„Vasario 20. Taip, skystoji schema į žmogaus organizmą įsijungia ir valios įsakymu. Šiandien aš tokiu būdu pašalinau kairiosios rankos gyvaplaukius iki pat alkūnės. Panardinau ranką į baką, užsidėjau „kepurę”. Sutelkęs dėmesį į gyvaplaukius, sukomandavau „Ne tai!”. Peršėjimas ir niežulys sustiprėjo. Oda pasidarė perregima. Po minutės plaukai išnyko.
Kravecas šiuo metodu per penkias minutes ant mažojo piršto ir smiliaus užaugino dviejų centimetrų ilgumo nagus. Vėlia panardino į skystį abu delnus ir įprastą odos raštą pirštų pagalvėlėse pavertė kažkuo panašiu į automobilio padangos protektoriaus „eglutę”. Po to jis mėgino atkurti pirmykštį raštą, bet užmiršo, koks jis anksčiau buvo.
Dabar aišku, kodėl mudviem nieko neišėjo su triušiais — juk jie neturi sąmonės, neturi valios, nejaučia nepasitenkinimo savimi. Sis būdas žmogui. Ir tik žmogui!”
Toliau aspirantas Krivošeinas skaitė greitomis, kad įsidėmėtų. Sklaidė dienoraščio puslapius ir tartum fotografavo juos atmintyje. Jam viskas buvo aišku: Krivošeinas ir Kravecas padarė tą patį, ką ir jis, — įvaldė medžiagų apykaitą žmoguje. Tiktai kitu būdu, pasitelkę mašiną.
Ir labai svarbu, kad pasitelkę mašiną: dabar jo atradimas — ne unikumas, ne išsigimimo atmaina, o mokėjimas perdirbti save. Maža žinoti perdirbimo būdą — reikia turėti išsamią informaciją apie žmogaus organizmą. Jie jos neturi ir negalėjo turėti. O jo „žinias pojūčiuose” dabar galima įrašyti į „mašiną motiną” ir per ją perduoti visiems. Kiekvienam žmogui. Ir kiekvienas žmogus po to įgis negirdėtą galią.
Aspirantas susisvajojęs užmerkė akis, atsilošė kėdėje… Ką jau ten — kova su ligomis: jas greit užmiršim! Žmogui bus pavaldžios visos stichijos. Ir be mašinų.
…Žydros okeanų gelmės, kur nūn nenusileisi be naro kostiumo, be batiskafo. O žmogus delfinas, užsiauginęs žiaunas ir pelekus, galės mėgautis vandens stichija, gyventi joje, dirbti, keliauti.
…Patrauks į orą — galima išsiauginti sparnus, skraidyti, sklęsti ereliu šiltose oro srovėse.
…Priešiškos svetimos planetos: apgaubtos nuodinga chloro dujų atmosfera, saulės kaitros ir neataušusios magmos įkaitintos arba kosminio šalčio sukaustytos, apkrėstos mirštamomis bacilomis. O žmogus ten galės gyventi laisvai, kaip Žemėje, be skafandro ir biologinės apsaugos: jam tereiks pertvarkyti savo organizmą, kad vietoj deguonies ląstelės įsisavintų chlorą, arba, gal būt, įprastinius baltymus teks pakeisti organiniais silicio junginiais.
Juk žmoguje svarbiausia ne tai, kad jis kvėpuoja deguonimi. Ir rankos kojos — ne visų svarbiausia. Galima išsiauginti žiaunas, sparnus, pelekus, kvėpuoti fluoru, pakeisti baltymus organiniais silicio junginiais — ir likti žmogumi. Tačiau galima t rėti normalias galūnes, baltą odą, galvą bei dokumentus — ir nebūti juo!
— Taip, bet… — aspirantas susimąstęs užsikvempė ant stalo. Žvilgsnis vėl įsmigo į tikrojo Krivošeino užrašus.
,„.. — Išnyks ligos ir luošumai, nebebaisios tous žaizdos, apsinuodijimai. Kiekvienas galės pasidaryti stiprus, drąsus, gražus, sugebės mobilizuoti organizmo resursus, kad nudirbtų darbus, kurie anksčiau rodėsi nepakeliami. Žmonės bus nelyginant dievai!. Na, ko čia taip išmintingai šypsaisi? Tai juk iš tikrųjų ir yra tas žmogaus begalinio tobulinimo būdas, kurio mes iešr kome!
— Išmintingas, tai ir šypsausi, — šaltai atsiliepė Kravecas. — Tu vėl lakioji padebesiais. Ne vien šitai gali būti.
— Na, liaukis! Bene netrokšta kiekvienas žmogus būti geresnis, tobulesnis?
— Trokšta — bet tik to, kas, jo supratimu, gera ir tobula. Galima, pavyzdžiui, pagal mūsų metodą įrengti „kosmetines Krivošeino vonias”.
— Kokias vonias?
