Aspirantas užvertė sąsiuvinį, pakėlė akis. Stalinė lempa tebedegė, nieko neapšviesdama. Buvo šviesu. Už lango, tarp žalumynų, vienodi geltonų Akademinio miestelio namų veidai žvelgė į nematomą saulę; atrodė, namų banda tuoj pat išdūlins pasitikti šviesulio. Laikrodis rodė pusę aštuonių ryto.
Krivošeinas užsirūkė, išėjo į balkoną. Apačioje, troleibusų sustojime, rinkosi žmonės. Plačiapetis vyras mėlynu lietpalčiu vis tebevaikščiojo po medžiais. „Nagi, nagi! — nusistebėjo jo ištverme Krivošeinas. — Tiek to. Reikia gelbėti, ką dar galima išgelbėti.”
Jis grįžo į kambarį, nusirengė, nusiprausė po šaltu dušu. Pažvalėjo. Po to atidarė drabužių spintą, kritiškai išnaršė negausią drapanų atsargą. Išsirinko ukrainietiškus marškinius išsiuvinėta apykakle ir apvadais, apsivilko. Dvejodamas nužvelgė mėlyną padėvėtą kostiumą — atsiduso, apsivilko ir jį.
Paskui aspirantas ketvirtį valandos pasitreniravo priešais veidrodį ir išėjo iš buto.
TREČIAS SKYRIUS
— Ei, sustokite! Nebūkit asilas!
— Lengva pasakyti… — burbtelėjo asilas ir pasileido šalin.
Žmogus su lietpalčiu pastebėjo Krivošeiną, pasisuko visu korpusu į jį ir įbedė akis.
„Viešpatie, koks primityvus detektyvas! — pasipiktino Krivošeinas. — Vitrinoje sektų mano atspindį ar prisidengtų laikrašciu — ne, spokso, kaip neandertalietis į tarpmiestinį autobusą! Instrukcijų jie, neturi, ar ką? Nors komiksus skaitytų kvalifikacijai pakelti. Išaiškinsi su tokiais nusikaltimą, kaipgi!”
Krivošeiną suėmė pyktis. Jis priėjo prie pat žmogaus.
— Klausykite, kodėl jūsų nepakeičia? Negi sekliams netaikomas septynių valandų darbo dienos įstatymas?
Tas nustebęs pakėlė antakius,
— Valia… — išgirdo aspirantas švelnų baritoną. — Valentinai… nejau tu manęs nepažįsti?
— Hm… — Krivošeinas sumirksėjo, įsižiūrėjo į jį ir švilptelėjo. — Taigi čia… atseit, jūs antrininkas Adomas Herkulis? Sit kas! O aš maniau…
— O… jūs, vadinasi, ne Krivošeinas? Tai yra Krivošeinas, bet… iš Maskvos?
— Tikra teisybė. Na, sveiki… sveikas, Valentinai Adomai, pragaišusi siela!
— Sveikas.
Jie paspaudė viens kitam rankas. Krivošeinas apžiūrinėjo vėjo nugairintą, įdegusį Adomo veidą: jo bruožai buvo grubūs, bet gražūs. „Žiūrėk tu man, visgi Valia gerokai pasistengė”. Tiktai šviesiose akyse po išblukusiomis blakstienomis slypėjo drova.
— Daug dabar bus Valentinų Vasiljevičių Krivošeinų.
— Gali mane vadinti Adomu. Aš pasiliksiu šį vardą.
— Kurgi tu buvai, Adomai?
— Vladivostoke, viešpatie… — tas šyptelėjo, tartum abejodamas, ar turi teisę juCkauti. — Vladivostoke ir netoli jo.
— Ir ką? Puiku! — Krivošeinas su pavydu pasižiūrėjo į jį. — Montavai uostuose įrengimus?
— Ne ištisai. Sprogdinau povandenines uolas. Štai… grįžau dirbti.
— O ar nebaisu?
Adomas pasižiūrėjo Krivošeinui tiesiai į akis.
— Baisu, bet… supranti, man kilo idėja. Užuot sintetinus dirbtinius žmones, „mašinoje motinoje” bandyti perdirbinėti paprastus. Na… panardinti į skystį, paveikti išorine informacija… tur būt, galima, a?
Vis dėlto Adomas drovėjosi, suprato, jog drovisi, ir apma davo, kad per tą drovumą taip nesklandžiai išsakė ilgai brandintą idėją.
— Gera idėja, — tarė aspirantas. Jis dar smalsiau pažvelgė į Adomą. „Iš esmės, ne tokie jau mes ir skirtingi. O gal tai vidinė atradimo logika?” — Tik šitai jau buvo. Valia. Nardino jie į mūsų gimtąją stichiją įvairias kūno dalis. Rodos, jau buvo ir visai pasinėrę.
— Ir kas nors išeina?
— Išeina… tik su paskutiniuoju bandymu dar neaišku.
