Haris Charitonovičius Chilobokas tą naktį taip pat ilgai negalėjo užmigti: vis žvalgėsi į gretimą namą, į apšviestus Krivošeino buto langus ir spėliojo: kas gi ten yra? Vienuoliktą valandą iš laiptinės vikriai išžingsniavo Lena Kolomijec (Haris Charitonovičius ją pažino iš figtiros bei eigasties ir išsiblaškęs pagalvojo: „Reiktų dabar su ja artimiau susipažinti, turiu kuo sudominti”), tačiau šviesa tebedegė. Chilobokas užgesino šviesą savo bute, pasilypėjo ant palangės su teatriniu žiūronu, bet rakursas buvo niekam tikęs — jis pamatė tik knygų spintos kampą ir trafaretą iš olimpinių žiedų ant sienos. „Pamiršo užgesinti lempą, ar ką? O gal ten dar kas nors yra? Paskambinti į miliciją? Bala jų nematė, lai patys aiškinasi. — Haris Charitonovičius saldžiai nusižiovavo. — Gal kas iš jų ten daro kratą..
Jis grįžo į [kambarį, uždegė naktinę lempą — nuogos moters figūrėlę iš dirbtinio marmuro su lempute viduje. Švelni šviesa apšvietė meškeną ant grindų, mėlynas sienas su auksaspalviais apmušalų gandrais, poliruotus rašomojo stalo šonus, knygų spintą, rūbų spintą, televizoriaus stalelį, dygsniuotą rožinės spalvos kušetę, tamsiai raudoną kilimą su antikinės puotos scena — viskas aplinkui žadino svaigią palaimą. Haris Charitonovičius nusirengė, priėjo prie spintos veidrodžio ir ėmė apžiūrinėti save. Jis mėgo savo veidą: tiesi stamboka nosis, glotnūs, bet neišsipūtę žandai, tamsūs ūsai — kažkuo panašus į Gi de Mopasaną… Ne taip seniai jis prieš šį veidrodį derino savo veidui technikos mokslų daktaro išraišką. „Ko jam reikėjo, tam Krivošeinui? — Haris Charitonovičius pajuto viduje kunkuliuojant aršią neapykantą. — Ką tokio aš jam padariau? Ir už jo temą balsavau, ir giminaitį padėjau įtaisyti į laboratoriją… Pats negina disertacijos ir kitiems pavydi! O gal jis pyksta, kad nepadariau jo užsakytos EDS-2? Na, argi ne vis tiek — nebėra daugiau Krivošeino. Iškepė. Stai taip. Galiausiai gyvenime laimi tas, kas pergyvena priešininką.”
Chiloboką pradžiugino netikėtas šios minties sąmojingumas. „Hm… Reikia įsiminti ir paskleisti plačiau.”
Šiaipjau, reikia pripažinti, Haris Charitonovičius nebuvo toks kvailas, kaip galėjo pasirodyti iš jo elgsenos. Tiesiog, kad gyvenime geriau sektųsi, jis vadovavosi taisykle: iš kvailio mažiau reikalaujamą. Iš jo niekas niekada nesitikėjo nei dalykiškų minčių, nei žinių, todėl tais retais atvejais, kai jis parodydavo nusimanymą ar suregzdavo nors ir menkutę, bet savą mintį, būdavo tikrai malonus siurprizas; bendradarbiai imdavo galvoti: „Vis dėlto mes nepakankamai vertiname Harį Charitonovičių…” ir stengdavosi savo palankumu ištaisyti šią klaidą. Taip į rinkinį „Sistemologijos klausimai” patekdavo jo straipsniai, kuriuose redaktoriai, iš anksto nieko gera nesitikėdami, nelauktai aptikdavo prasmės kruopelyčių. Tokiu pat būdu Haris Charitonovičius atiduodavo atliktus užsakymus iš anksto jo elgesio ir kalbų demoralizuotiems užsakovams. Tik šĮtai su daktaro disertacija neišdegė. Na, nieko, jis savo atsiims!
Harį Charitonovičių užliūliavo malonios mintys ir džiugios viltys. Dabar jis miegojo kietai ir be sapnu kaip, tur būt, miegodavo žmonės akmens amžiuje.
Grįžęs iš naktinio budėjimo mieste, miegojo ir laimingas šypsojosi pro miegus milicininkas Gajevojus.
Širsdama ant Krivošeino ir savęs, paverkė ir užmigo L.ena.
Bet miega ne visi… Sėkmingai kovoja su snūduliu milicijos viršila Golovorezovas, saugąs naujųjų sistemų laboratoriją; jis sėdi fligelio prieangyje, rūko, žiūri į žvaigždes virš medžių. Stai netoliese žolėje kažkas sučiužėjo. Jis pašvietė žibintuvėliu: iš varnalėšų į jį žiūrėjo raudonakis triušis albinosas. Viršila kostelėjo — triušis šoko į tamsą. Golovorezovas nežinojo, koks tai triušis,
Viktoras Kravecas vis vartėsi kietoje atverčiamojoje lovoje tardomojo kalinimo vienutėje po gelumbiniu dezinfekcija atsiduodančiu apklotu. Jis buvo tokioje nervinio įsijaudrinimo būklėje, kuomet neįmanoma užmigti.
