Po to kalbėjo mokslų kandidatas V. Ivanovas, atskridęs (ne be mano skambučio) iš Leningrado. Jis irgi patikslino prioritetinius duomenis ir išnarpliojo „originaliąją” disertacijos dalį; Valerijaus kalba buvo kupina erudicijos ir aštraus jumoro. Salė dar labiau įsidrąsino, ir prasidėjo!
Mano senas pažįstamas 2albekas Balbekovičius Pšembakovas paprašė Harį patikslinti, kaip schemoje Nr. 2 realizuojama… (apie tai irgi neverta kalbėti). Chilobokas nežinojo kaip, bet mėgino atsiginti smegenis praskiedžiančių tauškalų porcija. Po to įdomią kalbą užvedė kiti KB darbuotojai. Galiausiai pasisakė vyriausiasis KB inžinierius, profesorius ir laureatas… (jo pavardę nerekomenduojama be reikalo minėti). „Man iš pat pradžių atrodė, kad čia kažkas ne taip”, — pradėjo jis.
Žodžiu, nepadėjo Chilobokui gera forma. Sudorojom jo disertaciją kaip šiltą vilną. Į Harį buvo gaila žiūrėti. Visi skirstėsi prie savo darbų, o jis segiojo nuo lentos prašmatnius vatmanus — ir stangrūs lapai susivyniodami mušė jį per ūsus. Aš priėjau padėti.
— Ačiū jau, nereikia, — murmtelėjo Chilobokas. — Ką? Patenkinti? Patys neginate ir kitiems neduodate. Lengvai gyvenate, Valentinai Vasiljevičiau, gamta apdovanojo jus gabumais…
— Nieko sau, lengvai! — apglumau aš. — Atlyginimas dvigubai mažesnis negu jūsų, atostogos — taip pat. O darbų ir rūpesčių ligi ausų…
— Patys sau ir didinate rūpesčius. Kam jums reikėjo veltis į šį reikalą? — Haris, vyniodamas lapus, dėbtelėjo į mane reikšmingai ir piktai. — Apie institutą reikia galvoti, ne vien tik apie save ir apie mane… Na, bet čia ne vieta mums apie tai kalbėti!
Šitaip jau įprasta. Ir vis dėlto; aš dabar stebėtinai gerai jaučiuosi. Toks pojūtis, tarytum būčiau padaręs jei ne reikšmingesnį, tai be abejonės reikalingesnį darbą, negu mūsų atradimas — prispaudžiau biaurybę. Vadinasi, galima? Ir ne taip baisu, kaip atrodė.
Dabar ir rnūsų darbo ateitis kažko nebe taip baimina. Galima įveikti ir ne tokias problemas.”
— O darbui vis dėlto šitai turėjo įtakos… — sumurmėjo Anisimovas-Krivošeinas, stebėdamas „mašiną motiną”. — E, ir kas tik neturi įtakos darbui!
„Gegužės 29. Šiandien buvau iškviestas pas jo šviesybę Azarovą. Jis ką tik grįžo iš komandiruotės.
— Jiis suprantate, ką pridarėte?
— Bet, Arkadijau Arikadjevičiau, juk disertacija…
— Kalba eina ne apie Hario Charitonovičiaus disertaciją, o apie jūsų elgseną! Jūs pakirtote instituto prestižą, ir kaip pakirtote!
— Aš išsakiau savo nuomonę.
— Taip, tačiau kur išsakėte? Kaip išsakėte? Nejau sunku suprasti, kad aukštesnei organizacijai jūs — ne paprastas inžinierius, siekiantis… e-e… suvesti mokslines sąskaitas su kažkuo (na, jau Haris priskiedė!), o Sistemologijos instituto atstovas! Kodėl jūs nepareiškėte savo nuomonės per parengtinį disertacijos gynimą?
— Aš nežinojau apie jį.
— Vis tiek jūs netgi po jo galėjote išsakyti savo nuomonę mano pavaduotojui — į ją būtų buvę atsižvelgta! (Tik jau ne Voltampernovui!..)
— Į ją nebūtų buvę atsižvelgta.
— Aš matau, mudu nesusikalbėsime. Kokie jūsų tolimesni planai?
— Atsisakyti darbo aš nesirengiu.
— Aš jums to ir nesiūlau. Bet man atrodo, kad jums dar anksti vadovauti laboratorijai. Mokslininkas, dirbąs kolektyve, privalo turėti galvoje kolektyvo interesus, šiaip ar taip, bent jau savo veiksmais nepadaryti jam žalos. Spėju, kad artėjančiame konkurse jums bus sunku patekti į laboratorijos vedėjo vietą… Viskas. Aš jūsų nebetrukdau.
