Ketvirtas žingsnis. Bet ar žmogus įsijungs į „mašinos motinos” schemą? Juk reikia nei daugiau, nei mažiau (aš vis dėlto pakankamai išmanau neurofiziologiją, skaičiau Ešbį), kad tarp žmogaus nervų tinklo ir skysčio būtų pilnutinis kontaktas. O mūsų laidininkus nervus nuo išorinės aplinkos izoliuoja oda, audiniai, kiaušo kaulai. Kad juos pasiektų, skystis schema turi įsisunkti į žmogaus vidų.
Mes padarėme išvadą, kad jis gali įsisunkti: juk žmogus — tai tirpalas. Tik tirpalas ne vandenyje (kitaip žmonės ištirptų besimaudydami): laisvo vandens žmoguje ne tiek daug. Viską temdo kiekybinė analizė, prakeikta skaitmenų hipnozė — kai, išskaidę gyvą audinį, gauname iškalbingus skaičius; vandens — 75 procentai, baltymų — 20 procentų, riebalų — 2 procentai, druskų — 1 procentas ir taip toliau. Žmogus — biologinis tirpalas, visos jo sudėtinės dalys susijusios tarpusavyje ir sudaro vieningą visumą. Kūne yra „skystų skysčių”: seilių, šlapimo, kraujo plazmos, limfos, skrandžio sulčių — jų galima įpilti į mėgintuvėlį. Kiti skysčiai užpildo ląstelinius audinius — raumenis, nervus, smegenis; kiekviena ląstelė jau pati savaime mėgintuvėlis. Net kaulai prisisunkę biologinio skysčio — kaip kempinė… Taigi, nors ir nesupiltas į atitinkamą indą, žmogus turi daug daugiau pagrindo laikyti save skysčiu, negu, sakysim, keturiasdešimties procentų natrio šarmo tirpalas.
Jeigu tiksliau: žmogus — tai informacija, užrašyta biologiniame tirpale… Užsimezgus gemalui, tame tirpale vyksta pakitimai — formuojasi raumenys, vidaus organai, nervai, smegenys, odą. Tas pats — tik kitaip ir sparčiau — dedasi ir „mašinos motinos” biologiniame skystyje. Taigi kad ir kaip žiūrėtum, šiedu skysčiai labai giminingi ir — visai galimas daiktas — linkę skverbtis į vienas kitą…
Kad ir kaip magėjo kiekvieną mintį bei kiekvieną spėlionę tuojau pat patikrinti „mašinoje motinoje”, mes įveikėme save ir visą dieną užsiiminėjome teorija. Gana žaisti atsitiktinumais, reikia viską apgalvoti iš anksto.
Tad pirmiausia — įsijungti.”
„Vasario 1. Ak, kokios puikios buvo teorijos, kuriomis grindėme tai, kas jau padaryta! Žaidimas kubiukais, aritmetika „tai — ne tai” — malonu prisiminti, kaip sklandžiai viskas ėjosi… Sukurti teoriją, kuri padėtų pasiekti naujus rezultatus, kur kas sudėtingiau.
Kol kas teoriškai perprastas skystis (skystoji schema) bake elgiasi kaip vulgarus vanduo. Tik tiek, kad tirštesnis.
Ar bereikia rašyti, kaip kitą dieną kuo anksčiau iš ryto atskubėjome į laboratoriją, kaip, apmirusiomis širdimis ir iš anksto gardžiuodamiesi, kyštelėjome į baką smilių galiukus — „įsijungėme”. Ir nieko. Skystis buvo nei šiltas, nei šaltas. Prastovėjome šitaip apie valandą; jokių pojūčių, jokių pakitimų.
Ar bereikia aprašinėti, kaip mes plukdėme skystyje paskutinius du triušius, bandydami juos įjungti į mašiną? „Mašina motina” neklausė dargi komandos „Ne!” ir net netirpdė jų. Pasibaigė tuo, kad triušiai prigėrė, o atgaivinti jų mes nepajėgėme.
Ar beverta priminti, kaip mes gramzdinome į skystį laidus ir oscilografe stebėjome plūduriuojančių potencialų virpesius? Potencialai virpa, kreivė panaši i dantytą elektroencefalogramą. Ir kas?
Stai šitaip visuomet… Būčiau naujokas, jau būčiau pabūgęs.”
„Vasario 6. Bandymas: aš įmerkiau pirštą į skystį, Kravecas užsidėjo „Monomacho kepurę” ir savo pirštu ėmė liesti įvairius daiktus. Aš jutau, kokį paviršių jis liečia! Šit kažkas šilta (radiatorius), antai šalta ir šlapia (jis pakišo pirštą po čiaupu)…
Vadinasi, mano pirštas įsijungė? Mašina man per jį pe duoda išorinę pojūčių informaciją… Taip, bet tai ne tie pojūčiai. Man reikalingi signalai (tegu ir pojūčiuose) apie skystosios schemos darbą bake!”
