„Pabandysime dar kartą. Aš svarsčiau: kaip ir kokia informacija galima sutaurinti žmogų? Juk aš perėmiau Krivošeino idėją susintetinti „bebaimį ir nepriekaištingą” riterį; išsižadėti jos negalima… Aš atmečiau informaciją, gaunamą iš aplinkos ir iš mokslo, nes jųdviejų poveikis žmogui lygia dalim gali būti ir teigiamas, ir neigiamas… Liko būdas „gerus jausmus pažadint lyra” — Menas. Tikrai, jis žadina. Tik lyra — netobulas instrumentas: kol skimbčioja, žmogus kilnesnis, o nutilo — vėl viskas praeina. Kažkas lieka, žinoma, bet maža — paviršutiniškas įspūdis apie matytą spektaklį ar perskaitytą knygą… Na, gerai, o jeigu, sintetindamas kokį nors žmogų, šią informaciją įvestum į „mašiną motiną”, sakysim, įrašytum daugelio knygų turinį, parodytum geriausius filmus? Bus tas pats — atminties paviršiuje užsiliks turinys, ir daugiau nieko. Juk ta knyga — ne apie jį!
Aha, apie tai aš irgi galvojau: tarp Meno informacijos šaltinio ir jos priėmėjo — konkretaus žmogaus — stovi kažkokia vaiski sienelė. Kas gi tai per sienelė? Velniai rautų, nejau gyvenimo patirtis visada bus svarbiausias faktorius, formuojant žmogaus asmenybę? Nejau būtina pačiam kentėti, kad suprastum kitų kančias? Klysti, kad išmoktum teisingai elgtis? Kai kūdikiui — pirma apsideginti, kad nekištum pirštų į ugnį… Bet juk gyvenimo patirtis — labai sunkus mokslas, ir ne kiekvienas jį įkąs. Gyvenimas mus gali padaryti kilnesnius, bet gali ir įniršinti, suniekšinti; žmogus gali tapti išmintingas, bet gali ir iškvailėti…”
Jis užsiriikė ir ėmė vaikštinėti šaligatviu palei suolelį.
„Meno informacijos žmogus neapdoroja iki galo, jos pavyzdžiu nesprendžia savo problemų gyvenime. Pala! Informacijos neįsisavina iki galo, jos pavyzdžiu nesprendžia problemų… tai jau buvo. Kada buvo? Nagi, bandymo pradžioje; pirminis kompleksas „siųstuvai — kristaloblokas — SSM-12” nepriėmė informacijos iš manęs… iš Krivošeino — vis tiek! Ir tada aš panaudojau grįžtamąjį ryšį!”
Dabar Adomas jau ne vaikščiojo, o lakstė apspiaudytu šaligatviu nuo urnos iki žibinto stulpo.
„Grįžtamasis ryšys, kad jį kur nelabasis! Grįžtamasis ryšys, kuris padidina informacinių sistemų efektyvumą tūkstančius kartų… Sit iš kur „sienelė”, šit kodėl mažas Meno efektyvumas — nėra grįžtamojo ryšio tarp informacijos šaltinio ir priėmėjo. Sis tas, teisybė, yra: atsiliepimai, skaitytojų konferencijos, kritikos akibrokštai, bet čia — ne tai, ko reikia. Turi būti beiarpiškas techninis grįžtamasis ryšys, kuris į žmogų įvedamą Meno informaciją pakeistų ir pritaikytų jo individualybei, charakteriui, atminčiai, gabumams, dargi išvaizdai ir anketiniams duomenims. Tokiu būdu sintetinant galima surepetuoti jo elgesį kritiškomis aplinkybėmis (tegu pats klysta, mokosi iš klaidų, ieško teisingų sprendimų!), atskleisti jam įo, — o ne išgalvoto herojaus — dvasinį pasaulį, gabumus, privalumus ir trūkumus, padėti jam permanyti ir atrasti save… Ir tuomet ši didžiulė informacija — lygiai kaip ir buitinė — pasidarys jo gyvenimiškąja patirtimi, taps jam apibendrinta tiesa, lygiai kaip ir mokslo tiesos. Bet tai jau bus kažkoks kitoks Menas — ne literatūra, ne vaidyba, ne muzika, o viskas drauge, išreikšta biopotencialais ir cheminėmis reakcijomis. Tai bus Žmogaus Sintezės Menas!”
