Per keletą minučių viskas buvo padaryta. Anisimovas kvapstydamasis atsitiesė, pasukęs skydo kirtiklius, įjungė elektros energiją. Tyliai suūžė SSM-12 transformatoriai, sušnarėjo dulkių nupūtimo ventiliatoriai, sustaugė, didindamas rotoriaus apsisukimų skaičių, traukos motoras. Elektroninės mašinos pulte pakrikai sužibsėjo žalios, raudonos, mėlynos ir geltonos lemputės.
Iš susijaudinimo kramtydamas apatinę lūpą, Anisimovas pasėmė didžiąją. kolbą vandens iš distiliatoriaus, pripilstė visus butelius; Krivošeino stale susirado laboratorijos žurnalą ir, pasikaitydamas įrašus, į butelius ir į kolbas ėmė berti reaktyvus. Visa tai užbaigęs, lūkuriuodamas sustojo vidury kambario.
Virpanti signalinių lempučių šviesa šokinėjo pulte iš vieno krašto į kitą, iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią — blaškėsi kaip patrakusioje kino reklamoje. Bet palaipsniui netvarkingas mirgėjimas pradėjo virsti laužtinių linijų piešiiniu. Žaliosios tiesės ryškino mėlynąsias ir geltonąsias. Raudonųjų lempučių žybs16 Savcįs alradi]iius 241
niai sulėtėjo, veikiai jos visai užgeso. Anisimovas įtemplai laukė, kad viršutinėje pulto dalyje kaip mat įsižiebs signalas „Stop!” Penkios minutės, dešimt, penkiolika — signalas neįsižiebė.
— Atrodo, veikia… — Anisimovas stipriai pabraukė delnu per veidą.
Dabar reikėjo laukti. Kad veltui nesikamuotų, jis prisipylė kibirą vandens, susirado koridoriuje skudurus ir išplovė grindis. Paskui izoliacine juosta apvyniojo nutrauktų „Monomacho kepurės” laidų galus; perskaitė įrašus žurnale, paruošė dar keliolika tirpalų, pripildė didžiuosius butelius. Daugiau nebebuvo kas veikti.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Anisimovas staigiai pasisuko į duris. Įėjo viršila Golovorezovas.
— Draugas kapitone, ten mokslinis sekretorius Chilobokas prašosi įleidžiamas, sakosi, norįs su jumis pakalbėti. Įleisti?
— Ne. Tegu palaukia. Aš taipgi noriu su juo pakalbėti.
— Klausau, — viršila išėjo.
„Ką gi, teks pasišnekėti ir su Hariu, — Šyptelėjo Anisimovas. — Pats laikas jam priminti nesenus įvykius.”
Gegužės 17. O juk pagudravo tuomet Haris Chilobokas,
kad jam, girdi, nesą kada rašyti disertaciją! Pagudravo. Vakar, pasirodo, įvyko išankstinis jo daktaro disertacijos gynimas uždarame mokslinės tarybos posėdyje. Mūsuose, kaip ir daugelyje kitų institutų, tokia tvarka: prieš išleidžiant disertantą į platesnes sferas, jis išklausomas saviškių tarpe. Šiomis dienomis Lenos konstruktorių biure disertacija bus giniaima oficialiai.
Oi, ne be reikalo Haris gudrauja! Cia kažkas ne taip.”
„Gegužės 18. Šiandien aš pabaladojau į langelį, šalia kurio kažkoks instituto poetas, dėl visa ko panoręs likti nežinomas, pieštuku parašė ant sienos:
Aš kaip sykis nusipelnęs. Todėl Johanas Johanovičius įsileido mane į uždarąją skaityklą ir davė susipažinimui egzempli rių t. m. k. H. Ch. Chiloboko disertacijos technikos mokslų daktaro laipsniui įgyti, tema… beje, apie tai — šiukštu.
Na, broliukai… Pirma, minėtoji tema glaudžiai siejasi su tais atminties blokų tyrinėjimais, kuriuos kažkada vykdėme mudu su Valera, ir išeina, kad Haris buvęs vos ne jų autorius ir vadovas; tiesiai tat nepasakyta, bet susiprotėti galima. Antra, aiškiiidamas gautus rezultatus, jis ėmė nepagrįstai spėlioti, įsitraukė į laisvas improvizacijas ir visiškai nusimelavo. Trečia, jo disertacijoje netgi seniai žinomi faktai, nustatyti užsienio sistemotechnikų ir elektronikų, pateikiami po frazės „Tyrimais konstatuota…” Kaipgi šitai praleido miisų mokslinė taryba?.. Gegužės mėnuo, pusė žmonių komandiruotėse ir atostogose.
Ne, tai jam šiaip sau nepraeis.”
„Gegužės 19.
— Tu aritmetiką moki? — paklausė Kravecas, kai aš jam išdėsčiau reikalo esmę ir savo ketinimus.
— Moku, o kas?
