— Ką gi, aš visada, prašau. Mano pareiga!
— Pareiga tai pareiga, — Anisimovo balsas pasidarė griežtas. — O ar neskatina jūsų, pilieti Chilobokai, kokie nors kiti, šalutiniai motyvai?
— Tai yra… kokie motyvai?
— Pavyzdžiui, kad Krivošeinas sukirto jūsų daktarinę disertaciją.
Hario Charitonovičiaus veidas akimirką suglebo, bet tuoj pat jame pasirodė nuoskauda dėl žmonijos.
— Tai žmonės, a! Jau suspėjo kažkas praneūti… Na, kas per žmonės pas mus, jūs tik pagalvokite, dievaž! Na, ką jūs, Matvejau Apolonovičiau, kaip jūs galėjote abejoti, aš iš tyros širdies. O ir ne taip jau smarkiai paveikė gynimą Krivošeinas, kaip jums papasakojo. Ten rimtesnių už ji specialistų buvo, ir gyrė daugelis, o jis, aišku, pavyduliavo. Na ir, žinoma, rekomendavo dar padirbėti, nieko ypatinga, greit iš naujo pateiksiu… Na, beje, jeigu jūs manim nepasitikite, žiūrėkite viską patys, mano reikalas — pasakyti, o jūs ten… Viso gero!
— Viso gero.
Haris Charitonovičius atsitolino kaip nesavas: ir iš ano pasaulio jį pasiekia Krivošeinas!
— Smarkiai jūs jį, draugas kapitone! — pritarė viršila.
Anisimovas neišgirdo. Jis žiūrėjo Chilobokui įdurmu.
„…Visada vienas ir tas pats. Nenorom susimąstysi: o ar verta?
Sakyk atvirai, Krivošeinai: juk šis bandymas gali nuvaryti į grabą. Labai paprastai; peržvelk savo paties sėkmingų ir nesėkmingų bandymų statistiką. Mokslas — mokslu, metodika — metodika, tačiau iš pirmo karto niekad kaip reikiant nepasiseka — senas dėsnis. O klaida šiame bandyme — ne sugadintas modelis.
Juk aišku, kad į baką aš karsiuos tiesiog kaip siauras Sio dalyko specialistas. Tokia jau mano specialybė — kaip Penios Zagrebniako kriotroninės plėvelės. Bet galiu ir nesikarti — niekas neprivers… Juokinga: lįsti į tą abejotiną terpę, kuri be niekur nieko tirpdo gyvus organizmus viso labo tik dėl to, kad nevykusiai pasirinkai specialybę!
Dėl žmonių? Galas jų nematė! Ką? Man daugiau negu kitiems reikia? Gyvensiu ramiai, savimi tesirūpindamas. Ir bus gerai.
…Ir viskas pasidarys aišku. Tik aiškumas bus beaistris. Paskučiausias niekšo aiškumas. Ir savo atsitraukimą teks visą gyvenimą teisinti, — kad visi žmonės tokie, ne geresni už tave, o dar blogesni, kiekvienas tik savęs žiūri. Ir teks kuo greičiau atsikratyti visų vilčių ir svajonių apie ką nors geresnio, kad jos tau neprimintų: tu išdavei žmones! Tu juos išdavei ir neturi teisės iš jų laukti nieko gera.
Ir tuomet pasaulyje pasidarys visai šalta gyventi…”
Viršila Golovorezovas kažko klausė.
— Ką?
— Aš sakau, draugas kapitone, ar greit bus pamaina? Juk pradėjau dežuruoti dvidešimt dvi nulis nulis.
— Nejau neišsimiegojote? — linksmai prisimerkęs, dirstelėjo į jį Anisimovas. — Valandą pusantros jums dar teks panuobodžiauti, paskui pakeis — prižadu. Raktus aš pasiimsiu — taip patikimiau. Nieko čionai neleiskite!
KETVIRTAS SKYRIUS
Ir Einšteinas turėjo viršininkų, ir Faradėjus, ir Popovas… bet tų viršininkų kažkodėl niekas neprisimena. Tai — subordinacijos pažeidimas!
Azarovo kabineto langai-buvo atgręžti į parką. Matėsi liepų viršūnės ir viršum žalumynų kylantis pilkas naujojo korpuso paralelepipedas su stiklo juostomis. Tuo peizažu Arkadijui Arkadjevičiui niekad nenusiboMavo grožėtis. Rytais jam tai padėdavo įveikti neurasteniją; padidindavo jėgas. Bet šiandien, žvilgtelėjęs į langą, jis tik rūgščiai susiraukė ir nusisuko.
Vienišumo ir kažkokios kaltės jausmas, atsiradęs vakar, nepraėjo. „E! — bandė italMurii;bti!ranka Azarovas. — Kuomet kas nors miršta, jautiesikaltašjaū vien dėl to, kad likai gyvas. Ypač jei velionis jaiinėsiiis už tave. O vienatvė moksle natūrali ir įprasta kiekvienam kūrybiniam darbuotojui. Kiekvienas mūsų žino viską apie nieką — ir kiekvienas savaip. Kits kitą suprasti sunku. Todėl savitarpio supratimą mes dažnai pakeičiame tyliu sutikimu nesikišti į kitų darbus… Tačiau ką gi jis žinojo? Ką jis veikė?”