„Kaipgi dabar bus? Kaip bus? Išsisuks aspirantas Krivošeinas ar laboratorija ir darbas žlugs? Ir ką aš dar galiu padaryti?
(jintis? Prisipažinti nusikaltus? Kuo? lilieti tardytojau, aš kaitas, icad turėjau gerų ketinimų — gerų ketinimų, kurie nielcam nepadėjo… Ką gi, tur būt, tai sunki kaltė, jei taip atsitiko. Visi skubino: greičiau, greičiau! — pilnai įsisavinti atradimą, prisikasti iki „absoliučiai patikimo” būdo. Aš irgi, nors pats sau šito ir neprisipažinau, laukiau, kad mes atrasime tok; būdą… Evoliucija kiekvieną naują informaciją diegė į žmogų palaipsniui, mažų bandymų ir mažų nukrypimų metodu, tikrino jos naudingumą nesuskaičiuojamais eksperimentais. O mes — viską per vieną bandymą!
Reikėjo iš pat pradžių išmesti iš galvos minti apie galimas socialines pasekro.es, dirbti viešai ir ramiai, kaip visi. Galų gale žmonės — ne maži vaikai, patys turi žinoti, kas ir kaip. Viską mes perpratome: kad žmogus — supersudėtinga baltyminė kvantinė-molekulinė sistema, kad jis- natūralios evoliucijos produktas, kad jis — informacija, užrašyta tirpale. Viena tik išleidome iš akių; žmogus — tai žmogus. Laisva būtybė. Savo gyvenimo ir savo poelgių šeimininkas. Ir jis laisvas pasidarė daug anksčiau, negu prasidėjo visi maištai ir revoliucijos, tą tolimą dieną, kai žmogbeždžionė susimąstė; galima įlipti į medį ir nurėkšti vaisių, bet galima ir pamėginti jį nudaužti pagaliu, suspaustu letenoje. Kaip geriau? Ji ne šiaip sau susimąstė, toji beždžionė; ji matė, kaip audros nulaužta šakelė numušė vaisius… Laisvė — tai galimybė pasirinkti elgesio variantus, jos ištakos — žinojimas. Nuo to laiko kiekvienas atradimas, kiekvienas išradimas teikė žmonėms naujas galimybes — jie darėsi vis laisvesni ir laisvesni.
Tiesa, buvo ir tokių atradimų (jų nedaug), kurie bylojo žmonėms: negalima! Negalima pagaminti pirmos ir antros rūšies amžinųjų variklių, negalima viršyti šviesos greičio, negalima tuo pačiu metu tiksliai išmatuoti elektrono greičio ir padėties… Betgi mūsų atradimas nieko nedraudžia ir nieko neatšiaukia, jis sako: galima!
Laisvė… Ne taip paprasta įsisąmoninti savo laisvę šiuolaikiniame pasaulyje, protingai ir blaiviai pasirinkti elgesio variantus. Žmogų slegia milijonai praeities metų, kai biologijos dėsniai vienareikšmiškai apsprendė jo protėvių gyvulių elgseną, ir viskas buvo paprasta. Jis ir dabar taikstosi suversti savo klaidas ir kvailystes aplinkybėms, piktam likimui, sudėti viltis į dievą, į stiprią asmenybę, į sėkmę — tik ne į save patį. O ka villys sudūžta, žmonės ieško ir randa atpirkimo ožį; tik patys žmonės, puoselėję viltis, čia nieliuo dėti!.. Iš esmės, žmonės, einantys mažiausio pasii:)riešinimo keliu, nepažįsta laisvės…”
Skritulėlis kameros duryse pasisuko į šoną, praleisdamas šviesos spindulį, bet jį uždengė budėtojo veidas. Tur būt, tikrina, ar nenuorama tardomasis nesugalvojo vėl pabėgti? Viktoras Kravecas negirdimai susijuokė: ką ir kalbėti, cypė — pati tinkamiausia vieta apmąstymams apie laisvę! Ir patenkintas suvokė, kad, nežiūrint visų sukrėtimų, jumoro jausmas jo dar neapleido…
Dubletas Adomas Herkulis sėdėjo ištuštėjusioje gatvėje ant suoliuko prie troleibusų sustojimo ir stengėsi prisiminti. Vakar, kai jis ėjo iš geležinkelio stoties, apmąstydamas trijų informacijos srautų (mokslo, gyvenimo ir meno) poveikį žmogui, jam kilo miglota, bet labai svarbi idėja. Sutrukdė tie trys su savo kvailu dokumentų tikrinimu, kad juos… Liko pojūtis, kad jis vos neužčiuopė vertingos minties — geriau jau jo nebūtų, to pojūčio, dabar nebenusiraminsi!