„Vasario 10. Jei ranką skystyje laikai gana ilgai ir susikaupi, odoje junti labai silpną peršėjimą ir dygčiojimą. Gal tai savitaiga? Labai jau silpnai junti, veik neužčiuopiamai…”
„Vasario 15. Mažytis, nekaltas, nereikamigas rezultatėlis. Savo mastu jis neprilygsta dargi triušių gamybai. Tiesiog šiandien aš įsipioviau kairiojo delno minkštimą ir užsigydžiau įpiovą.
— Supranti, — rytą mąsliai pasakė Kravecas, — kad pajustume skystosios schemos veikimą, ji turi veikti. O ką jai, atleiskit, veikti? Kuriam galui jai „įsijungti” į tave, į mane, į triušius? Viskas mumyse jau padaryta, visur išlaikyta informacinė pusiausvyra.
…Nežinau, ar aš iš tikrųjų greičiau už jį sumojau, ką toliau daryti (meilikauju sau!), ar jis paprasčiausiai nepanoro kęsti skausmo. Tačiau bandymą pradėjau aš: pažeidžiau informacinę pusiausvyrą savo organizme.
Skalpelis buvo aštrus, per neįgudimą išariau mėsą iki pat kaulo. Kraujas užliejo ranką. Įkišau delną į baką: skystis aplink jį ėmė dažytis tirštu purpuru. Skausmas nenyko.
— Kepurę užsidėk, kepurę! — sušuko Kravecas.
— Kokią kepurę, kam? — iš skausmo ir matydamas kraują, aš nelabai besusigaudžiau.
Tada jis užmaukšlino man ant galvos „Monomacho kepurę”, suspragsėjo tumbleriais — ir skausmas išsyk liovėsi; po keliolikos sekundžių skystis apsivalė nuo kraujo. Plaštaka ėmė kažkaip maloniai peršėti, ir prasidėjo stebuklas: ji darėsi perregima. Mano akivaizdoje.
Iš pradžių pasirodė raudonos raumenų pynės. Po minutės jos išskydo — pro rausvą želė ėmė ryškėti balti pirštų kauliukai. Prie riešo sausgyslių, varinėdama kraują, greitai storėjo ir vėl bliuško šviesiai violetinė kraujagyslė.
Man pasidarė baisu, ir aš ištraukiau ranką iš bako. Tuoj pat suskaudo. Plaštaka buvo sveika, tik žvilgėjo kaip ištepta; nuo perregimų pirštų varvėjo sunkūs lašai. Aš mėginau pajudinti pirštus — jie neklausė. Ir staiga pastebėjau, kad varvantys lašai pradėjo stingti ant pirštų galiukų… Pasidarė visai baisu.
— Kišk atgal, neteksi rankos! — suriko Kravecas.
Įkišau ir sutelkiau visą dėmesį į žaizdą; maloniai maudė būtent ten. „Taip, mašina… tai… tai…” — raginau aš. Peršėjimas pamažu silpo, ir plaštaka vėl pasidarė neperregima! Su palengvėjimu atsidusęs, aš ištraukiau ją: žaizdos jau nebebuvo, jos vietoj iškilo raudonai mėlynas randas. Rando įtrūkiuose ištryško vaiskūs kraujuotų pūlių lašeliai; jis nepakenčiamai dilgčiojo ir niežtėjx3. Tikriausiai dar kažkas buvo ne visai gerai, ir aš vėl įmerkiau ranką į skystį… Vėl — vaiskumas, perštėjimas, „tai, mašina… tai…” Galų gale perštėti nustojo, plaštaka pasidarė neperregima.
Visas bandymas truko dvidešimt minučių. Dabar aš ir pats negalėčiau parodyti vietos, kur persirėžiau skalpeliu.
Reikia išsiaiškinti… Įdomiausia, kad „mašinai motinai” neprireikė specialios informacijos, kaip išgydyti įpiovą, — beje, to aš ir negalėjau jos pamokyti. Gal ir mano raginimai „tai… tai…” buvo nereikalingi: skausmo pojūtis mano smegenyse ir be to pagimdė užtektinai iškalbingas biosroves.
Vadinasi, „mašiną motiną” į žmogų įjungia signalas, kad sistemoje pažeista informacinė pusiausvyra. Tačiau tokiu signalu gali būti ne tik skausmas — valingas įsakymas kai ką pakeisti savyje, nepasitenkinimas („ne tail”). O toliau jau galima valdyti pojūčiais.
Menkutis, neefektyvus bandymas palyginti su visais kitais. Juk įpiovą buvo galima patepti jodu, subintuoti — būtų užgiję ir taip…
O vis dėlto šis bandymas — visų svarbiausia, ką padarėme per ištisus metus! Dabar atradimas gali būti panaudotas ne tik dirbtiniams antrininkams sintetinti bei tobulinti, o ir perdirbti sudėtingai informacinei sistemai, slypinčiai sudėtingiausiame biologiniame tirpale, kurį mes supaprastintai vadiname „žmogumi”. Bet kurio žmogaus perdirbimas!.