— Galima? Labas rytas, Arkadijau Arkadjevičiau! — skleisdamas odekolono kvapą, kilimu priartėjo Chilobokas.
…Anisimovo priekaištas sujaudino Harį Charitonovičių: jam toptelėjo į galvą, jog kai kas gali pamanyti, jog jis suvedinėjęs sąskaitas su Krivošeinu dėl disertacijos, persekiojęs jį ir tuo prisidėjęs prie jo mirties. „Žinoma, kai žmogus žūsta, visuomet kaltų ieško. O pas mus gali, mūsų žmonės tokie…” — niauriai lyg ujamas galvojo docentas. Jis dar nežinojo tiksliai, ko ir kurių būtent žmonių jam reikia bijotis, bet bijotis reikėjo, kad nepražiopsotų.
— Tai, vadinasi, aš, Arkadijau Arkadjevičiau, šit paruošiau įsakymo projektėlį apie įvykį su Krivošeinu, kad, vadinasi, viskas pas mus apie jį… ir tą įvykį būtų kaip reikiant apiforminta. Šičia iš viso du punktai: dėl komisijos ir dėl laboratorijos apsaugos, susipažinkite, prašau, Arkadijau Arkadjevičiau, jeigu jūs neprieštaraujate.
Chilobokas pasilenkė virš lakuoto stalo, padėjo priešais akademiką popieriaus lapą su mašinėle spausdintu tekstu.
— Tai, vadinasi, į komisiją šiam įvykiui tirti aš įtraukiau draugą Bezmerną, saugumo technikos inžinierių, jam pagal etatą privalu tokiais reikalais užsiimti, che-che… Ipolitą Ilarionovičių Voltampernovą — kaip elektroninės technikos specialistą, Aglają Mitrofanovną Garažu — kaip vietos komiteto narę darbo apsaugai, Liudmilą Ivanovną iš raštinės — kaip komisijos techninę sekretorę… na ir pats vadovausiu, jeigu jiis, Arkadijau Arkadjevičiau, neprieštarausite, prisiimsiu ir šitą vargą, che-che! — jis atsargiai pažvelgė į akademiką.
Arkadijus Arkadjevičius apžiūrinėjo savo ištikimąjį mokslinį sekretorių. Docentas kaip visada buvo kruopščiai nusiskutęs, išlygintais drabužiais. Ant iškrakmolytų marškinių rangėsi siauras skaisčiai raudonas kaklaraištis, kaip kraujo srovė iš apykakle perplauto kaklo. Bet kažkodėl ir išvaizda, ir gerai nutaisytas Hario Charitonovičiaus balsas akademikui kėlė slopų pasidygėjimą. „Tas pataikūniškas manęs prisibijojimas… Tas apsimestinis unteroficieriškas paikumas… Juk perprantu aš tave, Hari Charitonovičiau, kiaurai perprantu! Gal kaip tik todėl aš ir laikau jį pas save, kad perprantu? Todėl, kad iš jo negalima laukti nieko netikėto ar didingo? Todėl, kad jo tikslai aiškūs? Kai funkcinės sistemos tikslai aiškūs, jos elgesį tūkstantį kartų lengviau numatyti, negu tada, kai jos tikslai nežinomi, — yra toks teiginys sistemologijoje… O gal man tiesiog patinka jaustis pranašesniam, kasdien lyginant save su juo? Gal būt, kaip tik dėl to ir atsiranda vienišumas, kad apsupame save žmonėmis, tarp kurių lengva būti pranašesniam?”
— O antrasis punktas — dėl apsaugos, taip sakant, darbų pristabdymo naujų sistemų laboratorijoje, kol komisija tirs įvykį… Na, o po komisijos jau bus aišku, ką mums toliau daryti su ta laboratorija: išformuoti ar priskirti kokiam nors kitam skyriui…
— Darbai ten savaime nutrūko, Hari Charitonovičiau, — nelinksmai šfyptelėjo Azarovas. — Nebėra kam ten dabar dirbti. Ir išformuoti nėra ko… — Atmintis vėl nupiešė Krivošeino lavoną išsiurbtomis akimis, sielvartingai išsišiepusį. Akademikas patrynė pirštais smilkinius, atsiduso. — Beje, iš principo aš sutinku su jūsų mintimi dėl komisijos. Tik komisijos sudėtį reikia kiek pakoreguoti, — jis prisitraukė lapelį, atsuko automatinį plunksnakotį. — Ipolitą Ilarionovičių galima palikti, saugumo technikos inžinierių taipgi, techninis sekretorius irgi reik lingas. O kitų nereikia. Vadovausiu komisijai aš pats, prisiimsiu, kaip jūs išsireiškėte, tą vargą, kad jūsų neapsuiikinčiau. Noriu kaip reikiant išsiaiškinti, ką veikė Krivošeinas.