Ačiū, ačiū, šįvakar aš visai nusibaigęs, - pasakė Maiklas, bet Ovenas jau perskrodė juos skiriantį atstumą ir viena ranka apkabino Maiklą.
Čia Klerė de Lunė, o čia Sindi Antroji, - pristatė jis, mostelėdamas galva į dvi gražuoles. - Talentingos studentės iš Kolumbijos... manau, Kolumbijos... jos papildomai uždarbiauja kaip manekenės. Ponios, čia Maiklas. Šaunus vyras. Niujorko ligoninės chirurgas.
Aš joks chirurgas, - gynėsi Maiklas, tempiamas į pilną žmonių, triukšmingą, įsisiūbavusį vakarėlį Oveno bute.
Ei, sveikas, - pasakė viena iš moterų, aukšta brunetė, kurią Ovenas pavadino Klere de Lune. - Aš Klerė... Parker. Supranti, Ovenas yra Ovenas.
Susiraukęs Maiklas surietė kažką panašaus į šypseną.
Sveika, Klere, kaip gyvuoji?
Ne kažin kaip, bet nesigilinsim. Juk ką tik susipažinome, ar ne?
Maiklas pajuto, kad mergina turi bėdų, ir negalėjo būti abejingas; sutikęs vienišą, prislėgtą žmogų, Maiklas visada bandė kaip nors jam padėti. Ar tai jo lemtingas trūkumas? Tokia prigimtis? Jis to nesuprato ir nesuko galvos dėl dalykų, kurie nuo jo nepriklauso. Na, beveik liovėsi sukęs.
Ką tu, man įdomu, - pasakė jis Klerei.
Kur nebus įdomu, - nusijuokė ji. Kažkas praeidamas įspraudė jiems į rankas gėrimus, ir ji vėl nusijuokė. - Vaikinams tik ir rūpi mūsų problemos, mūsų tikrieji jausmai ir panašūs dalykai.
Ne, man iš tiesų įdomu. Pasikalbėkim.
Taigi Maiklas koridoriaus prie virtuvės kampe klausėsi Kle- rės Parker gyvenimo istorijos gerokai ilgiau negu valandą. Ji blaškėsi tarp noro tapti mokytoja, mat šiai profesijai ruošėsi, ir didelių pinigų, staiga pasipylusių dirbant Fordo agentūroje manekene.
Galiausiai ji pažvelgė jam į akis, labai maloniai nusišypsojo ir tarė:
Maiklai, nors tu ne chirurgas, o aš ne Klerė de Lunė, ar norėtum eiti su manim? Mano kambario draugė fotosesijoje Londone, o mano katinas nepavydus. Eisi? Sakyk „taip".
Šešioliktas
Atvirai, sąžiningai kalbant, Maiklui panašūs dalykai, kad ir ką sakytum, būtų buvę ne pirmas kartas; jie daugiausia pasitaikydavo per atostogas, o kartais tarp užduočių ir darbo metu. Juk jis turėjo pasirinkimo laisvę, savo gyvenimą ir buvo neabejingas grožiui.
Klerei jis pasakė:
Iš tikrųjų aš gyvenu kitoje koridoriaus pusėje.
Maiklo butas, gana švarus ir dailiai apstatytas, buvo pernuo- motas iš Niujorko universiteto antropologijos profesoriaus, vienam semestrui išvykusio į Turkiją. Maiklas turėjo uoslę susirasti gerą butą - dar viena tarnybos privilegija.
Tavo eilė kalbėti, - pasakė Klerė, susiriesdama ant sofos. Ji pakišo po savim ilgas kojas, bet nepatraukė sijono užsidengti keliams. Patapšnojo šalia savęs pagalvėlę.
Eikš. Sėsk. Pasakok man viską. - Maiklas atsisėdo, o Klerė perbraukė pirštu jam per skruostą. - Kas ji? Kas atsitiko? Kodėl tu laisvas? Ar laisvas?
Maiklas nusijuokė, labiau iš savęs.
Keista, kad tu klausi. Buvo viena tokia. Ilgą laiką nieko apie ją nebežinojau. Ir staiga šįvakar, atrodo, vėl ją radau. Lyg ir radau. Sudėtinga.
Visada sudėtinga, - nusišiepė Klerė. - Man tikrai įdomu, ir mes turime visą naktį. Ar turi viskio? Kokio nors alkoholio?
