Iš esmės, prieš akis ne „mašinos motinos” išbandymas — savęs. Visos mūsų žinios ir mūsų metodai gero žodžio neverti, je žmogui neužteks valios ir ryžto pačiam pasinerti ir savo kailiu išmėginti informacinių pertvarkymų skystyje.
Žinoma, iš tos krikštinės aš negrįšiu pasikeitęs. Pirma, mes neturime reikiamos informacijos nuodugniam žmogaus organizmo ir intelekto pertvarkymui, o antra, pradžiai to ir nereikia: užtenka išbandyti, ar į „mašiną motiną” galima pilnai įsijungti, įrodyti, kad tai nepavojinga, — na, ir kažką pakeisti savyje. Taip sakant, padaryti pirmąjį apsisukimą aplink Zemę.
Ar tai įmanoma? Ar tai nepavojinga? Ar grįšiu aš iš „krikštytuvės”, iš orbitos, iš bandymo — ar grįšiu? Sudėtingas daiktas „mašina motina”: kiek naujovių joje aptikome, o kaip reikiant jos nepažįstame… Kažkodėl man kelia nerimą didinga mūsų tyrinėjimų perspektyva.
Dabar man pats laikas vesti, štai kas. Velniop apdairų elgesį su Lena! Man jos reikia. Noriu, kad ji biitų su manim, kad rūpintųsi, nerimautų ir bartų, kai grįšiu vėlai, bet kad pirma duotų pavakarieniauti. Ir (kadangi su antrininkų sinteze jau viskas aišku) lai nauji Krivošeinai ateina į pasaulį ne iš mašinos, o gerų, aukštos moralės tarpusavio santykių dėka. Ir lai apsunkina mums gyvenimą: aš — „už”! Vesiu! Kaip man anksčiau tai neatėjo į galvą?
Teisybė, vesti dabar, kai mes ruošiame šį eksperimentą… Ką gi, blogiausiu atveju liks pats tvirčiausias atminimas apie mane — stinus arba duktė. Kažkada žmonės ėjo į frontą, palikdami žmonas ir vaikus, — kodėl man negalima dabar taip pasielgti?
Gal birt, ir ne visai tauru vesti, kai yra tikėtinumas palikti našlę. Tačiau tegu mane pasmerkia tie, kas ėjo ar kas eis tokiu keliu. Tuomet aš prisiimsiu kaltę.”
„Gegužės 12.
— Tekėk už manęs, Lena. Gyvensim drauge. Turėsime vaikų: gražių, kaip tu, protingų, kaip al. A?
— O tu iš tikrųjų laikai save protingu?
— O kas?
— Būtum protingas, nesiūlytum šito.
— Nesuprantu…
— Va, matai. O dar tikiesi protingų vaikų.
— Ne, tu paaiškink, kas yra? Kodėl tu nenori tekėti už manęs?
Ji įbedė į plaukus paskutinį smeigtuką ir pasisuko nuo veidrodžio į mane.
— Dievinu, kai tu šitaip atkiši lūpas. Ak tu, mano Valia! Ak tu, mano rudi! Atseit, subrandinai rimtus ketinimus? Ak tu, mano mielasis!
— Palauk! — aš išsivadavau iš jos glėbio. — Tu sutinki tekėti už manęs?
— Ne, mano brangiausiasis.
— Kodėl?
— Todėl, kad šeimyniniame gyvenime susigaudau kiek geriau už tave. Todėl, kad žinau — nieko gera mudviem neišeis. Tu prisimink: ar bent kartą mes apie ką nors rimta kalbėjome? Šiaip sau — susitikdavome, leisdavome laiką… Prisimink, argi nebūdavo: ateinu pas tave, o tu užsiėmęs savo mintimis, darbais ir nesidžiaugi, dargi nepatenkintas, kad aš atėjau? Žinoma, tu apsimeti, stengiesi kiek įmanydamas, bet juk aš jaučiu… O kas gi bus, kai mes visą laiką būsime drauge?
— Vadinasi… vadinasi, tu manęs nemyli?
— Ne, Valečka, — ji žiūrėjo į mane skaidriomis ir liūdnomis akimis. — Ir nepamilsiu. Nenoriu pamilti. Anksčiau norėjau… Pasakysiu sąžiningai, aš juk tyčiomis su tavim suartėjau. Galvojau: šitas, tylusis ir negražusis, mylės ir brangins… Tu neįsivaizduoji, Valia, kaip man reikėjo šilumos! Tik nesušilau aš prie tavęs. Tu juk mane taipogi nelabai myli… Tu ne mano, aš matau. Tu turi kitą: jos vardas — Mokslas! — Ji piktai nusijuokė. — Irgi prasimanė sau žaisliukų: mokslas, technika, politika, karas, o moteris — šiaip, tarp kitko. O aš nenoriu tarp kitko. Žinoma, mes, bobos — kvaišos: viską priimame rimtai, meilėje nežinome saiko ir niekaip priveikti savęs negalime… — Jos balsas suvirpėjo, ji nusigręžė. — Aš tau vis tiek tai būčiau pasakiusi… Vėl tu apsirikai, Lena!