— Juk tai šaunu! Supranti… juk tai… tuomet galima įvesti į žmogų Meno informaciją, atrenkant ją grįžtamojo ryšio principu… — Ir Adomas, vis taip pat drovėdamasis ir painiodamasis, išdėstė Krivošeinui savo mintis, kaip sutaurinti žmogų, pasitelkus meną.
Aspirantas suprato.
— „…Savo darbe mes turime vadovautis tuo, kad žmogus veržiasi į gėrį, — jis su šypsena pacitavo įrašą iš Krivošreino dienoraščio, — kad niekas ar beveik niekas niekšybių ir kvailysčių nenori ir nedaro sąmoningai, o atsiranda jos iš nesupratimo. Gyvenime viskas sudėtinga, ne iškart suprasi, ar tu elgiesi biauriai, ar ne; šitai aš iš savo patirties žinau. Ir jeigu žmogui suteiktume aiškią, su jo psichika, jo veikla ir poelgiais susišaukiančią informaciją, kas gera, kas bloga, kas kvaila, jeigu jis aiškiai suprastų, kad bet kokia jo niekšybė ar kvailystė anksčiau ar vėliau pagal nerašytą įstatymą atsigręš prieš jį patį, nei jo, nei dėl jo nebūtų ko baimintis. Tokią informaciją galima įvesti ir į „mašiną motiną”…”
— Kaip, ir tai jau išbandė? — nustebo Adomas.
— Ne. Jie tik neaiškiai suprato, kad to reikėtų. Kad be tokios informacijos visa kita neturi prasmės… Taigi tavo idėja labai laiku. Ji, kaip sakoma akademiniuose sluoksniuose, užpildo spragą… Klausyk! — netikėtai įtūžo Krivošeinas. — Ir tu su tokia idėjia vaikščiojai kaip seklys man iš paskos, slankiojai po langais! Negalėjai šūktelti ar įeiti i butą?
— Supranti… — sutriko Adomas, — aš juk maniau, kad tu — tai jis. Praeini pro šalį, nepastebi, dediesi nepažįstąs. Pagalvojau: nenori matyti. Mudviem su juo tuomet taip kvailai išėjo… — Jis nuleido galvą.
— Taip… Ir laboratorijoje nebuvai?
— Laboratorijoje? Betgi aš neturiu leidimo. O dokumentai — Krivošeino, ten jie žinomi.
— O per tvorą?
— Per tvorą?.. — Adomas sumišęs patraukė pečiais — ši mintis jam nė į galvą neatėjo.
— Žmogus puoselėja neregėto drąsumo sumanymus ir idėjas, o gyvenime… dieve mano! — Krivošeinas nepritariamai palingavo galvą. — Kratytis reikia tos atgrasios žmonių bailės — kitaip prapulsime. Ir darbas žus… Na, gerai, — jis padavė jam raktus, — eik tvarkytis, ilsėkis. Kiaurą naktį slampinėjai aplinkui, tai protas!
— O kur… jis?
— Norėčiau aš pats žinoti, kur jis, kas su juo? — Aspirantas paniuro. — Pamėginsiu viską išaiškinti. Vėliau susitiksime. Kol kas, — jis šyptelėjo. — Vis dėlto puiku, kad tu atvažiavai.
„Ne, ne taip lengva žmogų išmušti iš vėžių! — mintyse svarstė Krivošeinas, eidamas į institutą. — Didis darbas, rimta idėja gali pajungti sau viską, priversti užmiršti ir nuoskaudas, ir asmeninius potroškius, ir netobulumą… Žmogus veržiasi į gėrį, viskas teisingai!”
Pro šalį lėkė perpildyti rytmetiniai troleibusai ir autobusai. Viename jų aspirantas pastebėjo Leną: ji sėdėjo prie lango ir išsiblaškiusi žiūrėjo priešais save. Jis stabtelėjo, palydėjo ją žvilgsniu. „Ak, Lena, Lenai Kaip tu galėjai?” Dienoraščio skaitymas aspirantui padarė tokį poveikį, kokio nebūtų padaręs niekam kitam: jis jautėsi tartum šiuos metus būtų išgyvenęs Dneprovske. Dabar jis buvo tiesiog Krivošeinas — ir jam suspaudė širdį, prisiminus, kaip jį (taip, jį!) įskaudino šita moteris.
„…Aš žinau, kur krypsta mūsų tyrinėjimai, nėr ko apsimetinėti: man teks lįsti į baką. Mudu su Kravecu atliekame nedidelius mokomuosius bandymus su savo galūnėmis, neseniai aš skystąja schema netgi suauginau kadai kados nutrauktą kelio raištį ir dabar nebešlubčioju. Visa tai, žinoma, medicinos stebuklas, bet mes juk užsimojome daugiau — perdirbti visą žmogų! Cia smulkintis negalima, mes dar 20 metų pramindžikuosime aplink baką. Ir lįsti reiks būtent man, paprastam natūraliam žmogui, — Kravecui bake jau nebėra kas veikti.