— Ir būtinai tau pačiam rizikuoti? Žiūrėk, sūnau…
— O kam gi kitam, jei ne man! Sakyk, ar tu būtum galėjęs nušokti nuo lirustvero į apkasą?
— Apačioje du karininkai sergėjo. Iškart būtų pribaigę.
— O permaldauti jų nebuvo galima?
— Kodėl gi ne? Reikėjo pasakyti, kad daugiau nebeagituosiu, kad pasitraukiu iš bolševikų tarpo, mieliausiai būtų paleidę.
— Kodėl gi tu nepasakei?
— Kad aš — jiems? Ir negalvojau aš apie tai. Apie kitką galvojau: jeigu mane pašaus, broliavimuisi mūsų bare — galas.
— O kodėl tu apie tai galvojai? Taip jau labai mylėjai žmones, a? Bet juk tu ir žudei žmones — ir iki tol, ir paskui.
— Ir aš žudžiau, ir mane žudė — toks metas buvo.
— Tai kodėl?
— Išdidus buvau, tur būt, todėl. Labai aš tada išdidus buvau. Galvojau, kad stoviu it užtvara visam karui.
— Va ir aš, tėti, dabar toksai išdidus.
— Žinoma, jei patekai ant brustvero — stovėti reikia išdidžiai. Tai tiesa. Tiktai tu savo darbo su tuo brustveru nelygink, sūnau. Aš juk dviejų valandų neišstovėjau: kareivių komitetas aliarmu pakėlė batalioną, karininkiūkščius pribaigėme, ir viskas… O tu ar turi ką pakelti aliarmu?
Į šį klausimą nieko negaliu atsakyti — ir pramanytas pokalbis baigiasi.
Na, užteks — miegoti! Gegute, gegute, kiek metų gyvensiu?”
SESTAS SKYRIUS
— Ten atvyko iš Žemės, jūsų tobulybe.
— Iš Že-mės?.. Že-mė, Žemė, hm…
— Tai ta pati planeta, kurioje sukurtas „Šikšnosparnis”, jūsų tobulybe.
— Al Triam-tiri-tiri, triam-tiri-riri, triampam-pam-pam! Puikus dalykėlis. Na, priimkite juos pagal trečiąją kategoriją.
Aspirantas Krivošeinas pasikėlė į penktąjį aukštą, įėjo į butą. Viktoras Kravecas ir antrininkas Adomas rūkė balkone; pastebėję ji, grįžo į kambarį. Krivošeinas nelinksmai nužvelgė juos.
— Trejetas iš vienos ankšties. O buvo ketvertas… — jis pažiūrėjo į laikrodį: laiko dar yra; atsisėdo. — Papasakok, Viktorai Kravecai, kas ten jums atsitiko?
Tas užsirūkė naują cigaretę, slopiu balsu pradėjo pasakoti.
…Bandymo programa buvo tokia: pasinerti į skystį iki kaklo — patikrinti pojūčius — užsidėti „Monomacho kepurę” — vėl patikrinti pojūčius — duoti „nepasitenkinimo komandą” („Ne tai!”) — abipusiai prasisunkiant, sueiti į kontaktą su skystąja schema — pasiekti reguliuojamo vaiskumo stadiją — suauginti sulaužytus šonkaulius — panaudoti šį „pasitenkinimo impulsą” įsakymui „Tai!” — vėl pasidaryti neperregimu — nutraukti kontaktą su skystąja schema — išlipti iš bako.
Visą tą metodiką Krivošeinas ir Kravecas paruošė ir išbandė ne vieną dešimtį kartų, panardindami galūnes. Abipusį skysčio ir kūno prasiskverbimą į vienas kitą buvo galima lengvai kontroliuoti ir reguliuoti.
— Suprantate, vaikinai, pasirodo, mūsų organizme visada esti kokių nors ne visai sveikų vietų, mažų sutrikimų, ar ką, na, panašiai kaip odoje, netgi sveikoje, kai kur būna spuogų, įdrėskimų, pratrynimų, vietinių uždegimų. Aš nežinau, kokio pobūdžio yra tie vidiniai „įdrėskimai”, bet, padirbėjęs skystyje, visuomet junti, kad ranka arba koja pasidarė sveikesnė ir stipresnė. Skystoji schema tuos smulkius trūkumus ištaiso. Ir kiekvieną tokį taisymą galima justi: perštėjimas toje vietoje iš pradžių sustiprėja, paskui staigiai rimsta. Ir jei, perštėjimui nurimus, tuoj pat duodi „teigiamą komandą” („Tai!”), mašina nuiraukia kontaktą tarp skystosios schemos ir ktino, ranka arba koja pasidaro neperregima… Aš apie tai kalbu, norėdamas akcentuoti, kad mums nebuvo jokių metodinių neaiškumų, kaip sueiti į kontaktą su skystąja schema ir kaip jį nutraukti…
— Kol panardindavote tik dešimt penkiolika procentų kūno, — įterpė Krivošleinas.