Stai taip. Dabar visame institute tik ir girdisi užgaulus kalakutiškas burbuliavimas: „Inžinierius priea kandidatą! Prieš daktarą!” Hario pastangomis reikalas įsivaizduojamas taip, lyg aš būčiau suvedinėjęs sąskaitas su juo. Mini senas mano nuodėmes: papeikimą, avariją Ivanovo laboratorijoje (ūkvedys Matiušinas laksto, tikėdamasis išieškoti iš manęs pinigus už padarytus nuostolius). Susigriebė, kad aš nepristatęs metinės darbo ataskaitos, nors laikas, skirtas 154 temai, baigiasi tik šiais metais. Šneka, ar nereikėtų sudaryti komisijos laboratorijos darbui patikrinti.
Fiktanoriai rėkia, geralinkiai apsidairydami užjaučiamai šnibžda: „Šauniai tu Chiloboką sudirbai… Taip jam, galvijui neraliuotam, ir reikia… Na, dabar tave suės…” Ir patarinėja, kur pereiti. „O jūs užsistotumėte!” — „Nagi, matai… — skėsčioja rankomis kad ir tas pats nuoširdusis vaikinas Fenia Zagrebniakas. — Ką aš galiu? Tai juk ne mano specialybė…”
Vis dėlto atgrasus siauro specialisto gyvenimas. Sotus, aprūpintas, bet atgrasus. Visi gyvybiniai tokio specialisto interesai sutelkti ties kažkokiais pasyviosios atminties elementais, ir ne bet kokiais elementais, o ties kriotronais, ir tai ne ties bet kokiais kriotronais, o plėveliniais, ir tai ne iš bet kokių plėvelių, o tik iš švininių alavinių… Darbininkas, valstietis, technikas, plataus profilio inžinierius, mokytojas ir netgi kanceliarijos raštininkas savo jėgas ir žinias gali pritaikyti daugelyje užsiėmimų, daugybėje įmonių bei įstaigų, o tomis triskart prakeiktomis plėvelėmis domisi vos du trys institutai visoje Sąjungoje. Kur dėtis vargšui Feniai, jei kas? Sėdėk ir nečirkšk… Iš tikrųjų, siaura specialybė — tai būdas sau pavergti.
Todėl mūsuose, siaurų specialistų tarpe, beveik niekad nebūna, kad visi stotų už vieną (išskyrus atvejus, kai tas vienas — Azarovas); visi prieš vieną — kitas reikalas, taip lengviau. Todėl, kai pažeidžiama mokslinė subordinacija, kiekvienąkart ir įsiliepsnoja aistros. „Taip juk kiekvieną galima sukirsti!” — užklykė Voltampernovas. Ir prasidėjo…
Tiek to, iškentėsime. Atlaikysime. Svarbiausia — reikalas atliktas. Aš juk žinojau, kam ryžtuosi. Tik biauru. Nebesitveriu — biauru…”
Anisimovas užgesino papirosą, įsmeigė akis į mašiną. Slangų išsidėstyme kažkas lėtai ir nejuntamai pasikeitė. Jie tarsi įsitempė. Kai kurie susitraukdami virptelėjo. Ir — Anisimovas net krūptelėjo — iš kairiojo tamsiai pilko šjango į bako dugną skambiai paptelėjo pirmasis lašas.
Anisimovas pastatė prie bako kopėtėles, pasilypėjo jomis Pakišo delną po šlangu. Per minutę į delną prilašėjo tiršt auksaspalvio skysčio klanelis. Pro jį, kaip pro padidinamąjį stiklą, ryškėjo odos linijos. Jis sutelkė dėmesį: oda išnyko, apsinuogino raudoni raumenų plaušeliai, balti falangų kauliukai, sausgylių grįžtės… „Ak, jeigu jie būtų tai žinoję ir sugebėję, — atsiduso jis, — bandymas būtų ne taip praėjęs. Nežinojo… Ir tai padarė įtakos.”
Jis šliustelėjo skystį į baką, nusileido ant grindų, nuplovė po kranu ranką. Lašų skambesys iS visų šilangų dabar aidėjo pavasariškai linksmai ir smulkiai.
— Dirba! Stipri gi tu, mašina, — pagarbiai pasakė Anisimovas-Krivošeinas. — Stipri kaip gyvybė.
Jam aiškiai nesinorėjo išeiti iš laboratorijos. Bet, dirstelėjęs į laikrodį, jis ėmė skubintis, apsivilko švarką.
— Labas rytas, Matvejau Apolonovičiau! — džiaugsmingai pasveikino jį Chilobokas. — Jau dirbate? Aš šit jūsų lūkuriuoju, pranešti noriu, — jis prikiš-o ūsus prie Anisimovo ausies. — Vakar į Krivošeino butą šitoji… moteris, jo buvusioji, Jelena Ivanovna Kolomijec, buvo atėjusi, kažką pasiėmė ir išėjo. Ir dar kažkas ten buvo, visą naktį šviesa degė.
— Aišku. Gerai, kad pranešėte. Teisingumas, kaip sakoma, jūsų neužmirš.