— O dabar irgi tas pats. Tu išvažiuosi į Vladivostoką purslų laižyti, o aš pasiliksiu su savo nepasitenkinimu.
— Bet… mes galim susikeisti. Kartą per pusmetį, niekas nepastebės… beje, niekai: mes skirsimės pusės metų gyvenimo patirtimi…
— Taigi, taigi! Pasukęs vienu gyvenimo keliu, žmogus pasidaro visai ne toks, koks būtų buvęs, eidamas kitu.
…Vis dėlto jis patraukė kaip tik į Vladivostoką. Ne malšinti nepasitenkinimo išvažiavo — pabėgo nuo prisiminimų siaubo. Jis dargi ir toliau būtų bėgęs, bet toliau buvo okeanas. Tiesa, montažininko vakancija jau buvo užimta, bet galų gale sprogdinti povandenines uolas, valyti vietą prieplaukoms — irgi neblogas darbas. Romantikos užteko: nardė su akvalangu į mėlynai žalią gelmę, matė savo šešėlį, sūpuojantį ant bangų nugludintų dugno akmenų, kalė skyles uolose, dėliojo dinamito patronus, padeginėjo dagtis ir, baidydamas žuvis, kurios po mitiutės iškildavo pilvais į viršų, strimagalviais plaukdavo prie budinčios valties… O paskui, išsiilgęs inžinerinio darbo, jis ten pritaikė elektrohidraulinį smūgį — ir saugiau, negu dinamitas, ir našumas didesnis. Vis paliko atminimą apie save.
— Ar iš toli važiuojate? — vėl sutrikdė jo prisiminimus dama.
— Iš Tolimųjų Rytu.
— Užsiveirbavęs buvote ar šiaip?
Vaikiinas pašnairavo žemyn pilkomis akimis, trumpai šyptelėjo:
— Gydytis…
Keliabendrė su bugščia užuojauta palingavo galvą. Noras kalbėtis prapuolė, ji išsitraukė iš krepšelio knygą ir, užsidariusi savyje, įsikniaustė į ją.
…Taip, ten jis pradėjo sveikti. Brigados vyrai stebėjosi jo bebaimiškumu. Jam iš tikrųjų nebuvo baisu: jėga, vikrumas, tikslus apskaičiavimas — ir jokia giluminė banga nepasieks. Ten savo gyvybę jis laikė savo rankose — ko gi bijotis? Visų baisiausia jis patyrė čia, Dneprovske, kai Krivošeinas valdė jo gyvybę ir mirtį. Dargi daug mirčių. Krivošeinas, matote, nesuprato; tai, ką Krivošeinas išdarinėjo su juo, blogiau, nei kankinti surištą!
Vaikino kūnas nevalingai įsitempė. Pykčio šiurpas sutraukė odą. Daug ką per metus išpustė okeano musonai: prislėgtumą, panišką baimę, net švelnius jausmus Lenai. O pyktis liko.
„Gal būt, nevertėjo grįžti? Okeanas, šalia kurio jautiesi mažytis ir paprastas, geri vaikinai, sunkus ir įdomus darbas. Visi gerbė. Ten aš tapau pats savimi. O čia… kas žino, kaip pakrypo jo reikalai?”
…Bet jis negalėjo negrįžti, kaip negalėjo pamiršti praeities. Iš pradžių — per pasirūkymą ar po darbo, ar poilsio dienomis, kai visa brigada įplaukdavo į Vladiką — galvą nepaliaujamai grizino mintis: „O Krivošeinas dirba. Jis ten vienas…” Paskui gimė idėja. Kartą valė bevardės įlankėlės dugną Chabarovsko krašte, ten iš nuolydžios atkrantės tryško šilti mineraliniai šaltiniai. Iššokęs iš valties, jis pakliuvo į tokią srovę ir vos nesuriko: kūnas prisiminė patirtą klaiką! Vandens skonis buvo kaip to skysčio, nejuntamas šiltas glosnumas, rodės, slėpė savyje tą andainykštį grasinimą ištirpdyti, sunaikinti, užgesinti sąmonę. Jis ūmai metėsi į priekį — šalta okeano banga prablaivė ir nuramino jį. Bet įspiidis neišidilo. Vakarop jis virto mintimi, ir dar kokia; galima padaryti priešingą bandymą!
Ir, gydydamasis nuo ankstesnių atsiminimų, jis „susirgo” ta idėja. Atbudo tyrinėtojo vaizduotė. Ak, kaip buvo svaigu apmąstyti bandymą, spėlioti, kokių didžių rezultatų galima pasiekti!.. Sprogdintojo darbas jam dabar atrodė skurdus gyvaliojimas. Jau be baimės, detaliai ir kryptingai jis perkratinėjo atmintyje viską, kas su juo buvo, įsivaizdavo bandymo variantus… Ir jis su ta idėja negalėjo ten pasilikti: juk Krivošeinui tikriausiai ji nė po šiai dienai nedingtelėjo. Tokia idėja negali gimti, abstrakčiai protaujant — viską reikia išgyventi, kaip jis išgyveno.
