— O iš kokio kitokio? Veneroje — ir paprastas pistoletas?
…Katė žiūri į mane nerimą keliančiomis akimis. Kodėl kačių tokios bauginančios akys? Jos kažką nuvokia. Nuvokia, bet nepasakys… „Skac, prakeiktoji!” — pranyko pavartėje.
…Didingai pražingsniavo vyrukas žema kakta, ežiuku pakirptais pilkais plaukais: aptemptos kelnės išryškina stiprias blauzdas ir šlaunis, teniso marškinėliai vos neplyšta ant išsivysčiusios krūtinės. Ir iš vyruko veido numanu, kad į visas gyvenimo.
problemas jis gali atžerti tiesioginiu iš dešinės į žandikaulį arba permesdamas per galvą.
O šit mes visiems išugdysirae tokius raumenis, visiems įdiegsime bokso ir sambo įgūdžius — kaip tada bus su tiesioginiu iš dešinės?
…Ševčenkos parke, laikydamiesi už rankų ir nieko aplink nepastebėdami, pro mane praėjo vaikinas su mergina.
Jums, įsimylėjėliai, nereikalingas mūsų atradimas. Jūs vienas kitam mieli ir taip. Sėkmės jums! Bet… gyvenime visaip būna. Ir jūsų meilės tyko pavojai: buitis, nesusiklausymas, sveikas protas, giminaičiai, persisotinimas — maža kas! Patys įveiksite — garbė ir šlovė jums. O ne — apsilankykite pas mus: atremontuosime jūsų meilę, pataisysime geriau, nei televizorių. Bus it naujutėlė — na, kaip aną dieną, kai jūs pirmą kartą pamatėte kits kitą eilėje prie kino teatro kasos.
…O kokią damą aš sutikau prospekte, prie universalinės parduotuvės! Superputlus kūnas įspraustas į brokato suknią, auksinė sagė, vėrinys iš dirbtinio gintaro, pažastyse ir ant nugaros lėkštės didumo prakaito dėmės! Žydras brokatas einant raibuliuoja visais šėlstančios jūros atspalviais.
Fu, madam! Argi galima tokiame karštyje lįsti į brokatą, juk tai ne Georgijaus kryžiai! Jūsų, matyt, nemyli vyras, madam, taip? Jis su siaubu žiūri į jūsų storas, it jo koja, rankas, į riebalų kukšterą ant nugaros… Jūs nelaiminga, madam, man jūsų negaila, bet aš suprantu. Vyras nemyli, vaikai nebrangina, gydytojai neužjaučia, o kaimynai… ak, tie kaimynai! Tiek to, madam, sugalvosime ką nors ir jums. Galų gale ir jūs turite teisę į papildomą laimės porciją kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas. Beje, ta proga apie laimę, madam: jūsų skonis kelia nerimą. Ne, ne, aš suprantu: jūs įlindote į tą nepatogų brokatą, pasikabinote auskarus, auksinę sagę ir gintarus, kurie jums netinka, apmaustėte pirštus storais žiedais, norėdama įrodyti, kad jūs ne blogesnė už kitas, kad jūs visko turite… Bet atleiskite man, madam, nė velnio jūs neturite, Lr kaip sau norite, teks taisyti ne tik jūsų kūną, bet ir skonį, o tuo pačiu — ir protą, ir jausmus. Už tuos pačius pinigus, madam, nesibaiminkite. Kitaip nebus naudos, madam: iššvaistysite naujai įgytą grožį ir gaivumą restoranuose bei pobūviuose, iškeisite į meilužius… ar verta stengtis? Tikrasis grožis, madam, — tai kūno, proto ir dvasios harmonija,
…Dvi gražios merginos praėjo pro salį ir nė nežviigtelėjo į mane. Ko joms į mane žiūrėti! Dangus giedras. Saulė aukštai. Egzaminai išlaikyti. Ir tuo troleibusu galima nuvažiuoti iki pliažo.
…Vaikiščias, kurio neišleido palakstyti, priplojo nosį prie lango stiklo. Sugavo mano žvilgsni, padarė grimasą. Aš irgi padariau jam grimasą. Tada jis surengė visą pantomimą…
Aš myliu gyvenimą, aš labai myliu gyvenimą! Nereikia man geriau, tegu jis bus toks, koks yra, kad tik… Kas kad tik? Kas? Ech, tu!.
Taigi tas ir yra, kad reikia geriau. Labai daug kas negera pasaulyje.
Ir aš ryšiuos. Aš neišdaviau, žmonės. Daug ką bus galiiria šiuo metodu padaryti: pridėti žmonėms daugiau grožio ir proto, įdiegti naujus sugebėjimus, dargi naujas savybes. Sakysim, padaryti taip, kad žmogus turėtų radiojausmą, matytų tamsoje, girdėtų ultragarsą, į-ustų magnetinį lauką, skleistų radiosignalus, be chronometro skaičiuotų laiką sekundės dalies tikslumu ir net nuspėtų mintis per atstumą — norite? Beje, visa tai, tur būt, nėra svarbiausia.
