…Kai mes su juo einame per Alcademinį miestelį ar instituto parką, sutiktos merginos, anksčiau vos linkteldavusios man, dabar skardžiai ir džiaugsmingai labina:
— Sveiki, Valentinai Vasiljevičiau! — o pačios skvarbiai šnairuoja Į nepažįstamą vaikiną šalia manęs.
O kaip jis slidinėja! Vakar mes trise leidomės i užmiestį — tai jiedu su Lena paliko mane toli užpakaly.
O kaip jis šoko naujametiniame baliuje!
Net sekretorė Ninočka, kuri anksčiau nė kelio į fligelį nežinojo, dabar kur buvus nebuvus ir užneš man kokį popierių iš priimamojo.
— Laba diena, Valentinai Vasiljevičiau! Sveikas, Vitia… Oi, kaip čia pas jus įdomu, vieni vamzdeliai!
Žodžiu, dabar aš kasdien ne tik stebiu save, koks esu, bet ir koks galėčiau būti, jeigu ne… jeigu ne… kas? Jei ne karo ir pokario badmiriavimas, jei ne paveldėtas panašumas į nelabai gražų — deja! — gimdytoją („Pats tėtušis, papūstžandis!” — graudindavosi, būdavo, giminaičiai), jei ne duobės gyvenimo kelyje, ne tokia nesveika gyvensena: laboratorija, biblioteka, kambarys, pašnekesiai, apmąstymai, reaktyvų miazmos — ir jokio fizinio krūvio. Aš tikrai netroškau pasidaryti negražus, storas, susikūprinęs lėtūnas — taip išėjo.
Iš teisybės aš turėčiau didžiuotis: aplenkiau gamtą! Bet kažkas trukdo…
Ne, vis dėlto ši idėja žalinga. Sakykim, valdomos sintezės būdą mes ištobulinsim iki standarto. Sintetinsime puikius žmones: stiprius, gražius, energingus, gabius, nusimanančius- na, tikrus gyvenimo šeimininkus, tokius, kaip plakate „Pinigus kasoj taupysim — naujus baldus įsigysim!” O tie, iš kurių juos dubliuosime, tebus, atseit, tik paskubomis gyvenimo apmesti juodraščiai? Už ką gi juos žeminti? Geras „atpildas už gyvybę”: apgailestavimas, kad esi netobulas, mintys, kad niekada nebūsi tobulas, nes tave pagimdė paprasčiausia mama, o ne gerai sureguliuota mašina! Vadinasi, mūsiškis žmogaus sintezės būdas vis dėlto atsigręžia prieš žmones? Ir ne vien blogus — prieš visus, nes kiekvienas mūsų kuo nors netobulas. Vadinasi, ir geriems, bet paprastiems (ne dirbtiniams) žmonėms teks susispausti gyvenime?
(Va! Stai toks tu ir esi, Krivošeinai — storaodis… Kol paties nepaima už sprando, nieko nesupranti. „Nors kuolą ant galvo tašyk”, kaip tėtušis sakydavo. Na, gerai: nesvarbu, kokiu būdu supratai — svarbiausia, kad supratai.)
Yra apie ką pagalvoti… Matyti, visos žmonių ydos kilusios iš vieno šaltinio — iš kraštutinumų. Kad ir patiklumas, pavyzdžiui — gera, maloni charakterio savybė, bendraujant tarpusavyje. Jis yra mumyse nuo pat vaikystės. Bet pašykštėjo gamta, pakenkė auklėjimas, ne taip susiklostė gyvenimo aplinkybės — ir vietoj patiklumo atsirado snūdus kvailumas. Tokiu pat būdu vietoj protingo atsargumo atsiranda bailumas, vietoj gyvenime būtino pasitikėjimo savimi — tariama savikliova, vietoj atvirumo ir sveiko skepticizmo — cinizmas, vietoj blaivios drąsos — įžūlumas, amžinas chamiškumas, vietoj proto — klasta.
Prieš žmonių netobulumą mes bejėgiai ir savo silpnumui dangstyti turime daugybę žodžių: juokaujamų („šlapiu maišu trenktas”, „tarp dviejų auklių — vaikas be galvos”), tariamai moksliškų („anemija”, „asmenybės degradacija”, „nepilnavertiškumo kompleksas”), šiokiadienių („jam nebuvo skirta”, „tokia jo laimė”)… Anksčiau sakydavo; „dievo dovana”, mūsų materialistiniame amžiuje — „gamtos dovana”, o iš esmės — tas pats velnias, vis tiek ne žmogaus galioje ką nors pakeisti. Vieniems duota, kitiems — ne.
Vis dėlto galima numanyti, kodėl „neduota”. Pirmykščiame gyvenime ir vėlesnėse visuomeninėse formacijose tobulumas žmogui nebuvo būtinas. Gyveni, dirbti ir daugintis gali, medžioti moki — ir gerai! Tik dabar, kai mūsų vaizduotę ėmė užvaldyti ne utopinė, o konstruktyvi komunizmo idėja, Žmogui keliami tikri reikalavimai. Mes ugdome žmones, darome viską, kad jie įsisąmonintų šią puikią idėją, ir mums skaudu matyti tai, į ką anksčiau nė dėmesio nekreipdavome…”
„Sausio 8. Išdėsčiau savo mintis Kravecui.