Tiesą sakant, Maiklas turėjo - tiksliau, turėjo profesorius - labai gero vyno, prieš išvažiuodamas jį grąžins. Jis atkimšo butelį Caymus, paskui kitą butelį - ZD ir su gražiąja Klere de Lune kalbėjo ir kalbėjo iki ketvirtos valandos ryto, kol pagaliau abu užmigo apsikabinę, bet nenusirengę. Užteko pasikalbėti. Buvo tikrai labai gera.
Iš ryto Maiklas kaip džentelmenas paruošė Klerei pusryčius: nesmulkintų grūdų duonos skrebučių, kiaušinių ir kavos. Jis didžiavosi savo kava - šį kartą tai buvo Kona, pavėsyje auginamos pupelės iš Afrikos. Išeidama ji atsisuko ir apkabino jį per pečius.
Ačiū, Maiklai. Puikiai praleidau laiką. - Palinkusi prie jo - abu buvo beveik vienodo ūgio - pabučiavo Maiklą į lūpas. - Jai pasisekė.
Kam? - nesuprato Maiklas.
Džeinei. Tai, apie kurią naktį kalbėjai... bent jau kai gėrėme antrą butelį vyno, - šyptelėjo susitaikiusi su likimu Klerė. - Sėkmės tau su ja.
Septynioliktas
Penkiolika po septynių ryto aš, viršininkės duktė, pasirodžiau ViMar Productions pirmoji, neskaitant pašto pasiuntinuko anglo, stepo šokėjo, kuris, mano nuomone, ir gyveno pašto kambaryje po laiškų rūšiavimo stalu.
Los Andžele buvo ketvirta valanda ryto, todėl ten galėjau kreiptis tik elektroniniu ir balso paštu. Tačiau Londone buvo vidurdienis, o tai reiškė, kad galiu paskambinti Karlai Kroli, spektaklio „Ačiū Dievui" Londone direktorei. Londone pjesė turėjo net didesnį pasisekimą negu Niujorke. Aktoriai, dekoracijos - viskas ten buvo geresnės kokybės.
Džeine, kaip džiaugiuosi, kad paskambinai. Turime problemėlę. Pasirodo, Džefriui nepatinka naujoji mergaitė, kuriai davėm vaidmenį.
Džefris buvo Džefris Andersonas, anglų dievaitis, vaidino Maiklą.
Džefris sako, kad su ta naująja mergyte jis nerandąs ryšio. Bet patikėk, Džeine, mergytė nuostabi, tikrai pavergs širdis. Svarbiausia, kad ji, būdama vienuolikos, atrodo kaip aštuonmetė ir moka kalbėti.
Klausyk, paskambink Džefrio agentui ir pasiūlyk jiems dar kartą perskaityti tą sutarties dalį, kur parašyta, kad, jei norėsim, jis privalo vaidinti net kai jo partnerė yra beždžionė su trimis kojomis.
Aš perduosiu, Vivjena Jaunesnioji, - pasakė kikendama Karia Kroli.
Man per nugarą nuėjo šiurpulys. Vivjena Jaunesnioji. O Dievef tik ne tai.
Aštuonioliktas
Lygiai devintą kabinete pasirodė mano asmeninė padėjėja Merė Luiza: baisiai sąžininga, baisiai sarkastiška, su ryškiausiu Bronkso akcentu šiapus Trogs Neko tilto.
Labas rytas, Džeinyte, - tarė ji, versdama krūvą pašto ir telefono pranešimų ant mano posėdžių stalo. - Geriausia Mėnesio Darbuotoja vėl pas tave.
Labas, - pasakiau. - Žinau... atrodau visiškai apgailėtinai, ar ne? Neatsakyk.
Pradėjau rūšiuoti pranešimus telefonu: „degančius - reikia gesinti" - į vieną krūvą, „smilkstančius - stebėti situaciją" - į kitą ir galiausiai „skambink, jei nori save nubausti" - į trečią.
Beje, Godzilos kabinete šviesos dar nedega.
Merė Luiza garsiai atplėšė kramtomosios gumos pakelį.
Žinai, kad antradienio rytais Vivjena pas Frederiką Fekai gerina plaukų atspalvį.
Nori pasakyti, kad ta neoninė geltona su violetiniais pustoniais ne natūrali? - prunkštelėjo Merė Luiza. - Nori kavos?
Nespėjusi atsakytį už savo kabineto durų išgirdau du pažįstamus balsus. Motinos ir Hju. Pilvas kaipmat suburbuliavo.
Hju, brangutį tu, tu, tu, - čiulbėjo Vivjena mažos mergytės balseliu, nuo kurio susigūždavau, - kur tu buvai, kai ieškojau vyro numeris trečias?