— Tikrai taip… Jis buvo kaip nesavas, kai susitrenkė galvą, draugas pulkininke.
— Žinoma! Dar ir ne tai galėjo iškrėsti. O gretimais skeletas… pasitaikyk tu man! Stai ką reišikia blogai ištirti įvykio vietą draugas Anisimovai, — Aleksejus Ignatjevičius pamokomai iškėlė pirštą. — Neatsižvelgėte į specifiką. Cia jums ne atsitikimas plente ar koks skenduolis — mokslinė laboratorijai Ten pas juos visada velniaižin ko tik nepriversta: mokslas… Truputi aplaidžiai pasielgėte, Matvejau Apolonovičiau!
„Papasakoti jam viską, kaip yra? — liūdnai pagalvojo Anisimovas. — Ne. Nepatikės…”
— O kaipgi „Greitosios pagalbos” gydytoja apsikvailino: gyvą žmogų į numirėlius įrašė? — garsiai samprotavo pulkininkas. — Oi, jaučiu aš, su išgelbėtųjų procentu pas juos irgi ne kažkokie reikalai. Pažiūrėjo: žmogus silpnas, klinikoje vis tiek mirs — tai tegu bent statistikos negadina.
— Gal stačiai apsiriko, Aleksejau Ignatjevičiau, — didžiadvasiškai užsistojo Anisimovas. — Soko būsena, stiprus alpulys, kūno sužalojimai. Taigi ji ir…
— Galimas daiktas. Gaila, mūsų Zubatos nebuvo: tas visuomet iš lavondėmių nustato — ir nesuklysta. Taip… 2inoma, neprastai būtų šia byla padidinus išaiškintų nusikaltimų procentą, labai praverstų pusmečio pabaigai, bet ma ji galas tuos procentus! Svarbiausia: visi sveiki, gyvi, viskas laimingai. Tiesa, — jis pakėlė akis į Anisimovą, — yra tam tikrų neaiškumų su to Kraveco dokumentais. A?
— Ekspertas juose neaptiko nei paskustų vietų, nei įklijavimų, nei taisymų, Aleksejau Ignatjevičiau. Dokumentai kaip dokumentai. Gal Charkovo milicija ką nors pripainiojo?
— Na, tuo lai rūpinasi pasų stalas, o ne mes, — numojo ranka pulkininkas. — Nusikaltimo žmogus nepadarė, ir su tuo reikalu baigta. Bet jtis, jūs, Matvejau Apolonovičiau, a? — Aleksejus Ignatjevičius, juokomis raukydamasis, atsilošė kėdėje. — Saugumui siūlėte bylą perduoti… gražiai dabar mes atrodytume saugumiečiams! Ar ne aš jums sakiau: visų kebliausios bylos patikrinus pasirodo visų elementariausios!
Ir aplink jo mažytes protingas akutes po tankiais antakiais it spinduliai susimetė geraširdiškos raukšlelės.
Vidudienio metą jie ėjo per Akademinį miestelį: Adomas dešinėje, Krivošeinas viduryje, Kravecas iš kairės. Suminkštėjęs nuo kaitros asfaltas dubo po kojomis.
— Vis dėlto dabar mes galėsime dirbti be klaidų, — tarė Krivošeinas. — Mes nemažai sužinojome, daug ko išmokome. Ir ryškėja aiški kryptis. Viktorai Kravecai, ar Adomas tave supažindino su savo idėja?
— Supažindino…
— O ko tu taip kažkaip — indiferentiškai?
— Na, dar vienas būdas. Ir kas?
Adomas paniuro, bet nutylėjo.
— Ne, kodėl gi! Informaciją „mašina motina” žmoguje įdiegia tvirtai ir ilgam, visam gyvenimui, o ne seanso laikui. Ir Meno informacija gali pakeisti žmogaus psichiką, pataisyti ją — na, kaip pataisė tavo išorę, palyginus su manąja! Žinoma, čia dalykas rimtas, tai ne į kiną nueiti. Perspėsime sąžiningai: žmogau, po mūsų procedūros tu visiems laikams neteksi gebėjimo meluoti, vaikytis niekniekių, engti silpnuosius, daryti niekšybes — ir ne tik aktyviai, o ir susilaikydamas nuo dorų poelgių. Mes negarantuojame, kad po šios procedūros tu būsi laimingas, patenkinsi visus poreikius ir įgyvendinsi sumanymus. Gyvenimas pasidarys aiškesnis, bet sunkesnis. Užtat tu būsi Žmogus!
— Anekdotas! — manieringai pasakė Kravecas. — Būdas grąžinti prarastą nekaltybę!
— O kodėl gi? — drauge šūktelėjo Adomas ir Krivošeinas.
