žmonės? Koks Krivošeinas? Ką tu apie jį žinai? Keletas pranešimų seminaruose, kalba mokslinėje taryboje, kelios replikos ir klausimai kitiems pranešėjams; na, dar pasisveikindavome susitikę. Ar iš to galima spręsti apie jį? Galima, ne taip jau blogai tu pažįsti žmones, Arkadijau… Jis buvo veiklus ir kūrybingas žmogus, štai kas. Tokius pažinsi iš vieno klausimo, iš frazės — iš laikysenos. Tokių žmonių mintis nepaliaujamai dirba — ne kiekvienas tai pastebi, bet juk tu pats toks, gali pastebėti… Žmogus valgo, vaikšto į darbą, sveikinasi su pažįstamais, žiūri kiną, kivirčijasi su bendradarbiais, skolinasi pinigus, kaitinasi pliaže — visa tai jis daro iš tikrųjų, ne dėl akių — ir galvoja, ga voja. Apie viena. Apie idėją, kuri nėra susijusi nei su jo poelgiais, nei su buitiniais rūpesčiais; bet nuo tos minties jo niekas neatitrauks. Ji — jo esmė: iš jos gimsta naūja… Ir Krivošeinas toks buvo. Ir labai gaila, kad buvo, — su kiekvieno tokio žmogaus mirtimi kažko labai svarbaus netenki gyvenime. Ir jautiesi dar labiau vienišas. E, užteks, ką aš čia dabar? — susizgribo Arkadijus Arkadjevičius. — Miegoti, miegoti!”