Beje, smulkmenos niekam nereikalingos. Aš ją išvariau. Šit sėdžiu prie dienoraščio, guodžiuosi… Vadinasi, viskas buvo iš išskaičiavimo. „Gražus bernužėlis — vėjo botagėlis, negražus bernelis — tai plati širdelė.” Užsidek tu taip sukurti sveiką šeimą…
Salta. Oi, kaip šalta!..
„O už ką mane mylėt Fraskitai? Neturiu nė franko…” Nagi liaukis! Lena ne tokia. O kokia? Ir apskritai, ji teisingai pasakė; bene aš pats to nesupratau? Dar kaip! Tik anksčia aš neturėjau nieko prieš — man patiko tokie paviršutiniški ryšiai su ja… „Jūs nieko prieš?” — kaip sako pardavėjos gastronome, vietoj sviesto siCilydamos margariną.
Niekas gyvenime nepraeina veltui. Stai ir aš pats pasikeičiau, viską įsisąmoninau, o ji vis daužosi… Pasidaviau knygiškoms iliuzijoms, keistuolis. Įsigeidžiau sušilti.
Ir tai — viskas. Nieko daugiau mano gyvenime nebebus. Neberastu tokios, kaip Lena. O pigiis meilės ryšiai man ne prie širdies.
Nepanoro Lena tapti mano našle.
Salta…
Mes praradome nuoširdumą, sugebėjimą elgtis, kaip liepia jausmai: mylėti be atodairos — todėl, kad mylime, tikėti — todėl, kad tikime. Gal būt, taip atsitiko todėl, kad per tą nuoširdumą kiekvienas ne sykį nudegėm nagus, arba todėl, kad teatre ir kine mes matome, kaip daromi jausmai, arba kad sudėtingas pats gyvenimas, nes jame reikia viską apmąstyti ir apskaičiuoti, — nežinau. „Sielų švelnumas, išdėstytas į Teiloro eilę…” Išdėstėme…
Dabar mums reikia iš naujo protu suvokti, kokie reikšmingi pilnaverčiai ir stiprūs jausmai žmogaus gyvenime. Ką gi, gal ir gerai, kad tai reikia Įrodyti. Tai galima įrodyti. Ir tai bus įrodyta. Tuomet žmonės įgaus naujovišką, išminties sustiprintą jausmų ir poelgių natūralumą, supras, kad kitaip — ne gyvenimas.
O kolei kas — šalta…
Ak, Lena, Lena, vargše, gyvenimo įbauginta mergaitei Dabar aš, rodos, iš tikrųjų tave myliu.”
Pusę devynių rytą prie naujųjų sistemų laboratorijos priėjo tardytojas Anisimovas. Budintis viršila Golovorezovas sėdėjo pačioje saulėkaitoje fligelio prieangyje, atsirėmęs į duris, ant akių užsmaukta kepure. Aplink pražiotą burną ir per skruostus rėplinėjo musės. Viršila trūkčiojo veido muskulais, bet neprabudo.
— Sudegsite darbe, drauge viršila, — griežtai tarė Anisimovas.
Dežuruotojas iškart nubudo, pasitaisė kepurę, atsistojo.
— Taigi viskas ramu, draugas kapitone, naktį jokių įvykių nebuvo.
— Aišku. Raktus turite?
— Tikrai taip, — viršila ištraukė iš kišenės raktus, — kaip juos man padavė, taip aš juos ir tebeturiu.
— Nieko neįleiskite.
Anisimovas atidarė fligelio duris, užtrenkė jas paskui save. Lengvai orientuodamasis tamsiame koridoriuje, prikrautame dėžių ir prietaisų, surado duris į laboratoriją.
Laboratorijoje jis įdėmiai apsižvalgė. Ant grindų sustingę drebučių pavidalo klanai; apdžiiivę jų kraštai rietėsi į vidų. „Mašinos molinos” šlangai glebiai karojo, apsiviję didžiulius butelius ir kolbas. Lemputės elektroninės mašinos pulte nedegė. Elektros skydo feiritikliai stirksojo, atsikišę į:šalis. Anisimovas dvejodamas įkvėpė kiek pašvinkusį orą, suktelėjo į šoną galvą: „Sit kaip!” Paskiau nusivilko mėlyną Švarką, akuračiai pakabino jį ant kėdės atlošo, pasiraitojo marškinių rankoves ir ėmėsi darbo.
Pirmiausia jis praplovė vandeniu, pakėlė ir pastatė į vietą tefloninį baką, sukišo į jį alangų ataugas ir laidų galus. Paskui apžiūrėjo kabelį — apačioje, grindų ir sienos sandūroje, rado rūgščių išėstą ir apdegusią trumpojo sujungimo vietą; iš ištraukiamosios spintos pasiėmė gumines pirštines, šaltkalvio stale susirado instrumentus, grįžo prie kabelio ir ėmėsi valyti, jungti vieną su kita, vyturiuoti izoliacine juosta apsilydžiusias varines gyslas.