— Todėl, kad, iš esmės, jūs rengiatės, pasitelkę Meno infoimaciją, supaprastinti ir griežtai užprogramuoti žmones! Tegul užprogramuosite gerąsias savybes: sąžiningumą, pasiaukojimą, kilnius sielos polėkius, bet vis tiek tai bus ne žmogus, o robotas! Jeigu žmogus nemeluoja ir nekandžioja kitų todėl, kad nežino, kaip tai daroma, jokių jo nuopelnų čia nėra. Pagyvens, Įsisavins papildomą informaciją, išmoks — ir meluos, darys niekšybes, — dalykas nesudėtingas. O šit jeigu jis moka meluoti, apsukrauti, engti kitus (o tai mes visi mokame, tik neprisipažįstame) ir žino, kad, panaudojus šias gyvenimiškas operacijas, jam pačiam bus lengviau, geriau klosis, bet taip nedaro… ir nedaro ne iš baimės įkliūti, o todėl, kad supranta, jog nuo to gyvenimas ir jam, ir visiems taps labiau pasibiaurėtinas — čia tai Žmogus!
— Sudėtingai pasakyta, — tarė Krivošeinas.
— Bet juk ir žmonės sudėtingi, darosi dar sudėtingesni — ir supaprastinti jų niekaip negalima. Kaip jūs šito nesuprantate? Cia nieko nepadarysi. Žmonės žino, kad niekšiškumas pasaulyje egzistuoja, ir atsižvelgia į tai savo mintyse, žodžiuose ir poelgiuose. Kokią taurią informaciją jūs jiems diegtumėt ir kokiais būdais tai darytumėt, jie nuo jos tampa tik dar sudėtingesni. Ir viskas!
— Palauk, — niūriai pasakė Adomas. — Norint, kad jie pasidarytų geresni, visai nebūtina supaprastinti žmones. Tavo tiesa: žmogus — ne robotas, suvaržyti jo poelgių griežta gerų ketinimų programa nevalia. O ir nereikia. Tačiau, pasitelkus Meno informaciją, galima jam įdiegti aiškų supratimą: kas gera — iš tikrųjų gera, o ne tik naudinga — ir kas bloga.
— Betgi tikslai, tie jo vadinamieji ketinimai liks savi, ir viskas bus pajungta jiems. O užprogramuoti žmoguje tikslų (netgi kilnių) negalima: tai tas pats kelias — dorybingų robotų gaminimas. — Kravecas pažiūrėjo į antrininkus, šyptelėjo. — Matyt, plika technika jų nepaimsi… Jums neateina į galvą, kad „absoliutaus būdo” ieškojimus mums įkvepia ne protas, o nuoširdus inžinierių tikėjimas, kad mokslas ir technika viską gali? Tuo tarpu jie ne viską gali, ir, tuo keliu eidami, mes nieko nepešime. Aš matau kitą aiškią kryptį: iš mūsų tyrinėjimų ilgainiui gims nauja mokslo šaka — Eksperimentinis ir Teorinis Žmogaus mokslas. Didis ir reikalingas mokslas, bet tiktai mokslas. Žinių sritis. Jis pasakys: štai kas tu esi, žmogau. Ir išsivystys Žmogaus technika… Dabar tai, tur būt, skamba siaubingai — informacijos sintezės ir įdiegimo žmonėms technika. Ji aprėps viską: nuo medicinos iki matematikos ir nuo elektronikos iki menų — bet vis vien tai tebus tik technika. Ji pasakys: štai ką tu gali, žmogau. Stai kaip tu galėsi save keisti. Ir tada lai kiekvienas galvoja ir sprendžia: ko gi tu nori, žmogau? Ko tu nori pats iš savęs?
Viktoro žodžiai padarė įspūdį. Kurį laiką visi trys ėjo tylomis — galvojo. Akademinis miestelis pasiliko už nugarų. Tolumoje dunksojo parkas ir instituto pastatai, o už jų — didžiulis KB bandymų angaras iš stiklo ir plieno.
— Vaikinai, o kaip dabar bus su Lena? — paklausė Adomas ir pažiūrėjo į Krivošeiną. Žvilgtelėjo į jį ir Kravecas.
— Taip ir bus, — įtaigiai pasakė tas. — Jai nieko nereikia žinoti. Nieko neatsitiko, aišku?
Adomas ir Kravecas neatsakė.
Jie įžengė į kaštonų alėją. Cia buvo daugiau paunksnio ir vėsumos.
— „Stai kas tu esi, žmogau. Stai ką tu gali, žmogau. Ko gi tu nori iš savęs, žmogau?” — pakartojo Krivošeinas. — Efektingai pasakyta! Vai, kaip efektingai! Jeigu aš turėčiau daug pinigų, kiekvienam mieste pastatyčiau obeliską su užrašu: „Žmonės! Bijokite trumputėlių tiesų — nepilnos tiesos apraiškų. Nieko nėra melagingesnio ir pavojingesnio už trumputes tiesas, nes jos pritaikytos ne gyvenimui, o mūsų smegenims.”
Kravecas paskersakiavo į jį.
— Apie ką tu čia?
— Apie tai, kad taAo trūkumai, Viktoriuk, yra tavo paties privalumų tąsa. Man rodos, tikrasis Krivošeinas, kurdamas tave, šiek tiek persistengė. Asmeniškai aš niekad nesupratau, kodėl žmonės su gerai išmiklintu loginiu mąstymu tapatinami su protingais žmonėmis…