Bet nepermaldaujama jų darbo logika įkandin bandymo idėjos pakišo kitą mintį: na gerai, jie suras naują būdą, kaip apdoroti žmogų informacijos srautu. Kas gi iš to? Ši mintis pasirodė keblesnė už pirmąją: visą kelią nuo Vladivostoko iki Dneprovsko jis nuolat grįžo prie jos, bet taip ir nepermąstė iki įgalo.
Prieš vagono langą, atmušdamos ratų bildesį, sušmėkščiojo tilto sijos: traukinys važiavo per Dneprą. Vaikinas minutę atitrūko nuo savo minčių, pasigrožėjo motorlaiviu, pasroviui nuslydusiu oro pagalve virš žydro vandens, ir žalia dešiniojo kranto atšlaite. Tiltas baigėsi, vėl sušmėkščiojo namukai, sodai, krūmynai palei pylimą.
„Visa klausimo esmė: kaip ir kokia informacija žmogų galima patobulinti? Kitos problemos kyla iš tos… Turime sistemą: žmogaus smegenis ir informacijos priėmimo įtaisus — akis, ausis, nosį ir kita. Smegenis maitina trys informacijos srautai: kasdieninis gyvenimas, mokslas ir menas. Reikia išrinkti tą, kuris visų efektyviausiai veikia žmogų, — ir kryptingą. Kad tobulintų, taurintų. Pati efektyviausia, be abejo, kasdieninė informacija: ji konkreti ir reali, formuoja žmogaus gyvenimo patirtį. Tai, be abejo, pats gyvenimas. Esminga, tur būt, tai, kad ši informacija ir žmogus viens kitą veikia pagal grįžtamojo ryšio dėsnius: gyvenimas keičia žmogų, bet ir jis savo poelgiais turi įtakos gyvenimui. Tik kasdieninės informacijos įtaka žmonėms būna pati skirtingiausia: ji keičia žmogų ir į gerą, ir į blogą pusę. Vadinasi, čia kažkas ne taip…
Apžvelgsim mokslinę informaciją. Ji taip pat ir reali, ir objektyvi, bet abstrakti. Iš esmės — tai apibendrinta žmonių vei los patirtis. Todėl ją galima pritaikyti daugybėje gyvenimo situacijų, ir dėl tos pačios priežasties ji turi didžiulę įtaką gyvenimui. Be to, tarp jos ir gyvenimo taip pat yra grįžtamasis ryšys, nors ir ne individualus kiekvienam žmogui, o bendras: mokslas sprendžia gyvenimo problemas ir šitaip keičia jį, o pasikeitęs gyvenimas kelia mokslui naujas problemas. Bet vėl — mokslo poveikis ir apskritai gyvenimui, ir pavieniam žmogui gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pavyzdžių daug. Ir dar vienas trūkumas: mokslą žmogus sunkiai kremta. M-taip, vargas… Nieko, jei visą laiką galvosi apie vieną ir tą patį, anksčiau ar vėliau sugalvosi. Svarbiausia — galvoti sistemingai…”
Apačioje pasigirdęs kūkčiojimas išblaškė jo mintis. Jis pažiūrėjo žemyn: bendrakeleivė, neatsitraukdama nuo knygos, nosinaite šluostėsi paraudusias akis.
— Ką jūs skaitote?
Ji piktai žvilgtelėjo į viršų, parodė viršelį: Remarkas, „Trys draugai”.
— Tegu juos dievai… — ir vėl įsigilino į knygą.
„Taip… Miršta džiovininkė mergina — mylinti ir subtili. O mano sočiai ir sveikai kaimynei jos gaila, kaip savęs pačios… 2odžiu, nėr ko niekais leisti laiko: Meno informacija, matyt, kaip tik ir yra tai, ko ieškau. Šiaip ar taip — ji nukreipta į tai, kas geriausia žmoguje. Per tūkstantmečius Menas sukaupė visų aukščiausios kokybės informaciją apie žmones: mintis, subtiliausius sielos krustelėjimus, kilnius ir galingus jausmus, ryškius,charakterius, puikių ir protingų poelgių aprašymus… Visa tai nuo amžių moko žmones suprasti gyvenimą ir vienas kitą, švelnina papročius, žadina mintis ir jausmus, iš šaknų rauna gyvulišką sielos niekšybę. Ir ši informacija pasiekia adresatą — tikriau sakant, ji puikiai užkoduota, kuo geriausiai pritaikyta perdirbti elektroninėje mašinoje, pavadintoje „Žmogus”. Sia prasme ir kasdieninė, ir mokslinė informacija Meno informacijai nė į tarnaites netinka.”
Važiuodamas per Dneprovsko priemiesčius, traukinys sulėtino greitį. Bendrakeleivė padėjo į šalį knygą, subruzdo traukti iš po sėdynių lagaminus. Vaikinas vis gulėjo ir mąstė.