— O… o aš? — pritilusiu balsu paklausė mokslinis sekretorius.
— O jūs žiūrėkite savo pareigų, Hari Charitonovičiau.
Chilobokas pasijuto visai biauriai: nuogąstavimai ėmė pildytis. „Nušalina!” Dabar jis bijojo ir neapkentė mirusio Krivošeino labiau, nei gyvo.
— Štai! Stai, prašau, prisidirbo jis, a? — Chilobokas susisielojo, palenkė galvą prie peties. — Kiek dabar rūpesčių! Ak, Arkadijau Arkadjevičiau, negi aš nematau, kaip jūs jaudinatės, negi aš nesuprantu! Bet ar verta jums pačiam atsitraukti nuo darbo, nervintis… Juk apie tai visas miestas sužinos, kalbės, kad Sistemologijos institute pas Azarovą vėl… ir kad jis, girdi, stengiasi šį dalyką užtrinti — jūs gi žinote, kokie dabar žmonės pasidarė. Ak, tas Krivošeinas, tas Valentinas Vasiljevičius! Ar aš jums nesakiau, Arkadijau Arkadjevičiau, ar aš nepranašavau, kad iš jo be eibių ir nemalonumų jokios naudos nebus! Nereikėjo jums, Arkadijau Arkadjevičiau, palaikyti jo temos…
Azarovas klausėsi, raukėsi ir juto, kaip jo smegenis užvaldo įprastas beviltiškas sustingimas, tarytum vėl atsinaujintų neurastenija. Ilgiau pasikalbėjus su Chiloboku, jį visada apimdavo panašus glumas ir versdavo sutikti su Hariu. Dabar gi akademiko galvoje sukosi keista mintis, kad didžiausių protinių pastangų, ko gero, reikalauja ne matematiniai tyrinėjimai, o mokėjimas priešintis tokiems tauškalams.
„O kodėl man jo neišginus? — netikėtai atėjo į galvą dar viena mintis. — Išginti lauk iš instituto, ir viskas. Galų gale juk tai niekinga… Taip, bet už ką? Su savo pareigomis jis susidoroja, turi išspausdinęs 18 darbų, dešimties metų mokslinio darbo stažą, praėjo konkursą (teisybė, kitos kandidatūros nebuvo) — nėra prie ko prikibti! Ir dar aš parašiau tą nelemtą atsiliepimą apie jo disertaciją… Išvaryti stačiai už kvailumą ir netalentingumą? Nagi.. tai būtų ypatingas precedentas molksle.”
— Davė užsakymus, naudojo medžiagas ir įrengimus, užėmė atskirą patalpą, dirbo dvejus metus — ir štai, šiekit, prašau! — įkaito nuo savo paties žodžių Chilobokas. — O kaipgi jis elgės per disertacijos gynimą… juk jis ne tik man gėdą padarė — man tai kas, nesvarbu, bet juk ir jums, Arkadijau Arkadjevičiau, jums!.. Et, būtų mano valia, Arkadijau Arkadjevičiau, aš tam Krivošeinui už tai, kad jis šitaip padarė įsigudrinti… tai yra, įgudrino padaryti — tfu, atsiprašau! — įsigudrino padaryti… aš jam už tai! — docentas palinko virai stalo, jo rusvose akyse švytėjo nepakenčiamas netikėtos minties blizgesys. — Et, gaila, kad mūsuose po mirties priimta tik apdovanoti, rašyti pagarsinimus ir visokius nekrologus, „de mortuis aut bene, aut nihil”, jūs suprantate!.. O štai pareikštume Krivošeinui papeikimą po mirties, kad ir kitiems nesinorėtų! Dargi griežtą! Dargi su įraSymu…
— …antkapyje. Tai bent mintis! — pridūrė balsas už jo nugaros. — Ai, ir biaurybė gi jūs, Chilobokai!
Haris Charitonovičius atsitiesė taip umariai, tarytum jam būtų suvarę druskos užtaisą žemiau nugaros. Azarovas pakėlė galvą: tarpduryje stovėjo Krivošeinas.
— Sveiki, Arkadijau Arkadjevičiau, dovanokite, kad aš nepranešęs. Leisite įeiti?
— Sv… sveiki, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas pakilo ia už stalo. Staiga jam padūkusiai sutvaksėjo širdis. — Sveiki… uf, vadinasi, jūs ne… džiaugiuosi jus matydamas gyvą ir sveiką! Įeikite, prašom!
Akademikas drąsiai ištiesė ranką. Krivošeinas ją paspaudė (Azarovas su palengvėjimu atsikvėpė: Krivošeino ranka buvo šilta) ir pasisuko į Chiloboką. Haris be garso prasižiojo ir užsičiaupė.
— Hari Charitonovičiau, ar jūs nepaliktumėt mūsų vienų? Aš jums būsiu be galo dėkingas.
— Taip, Hari Charitonovičiau, eikite, — pritarė Azarovas.
Chilobokas atatupstas atsitraukė prie durų, skambiai atsidaužė pakaušiu į sieną, sugraibė rankeną ir iššoko laukan.