— Taip… Kad skystin panardintas žmogaus kūnas valdomo vaiskumo stadijoje išsaugo raumenų stangrumą, mes taip pat neabejojome. Kiek kartų mes rengėme „galėtynes” skystyje: jo ranka (vaiski) su mano nevaiskia arba dešinė su kaire, kai abi vaiskios. Atseit, skystoji schema pilnutinai išsaugo kūno gyvybingumą…
— Kūno dalies, — vėl priekabiai pataisė Krivošeinas.
— Taip. Gal būt, čia šuo ir pakastas, — atsiduso Kravecas.
…Žinoma, buvo baisu. Vienas dalykas įmerkti į skystį ranką arba koją — galima ištraukti, pajutus pavojų. Blogiausiu atveju liksi be rankos. Ir visai kas kita — pačiam pasinerti į baką, atsiduoti valiai sudėtingos ir, ką besakytum, mįslingos terpės, nuo kurios neatsiginsi, nepabėgsi.
Jiedu slėpė tą baimę nuo viens kito: Krivošeinas todėl, kad baiminosi dėl savęs, Kravecas — kad be reikalo negąsdintų draugo.
Bet viskas buvo paruošta kruopščiai, sąžiningai. Skysčio lygį bake nureguliavo taip, kad Krivošeinui būtų kaip sykis iki kaklo ir kad jis galėtų stovėti. Priešais baką pastatė didžiulį veidrodį (teko pirkti už savus — sandėlyje nebuvo): Krivošeinas pats galėjo stebėti ir kontroliuoti pakitimus savo kūne.
Norėdami iki minimumo sumažinti elektromagnetinių trukdymų poveikį „Monomacho kepurei” ir elektroninėms schemoms, bandymą nutarė atlikti naktį, po antros valandos, kai aplinkui išjungti visi įrengimai, o tramvajai ir troleibusai stovi depe.
Krivošeinas nusirengė nuogas, užsiropštė kopėtėlėmis ir, kaire ranka laikydamasis už krašto (dešinę po susidūrimo motociklu jis blogai valdė), pūkštelėjo į baką. Skystis susiūbavo. Krivošeinas stovėjo jame iki kaklo — galva rodėsi atskirta nuo kūno. Kravecas su „Monomacho kepure” stovėjo ant lipynės.
Krivošeinas aplaižė lūpas.
— Sūrus… — jo balsas pasidarė užkimęs.
— Kas?
— Skystis. Kaip jūros vanduo.
Palaukė minutę.
— Atrodo, tvarka. Jokių pojūčių, kaip ir reikėjo tikėtis. Duokš „kepurę”.
Kravecas glaudžiai užmovė jam ant galvos „Monomacho kepurę”, paspragsėjo jos tumbleriais, nulipo žemyn. Dabar jo uždavinys buvo stebėti Krivošeiną, patarti, jei prireiks, ir, iškilus nenumatytiems keblumams, pagelbėti jam apleisti baką.
Dar valandėlę Krivošeinas pratinosi prie naujos būsenos.
— Pojūčiai žinomi: perštėjimas, dygčiojimai, — pasakė jis. — Jokių staigmenų. Na, viskas… palinkėk man. Pradedu į.sijungti.
— Sėkmės, Valia…
— Velniop! Judam…
Daugiau jie nesikalbėjo.
…Krivošeino kūnas ryškėjo skystyje kaip spalvotas negatyvas. Po purpuriniais raumenimis su geltonų riebalų tarpsluoksniais šmėkšojo balti kaulų, sausgyslių kontūrai. Ritmingai kilo ir leidosi šonkauliai it sprengliai kalvės dumtuvėse. Ant dviejų dešiniųjų šonkaulių lūžimo vietose Kravecas pamatė baltus išsipūtimus. Violetiniai raudonas širdies kumštelis tai gniaužėsi, tai glebo, varydamas (jau nebebuvo galima suprasti kur) skaisčiai raudonas kraujo sroves.
Krivošeinas nenuleido akių nuo savo atspindžio veidrodyje. Jo veidas buvo blyškus ir susikaupęs.
Neilg trukus raumenys pasidarė auksuotai geltoni, nuo skysčio juos buvo galima atskirti tik iš šviesos lūžimo.
— Ir staiga… — Kravecas stipriai patrynė delnais smilkinius, užtraukė cigaretę, — ir staiga prasidėjo autovirpesiai. Na kaip tuomet, pačioje pradžioje, su triušiais: viskas Valentino kūne pradėjo sinchroniškai keisti matmenis, atspalvius… Aš prišoikau prie toako. „Valia, ką tu darai?” Jis žiūrėjo į mane, bet nieko nesakė. „Autovirpesiai! Išsijunk!” Jis mėgino kažką pasakyti, pravėrė lūpas ir staiga paniro į skystį su visa „kepure”! Tuoj pat kažkaip sutrūkčiojo, ėmė sukinėtis, lankstyti kaulus… šokantis skeletas su galva nikeliuotame gobtuve!