— Nori panaudoti sintezę paprastiems žmonėms reorganizuoti? — greitai sumojo nuovokusis dubletas-3.
— Taigi. Tik kaip? — aš pažvelgiau į jį su viltimi: o gal jis ir tai žino?
Jis suprato mano žvilgsnį ir nusijuokė.
— Neužmiršk, kad aš — tai tu. Šiaip ar taip — bent jau pagal žinias.
Aš parodžiau į baką.
— Bet gal tu geriau žinai, kas tai per skystis? Juk tu iš jo gimei kaip… kaip Afroditė iš jūrų putos. Jo sudėtį ir kita?
— Dviem žodžiais?
— Galima ir trim.
— Prašau. Sis skystis — žmogus. Jo sudėtis — žmogaus kūno sudėtis. Be to, šis skystis — kvantinė-molekulinė biocheminė skaičiavimo maaina, kuri pati save moko ir turi didžiulę atmintį; kiekvienoje skysčio molekulėje glCidi tara tikra sava informacija… Atseit, ar šiaip suk, ar taip, „mašinos motinos” skystis — tiesiog žmogus skystoje fazėje. Iš šio fakto gali daryti mokslines, praktines ir organizacines išvadas.
Jaučiau, kad naujoji problema jį domina daug menkiau, nei mane. Pabandžiau įkaitrinti jo vaizduotę.
— Vitekai, o ką, jei šis būdas bus kaip tik „tai”? Juk jis — paprastiems žmonėms, o ne…
— Eik tu po…! (Ai, ai — o dar dirbtinis žmogus!) „Tai” — „ne tai”!. Aš griežtai atsisakau traktuoti mūsų darbą iš tų pozicijų ir laikytis priesaikos, kurios aš nedaviau! Mūsų laikais reikia šalčiau žiūrėti į priesaikas! (Na, jei šitai galima pavadinti šaltu požiūriu…) Tu nori panaudoti atradimą žmonėms perdirbti?
— Į angelus… — dar pakiršinau aš.
— Velniop angelus! Informacinis „homo sapiens” perdirbimas, ir viskas! Tokiu akademiniu aspektu ir traktuokime problemą!
Aš pirmąsyk pamačiau, kaip jis nesusivaldė ir… atvirto manimi. Kad ir kaip stengtumeis, krivošeiniška natūra parodo save. Bet svarbiausia- jis užsidegė. O tai būtina, kai pradedi naujus tyrinėjimus, būtina užsidegti, pajusti darbo įkarštį. Po šlešių valandų pokalbio (su pietų pertrauka) mes žengėme keturis žingsnius, įprasmindami naująją problemą.
Pirmas žingsnis. Dirbtiniai ir natūralūs žmonės, sprendžiant iš visko (na, kad ir iš to, jog įprastinis maistas — ne nuodai dubletams), — biologiškai vienodi. Vadinasi, visa, ką „mašina motina” daro su antrininkais, iš principo (jeigu paliksime nuošaly techninės realizacijos sunkumus, kaip rašfoma straipsniuose) galima pritaikyti paprastiems žmonėms.
Antras žingsnis. Perdirbimus bake pagal komandas „mašina motina” vykdo be jokių mechaninių įrenginių ar kontrolinių prietaisų. Vadinasi, pats skystis yra ir kontrolinė valdymo schema, ir vykdantysis biocheminis mechanizmas; bake jo dėka, kaip pasakytų biologai, vyksta valdoma medžiagų apykaita…”
— Ot, velniai! — burbtelėjo aspirantas ir nervingai užsirukė.
„…arba tiksliau — išorinę informaciją jis paverčia struktūriniais įrašais medžiagoje: organinėmis molekulėmis, ląstelėmis, kūneliais, audiniais…
Trečias žingsnis. Kokiu būdu iš principo galima perdirbti žmogų „mašinoje motinoje”? Dirbtinis antrininkas, užgimęs joje, yra ne kas kita, kaip mašininės schemos tąsa ir tolimesnė jos raida. Dar tebėbūdamas vaiskus, jis jau junta ir suvokia save kaip žmogus, bet aktyviai veikti negali (bandymas su Adomu ir Kraveco liudijimas). Po to dubletas sumaterialėja, virsta neperregimu, atsijungia nuo „mašinos motinos” skystosios schemos (arba schema nuo jo), apvaldo savo kūną ir išlenda iš… — ne, ne, reikia akademiškai! — atsiskiria nuo mašinos. Su paprastu žmogumi, matyt, reikia pasielgti priešingai, tai yra visų pirma „įjungti” jį į mašinos schemą. Techniškai: panardinti žmogų į skystį.