Atsigodęs iš netikėtumo, Arkadijus Arkadjevičius giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, kad nurimtų širdis, atsisėdo į direktoriškąją kėdę ir suirzo. „Vadinasi, aš tapau kažkokio žaidimo auka?. ”
— Ar nemalonėsite, Valentinai Vasiljevičiau, paaiškinti man, ką visa tai reiškia? Kas čia per istorija su jūsų, atleiskite, lavonu, skeletu ir visa kita?
— Nieko nusikalstamo, Arkadijau Arkadjevičiau. Galima? — Krivošeinas atsisėdo į oda apmuštą krėslą prie stalo. — Pati s ve organizuojanti mašina, kurios idėją aš iškėliau mokslinėje taryboje praėjusią vasarą, iš tikrųjų sugebėjo savaime vystytis ir vystėsi… ir pasiekė stadiją, kurioje bandė sukurti žmogų. Mane. Na, ir kaip įprasta, pradžia visuomet sunki…
— Taip, bet kodėl aš apie tai nieko nežinojau? — nesitverdamas savyje, paklausė Azarovas, prisiminęs užvakarykštį pokalbį su tardytoju ir kitus pastarųjų dienų išgyvenimus. — Kodėl?
Krivošeiną pagavo siutas.
— Velnias rautų! — Jis įtūžęs pasilenkė į priekį, trinktelėjo kumščiu į minkštą krėslo ranktūrį. — O kodėl jūs neklausiate, kaip mes tai padarėme? Kaip mums tai pasisekė padaryti? Kodėl jums pirmiausia rūpi asmeninis prestižas, subordinacija, kitų pažiūra į jūsų direktoriškąjį „aš”?
Iš pradžių Krivošeino pranešimą Azarovas suvokė pačiu bendriausiu pavidalu: gautas tam tikras rezultatas. Maža apie kokius rezultatus jam pranešinėjo skyrių ir laboratorijų vedėjai, sėdėdami štai lygiai taip pat priešais jį odiniame krėsle! Ir tik gerokai sugaišęs, Arkadijus Arkadjevičius pradėjo nutuokti, koks tai rezultatas. Pasaulis susvyravo, minutę pasidarė nerealus. „Negali būti! Ne, tas ir yra, kad gali… Tuomet viskas sutinka ir viskas paaiškinama.”
Akademikas prakalbo kitu tonu.
— Be abejonės, tai… tai didinga… Sveikinu, Valentinai Vasiljevičiau. Ir… prašau atleisti. Aš pasikarščiavau, nevykusiai išėjo. Tūkstantį kartų atsiprašau! Tatai iš tiesų labai didelis… e-e… išradimas, nors žmoguje glūdinčios informacijos perdavimo ir sintezės idėjas kėlė dar velionis Norbertas Vineris. (Krivošeinas šyptelėjo.) Beje, šitai savaime suprantama, nemažina… Aš atsimenu jūsų idėją, užvakar mačiau laboratorijoje kai kuriuos… e-e… darbo rezultatus. Kadangi aš pats tam tikru būdu susijęs su sistemologija (Krivošeinas vėl šyptelėjo), tai, vadinasi, esu pakankamai išprusęs, kad suprasčiau, ką jūs pasakėte. Žinoma, aš iš širdies sveikinu jus! Bet sutikite, Valentinai Vasiljevičiau, kad šis mokslui toks džiugus įvykis galėjo būti ne tiek gluminančio ir netgi tam tikru laipsniu skandalingo pobūdžio, jeigu jūs per pastaruosius metus būtumėt mane nuolat informavę apie darbą.
— Pas jus sunku patekti, Arkadijau Arkadjevičiau.
— Hm… leiskile vis dėlto nelaikyti jūsų argumento pamatuotu, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas suraukė antakius. — Mano manymu, jus žemina priėmimo procedūra (nors visi instituto darbuotojai praeina ją, o ir man pačiam tenka jai paklusti įvairiose instancijose). Bet jūs galėjote man paskambinti, palikti raštelį (nebūtinai nustatytos formos pranešimą), pagaliau atsilankyti pas mane Į butą!
Arkadijus Arakdjevičius vis dėlto nepajėgė nuslopinti savo įžeidumo. „Stai šitaip… dirbi, dirbi!” — sukosi jo galvoje. Nuo senų laikų, nuo to meto, kai, kitas tyrinėtojas, sėkmingai pakartojęs jo nepavykusį bandymą su heliu, atrado supertekamumą, Arkadijus Arkadjevičius slapta vylėsi pamatyti, aptikti ir suprasti ką nors nauja gamtoje, pasaulyje. Jis svajojo apie atradimą džiugiai ir baikščiai, kaip vaikigalis apie nekaltybės nustojimą. Bet nesisekė. Kitiems sekėsi, o jam ne! Turėjo kvalifikuotą, reikalingą, daugeliu premijų ir vardų pagerbtą darbą, bet atradimo — pažinimo viršūnės — nebuvo.