O svarbiausia, kad aš ryšiuos. Ir dar kas nors ryšis, jei man kas išeis ne taip. Ir dar… Štai šitaip viskas ir bus!”
— Niekas nežuvo, kokio velnio! — kretėdamas troleibuse, šnibždėjo aspirantas Krivošeinas neklusniomis lūpomis. — Niekas nemirė…
„…Aš ryžtuosi, Gyvenime! Ačiū tau, likime, ar kaip ten tave, už viską, kas buvo su manimi. Baisu pagalvoti, kad aš galėjau pasitenkinti menkniekiu ir likti kuponus karpančia vidutinybe. Lai ir toliau mano gyvenimas bus ir sunkus, ir baisus, pilnas painiavos ir kančių, tik tenebus jis lėkštas. Tegu aš niekad nenusižeminsiu iki peštynių už palaimingą gyvenimą, už pasisekimą, tegu neimsiu drebėti dėl savo kailio rimtame darbe!
Laikas vėlyvas, o miego nesinori ir nesinori. Kvailas užsiėmimas — miegoti. Jo, tur būt, irgi galima atsikratyti. Sako, Jugoslavijoje yra vienas keistuolis, kuris nemiega jau apie trisdešimt metų — ir žvalus.
„Vidurnaktis Madride. Miegokite ramiai! Gerbkite karalių ir karalienę! Ir tegu velnias niekada neatsistoja jūsų kelyje…” Tais laikais mane tuoj ant laužo, ir viskas!
Nemiegokite ramiai, žmonės! Negerbkite nei karaliaus, nei karalienės! Ir tegu velnias atsistoja jiisų kelyje — nieko siaubingo.
Jaunystėje aš svajojau (apie ką tik aš nesvajojau!), kai teks imtis rimto, rizikingo darbo, jį baigus, pasikalbėti su tėvu. Neturėjau aš rimtų darbų, nesulaukė tėtušis. Ką gi, pabandysim dabar.
— Na štai, tėti, ryt man teks stovėti ant brustvero. Ar baisu buvo stovėti?
— Kaip čia tau pasakius? Baisoka, žinoma… Iki vokiečių apkasų kokie keturi šimtai metrų, taikinys aš matomas. Broliavomės dar nelabai smarkiai, protarpiais šaudydavo. Porą kartų ir į mane šovė — vokiečių taipgi visokių žmonių buvo. Bet nepataikė. Gal tik pagąsdinti norėjo…
— O kas tai per bausmė — tokia baisinga: stovėti ant brustvero?
— Laikinoji vyriausybė įvedė. Specialiai tiems, kas agitavo baigti imperialistinį karą. „Aha, jie tau broliai darbininkai ir broliai valstiečiai? Pažiūrėsim, Ikaip jie į tave pyškins.” Ir — dviem valandoms. O kitus ir keturioms.
— Sąmojinga, nieko nepasakysi… (Tėti, o tu žinojai… na, kad aš tavim netikėjau?)
— Žinojau, sūneli… Nieko. Laikas buvo toksai kvailas. Aš pats savim ne visada tikėjau… O tu ką ten sumanei?
— Eksperimentą. Noriu išbandyti informacijos valdymą savo organizme. Galiausiai turime rasti būdą, kuris žmogų įgalintų analizuoti ir sintetinti savo organizmą, psichiką, atmintį… supranti?
— Amžinai tu, Valia, pinkliai šneki. Neįkandu aš jūsų mokslo. Kažkada kulkosvaidį užrištomis akimis surinkdavau ir išnarstydavau. O šito tavo ketinimo nepermanau… Kokia nauda iš to bus?
— Nagi… Sit tu kariavai už visuotinę lygybę, teisingai? Pirmasis šio užmojo tarpsnis vykdomas: išgyvendinama,nelygybė tarp turtingo ir beturčio, tarp stipraus ir silpno. Visuomenė dabar suteikia lygias galimybes visiems. Tačiau be nelygybės, esančios visuomenėje, yra nelygybė, glūdinti pačiuose žmonėse.
žmogus be talento neprilygsta talentingam. Negražus neprilygsta gražiam. Ligonis ir luošys nesusilygins su sveiku… O jeigu mūsų sumanymas pavyks, kiekvienas žmogus galės pasidaryti toks, koks panorės: protingas, gražus, jaunas ir doras…
— Jaunas, protingas, gražus- tai aišku. Visi panorės. O šit doras — vargiai. Būti doram — užvis sunkiausia.
— Bet jei žmogus tiksliai žinos: ši informacija jį padarys niekšiškesnj ir vingresnį, o ši — sąžiningesni ir nuoširdesnį, neims gi jis dvejoti, ką rinktis?
— Kaip čia pasakius… Yra žmonių, kuriems svarbu prieš kitus rodytis dorais, o šiaip gali nors vogti — kad tik neįkliūtų. Tokie pasirinks vingrumą.
— 2inau… Nereikia apie juos dabar, tėti. Rytoj bandymas.