— Tuomet skaičiuok: dvi dienos pasiruošimui dalyvauti disertacijos gynime plius gynimo diena… plius mėnuo nervų gadinimo po jos — tu juk ne mažas, žinai, kad tokie pokštai dovanai nepraeina. Kas svariau: mėnuo mūsų tyrinėjimų, kurių rezultatai su laiku paveiks pasaulį labiau, nei visa niidienė technika, ar chaltūriška disertacija, kuri niekam neturės poveikio? Viena daugiau, viena mažiau — ir tiek.
— Mm… taip… o dabar aš tau išdėstysiu kitokią aritmetiką. Stai mudu su tavim vienodi žmonės ir vienodi specialistai, kai kur tu dargi pranašesnis už mane. Bet jei aš dabar nueisiu pas tą patį mokslinį sekretorių Chiloboką ir, ne itin vargindamasis su įrodymais, pareikšiu jam, kad praktikantas Kravecas kvailas, nenutuokia skaičiavimo technikos pagrindų (net aritmetiką menkai teišmano), gadina prietaisus ir slapčiomis geria spiritą… kas bus su praktikantu Kravecu? Lauk iš instituto ir lauk iš bendrabučio. Niekam jis nieko neįrodys, nes jis — tik studentas. Stai tokią pat jėgą, palyginus su mumis, įgis Chilobokas, tapęs mokslų daktaru. Ar įtikinau?
Aš jį taip įtikinau, kad jis tuojau pat leidosi į biblioteką rinkti ištraukų iš neįslaptintų literatūrinių šaltinių.
Galiu dar ir kitaip motyvuoti: mums reikia galvoti ne tik apie tyrinėjimus, — kuomet nors teks ginti atradimą, grumtis,
kad jis būtų tinkamai panaudotas. O šito mes nemokame. Sito reikia mokytis.
Nagi, velniop atsargius motyvus! Galų gale ar gyvenu aš pasaulyje ar man tik taip atrodo?”
„Gegužės 22. Viskas prasidėjo kaip paprastai. Mažojoje KB salėje susirinko nedidelė, bet solidi auditorija. Haris Charitonovičius prisegė prie lentos vatmano lapus su įvairiaspalvėmis schemomis ir grafikais, vaizdinga poza atsistojo šalia ir pasakė nustatytą dvidešimties minučių kalbą. Tie, kuriems buvo leista dalyvauti gynime, klausėsi, jausdami įprastą nesmagumą. Vieni visai nesuprato, apie ką kalbama; kiti kai ką suprato, kai ko ne! treti viską suprato: ir kas tas Haris Chilobokas, ir koks tas jo darbas, ir kodėl jis jį įslaptino… Bet kiekvienas niūriai galvojo, kad nėr ko lįsti į svetimą daržą, pagaliau ir jis pats negi toks tobulas, kad kritikuotų kitus? Įprasti mieguisti samprotavimai, per kuriuos Į mokslą jau prasmuko ne vienas tūkstantis betalenčių ir sukčių.
Haris baigė. Pirmininkaujantis perskaitė atsiliepimus. Malonūs atsiliepimai, nieko nepasakysi (kas gi ims rašyti nemalonius tokiam reikalui?). Išties netikėta man buvo vien tai, kad ir Arkadijus Arkadjevičius parašė atsiliepimą. Po to kalbėjo oficialūs oponentai. Kas toks yra oficialus oponentas, gerai žinoma: norėdamas pateisinti savo vardą, jis nurodo kai kuriuos neišbaigtumus, kai kuriuos neatitikimus, „o apskritai, darbas atitinka… autorius nusipelno. Beje, nemeluosiu: oponentas iš Maskvos labai kvalifikuotai pasišaipė iš visų disertacijos teiginių ir davė suprasti, kad ją galima sumalti į miltus, bet jo užuominos buvo tokios subtilios ir atsargios, kad vargu ar pats Haris jas perprato; „o apskritai, darbas vertas…”
Ir pagaliau: „Kas nori pasisakyti?” Apie tą laiką paprastai visi ima bodėtis tuo, kas vyksta, niekas nieko nenori, disertantas dėkoja — viskas.
Laboratorijos vedėjas V. Krivošeinas giliai įkvėpė ir iškvėpė orą (tuo metu aš įsisąmoninau, kad skandalas bus rimtas) ir pakėlė ranką. Haris Charitonovičius buvo nemaloniai apstulbintas. Aš, kaip ir jis, kalbėjau 20 minučių ir, plėtodamas savo įrodymus, perdavinėjau tarybos nariams žurnalus, monografijas, brošiūras, kur be jokių nuorodų į Chiloboką buvo aiškinami jo ginamieji rezultatai; paskui lentoje iš naujo atvaizdavau j schemą… nesvarbu, kokią būtent: juo labiau, kad vienintelė jos gera savybė buvo „originalumas”, ir įrodžiau, kadangi… tai reikiamo diapazono dažnumais schema nedirbs. Salėje kilo triukšmas.