Staiga jis sustojo. „Taip, bet kaip visa tai padaryti „mašinoje motinoje”? Kaip organizuoti tokį grįžtamąjį ryšį? Ne taip paprasta… Na, nieko — bandymai, bandymai, bandymai — padarysim! Juk sugebėjome jį organizuoti tarp komplekso blokų. Svarbiausia — pati idėja!.,”
Nemiegojo ir Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis savo vasarnamyje Pamaskvėje. Jis stovėjo verandoje ir klausėsi nakties lietaus šnaresio… Šiandien katedros posėdyje buvo svarstomi aspirantų darbo rezultatai. Blogiausias pasirodė Krivošeinas: per metus jis neišlaikė nė vieno kandidatinio egzamino, paskaitas ir laboratorijas pastaruoju metu lankė labai retai, temos kandidato disertacijai dar neišsirinko. Profesorius Vladimiras Venjaminovičius Valernas pareiškė nuomonę, kad žmogus tuščiai užima vietą, gauna stipendiją ir neblogai būtų išlaisvinus vakansiją stropesniam aspirantui. Vano Aleksandrovičius buvo ketinęs patylėti, bet nesusilaikė ir prišnekėjo Vladimirui Venjaminovičiui daug kandžių ir karštų žodžių apie inertiškumą, vertinant jaunųjų tyrinėtojų darbus, apie panieką jiems… Valernas buvo priblokštas, o pats Androsiašvilis dabar jautėsi nesmagiai: Vladimiras Venjaminovičius, apskritai imant, tokių priekaištų nenusipelnė.
Ne vieną vakarą Vano Aleksandrovičius mąstė apie stebuklingą aspiranto išfgijimą po to, kai jį partrenkė pūdo svorio varveklis, prisiminė kalbėjęs su juo apie medžiagų apykaitos valdymą organizme ir priėjo išvadą, jog Krivošeinas išaiškino ir išsiugdė sugebėjimą sparčiai regeneruoti audinius, — ypatybę, gamtoje būdingą tiktai paprasčiausiems duobagyviams. Jį kamavo mintis, kad neįstengia suprasti, kaip Krivošeinas tai padarė. Jis laukė, kad šis vis dėlto ateis ir pasipasakos; Vano Aleksandrovičius buvo pasiruošęs užmiršti nuoskaudą, jei prireiks, pasižadėti niekam nė šnipšt apie tai, kad tik sužinotų! Bet Krivošeinas tylėjo.
Dabar Androsiašvilis giežė apmaudą ant savęs, kam vakar, pakviestas prie milicijos televideofono, neišsiteiravo, kodėl ir už ką aspirantas sulaikytas. „Jis kažką iškrėtė? Tik kada jis suspėjo: dar rytą buvo užėjęs į katedrą pranešti kelioms dienoms išskrendąs į Dneprovską! Antroji Krivošeino paslaptis…” Profesorius šyptelėjo. Bet susirūpinimas neatlėgo. Gerai, jei šiaip koks nesusipratimas, o jei kas nors rimta? Ką besakytum, Krivošeinas — svarbaus atradimo apie žmogų autorius ir kol kas vienintelis saugotojas. Sis atradimas neturi pražūti.
„Man reikia skristi į Dneprovską”, — netikėtai šovė į galvą mintis. Išdidus kalniečio ir MA nario korespondento kraujas užvirė: jis, Vano Androsiašvilis, lėks gelbėti neaiškion bėdo pakliuvusio aspiranto! Aspiranto, kurį iš gailesčio priėmė į katedrą ir kurio nepatiklumas jį smarkiai įžeidė!
„Cche, lėks! — Vano Aleksandrovičius, tvardydamasis krestelėjo galvą. — Visų pirma, tu, Vano, netiki, kad Krivošeinas padarė kažkokį nusikaltimą — ne toks jis žmogus. Ten arba nelaimė įvyko, arba nesusipratimas. Reikia gelbėti. Antra, tu svajojai įgyti jo pasitikėjimą, suartėti su juo. Cia kaip tik tokia proga. Gal, būt, jis turi rimtą priežastį slapukauti. Bet tegu negalvoja, kad Androsiašvilis — žmogus, kuriuo negalima pasikliauti, kuris nusigręš, niekingų tikslų paskatintas. Ne! Žinoma, aš ir Dneprovske jo nekamantinėsiu — panorės, pats išsipasakos. Tačiau šį atradimą reikia saugoti. Jis svarbiau už mano savimeilę.”
Vano Aleksandrovičius susitvardė ir protingai nusprendė — jam pasidarė lengva ir ramu širdyje…
Aspirantas. Krivošeinas taip pat nemiegojo. Jis tebeskaitė dienoraštį.
ANTRAS SKYRIUS
Pagal Budos mokymą, norint atsikratyti kančių, reikia vengti prieraišumo. Tegul man pasako, kokio prieraišumo reikia vengti, kad liautiisi skaudėję iltinį dantį. Ir greičiau!
„Sausio 5. Štai dr aš tapau žmogumi juodraščiu tobulesnei kopijai. Ir nors pats esu kopijos kūrėjas — malonumo maža.
— O tavo giminaitis įdomus, — pasakė Lena po to, kai aš juos supažindinau Naujųjų metų vakare. — Simpatiškas.
Grįžęs namo, aš visą valandą apžiūrinėjau save veidrodyje: graudus vaizdas… Ir pašnekėti jis miklus, kur ten man su juo lygintis.
Ne, su Lena Viktoras Kravecas elgiasi džentelmeniškai. Ar jį veikia ligtoliniai prisiminimai, ar jis jaučia savogalią žavėti širdis, bet iš pažiūros Viktoras abejingas jai. O jei pasistengtų — neberegėčiau Lenos.