— Na, tokias… po penkis rublius už seansą. Ateina pilietukė, nusirengia už širmos, pasineria į biologinį tirpalą. Operatorius — ten koks nors Zora Serverpupa, buvęs kirpėjas, — užsimaukšlina „Monomacho kepurę”, nusilenkia: „Ko pageidausite?” — „Dabartės norėčiau kaip Bridžita Bardo, — pareiškia klientė. — Tik kad truputėlį putlesnė ir tamsesnio gymio. Mano Vašia mėgsta, kai tamsesnio gymio…” Ko vaipaisi? Dar ir arbatpinigių Zorai duos. O vyriškos lyties klientai transformuosis pagal supervyriškį Zaną Marė arba šiaurės gražuolius Olegus Striženovus. O kitą sezoną įeis į madą Lolobridžidos ir Vitalijai Zubkovai, kaip dabar jų atvirukai…
— Bet juk „mašinai motinai” galima nurodyti kažkokias kraštutines ribas informacijos atrankai… kokį nors filtrą lėkštumui ir kvailystėms išbrokuoti. Arba įvesti griežtą programą…
— …kuri drauge su formulėmis masiniam vartotojui bruktų turtingą vidinį turinį? O jeigu jis nenorės? Turi jis teisę nenorėti už savo pinigus? „Ką aš — nenormali, ar ką? — ims.spiegti ta pati poniutė, — kad jūs norite mane taisyti? Patys jūs puskvailiai!” Supranti, tuo ir remiasi menkystos ir miesčionio gelžbetoniška pozicija, kad jie laiko norma kaip tik savo elgesį.
— Bet galima padaryti taip, kad „mašinai motinai” jis nebūtų norma.
— Hm… Siūlau padaryti paprastą bandymą. Būk geras, įkišk pirštą į skystį.
— Kurį?
— Kurio negaila.
Aš įkišau į skystį bevardį. Antrininkas užsidėjo „kepurę”, priėjo prie medicininės spintelės.
— Dėmesio!
— Oi, ką tu darai? — aš ištraukiau pirštą. Jis buvo praplautas, iš jo sunkėsi kraujas.
Viktoras Kravecas pačiulpė savo bevardį, po to nušluostė kraują nuo skalpelio.
— Dabar supratai? Mašinai nėra ir negali būti elgesio normos. Jai į viską nusispiauti — ką įsakysi, tą ir daro…
Mes užgydėme sužeistus pirštus.
Nuleido mane Kravecas iš dangaus į žemę — kūlvirsčia it laiptų pakopomis. Linkę mes, išradėjai, pasvajoti. Ir Edisonas, tuT būt, manė, kad jo telefonu žmonės perdavinės vieni kitiems tik malonias ir reikalingas žinias, nieku gyvu neliežuvaus, neįskundinės anonimiškai ir pramogos dėlei nekvietinės „Greitosios pagalbos” absoliučiai sveikiems pažįstamiems… Visi mes šitaip — svajojame apie gėrį, o kai gyvenimas atskleidžia išvirkščiąją išradimo idėjos pusę, plojame sau per šonus kaip medkirčiai šaltyje: ką gi jūs, žmonės, darote?
Mokslo prakeiktis, kad jis kuria būdus, ir nieko daugiau. Stai ir mes turėsime viso labo tik „būdą informacijai biologinėje sistemoje pertvarkyti”. Galima beždžionę paversti žmogumi. Bet ir žmogų beždžione — taipogi.
Tačiau negalima, negalima, negalima manyti, kad ir po mūsų atradimo viskas bus kaip buvę! Ne mokslui — gyvenimui negalima. Mūsų atradimas kaip tik gyvenimui: jis nešaudo, nežudo — jis kuria. Gal būt, mes ne ten ie,škome? Gal viską lemia ne mašinos, o žmogaus savybės?”
Aspirantas Krivošeinas toliau skaitė dienoraStį, kamuojamas šitokių nerimastingų minčių. Nejaugi veltui vargintasi — jų atradimas per ankstyvas, ir jis gali užgriūti žmones? Maskvoje jis maža galvojo apie tai: atreidimas slypi vien tik jame, nieko jis daugiau neliečia — tyrinėk sau sveikas ir tylėk… Tiesa, po maudynės reaktoriaus baseine jam labai magėjo pasidalyti sav žiniomis ir išgyvenimais ir su Androsiašviliu, ir su vaikinais bendrabutyje: radiaciją ir spindulinę ligą galima įveikti! Bet tos jo žinios buvo susijusios su karu…
„Dėl visuomenės atmatų! — Krivošeiną pagavo įniršis. — Dėl atmatų, kurių yra gal vienas iš tūkstančio ir kuriems paslaugi prostitutė, vadinama Mokslu, ruošia būdus, kaip sprogdinti miestus ir naikinti tautas! Tiktai būdus, tik tiek. Velnias, pradėti rauti su šaknimis tuos biaurybes, kad nė smarvės neliktų, ar ką? Niekas manęs nesučiups, niekas nepašaus… Ir pats nueisiu jų keliais? Ne. Čia irgi — „ne tai”.