Выбрать главу

Negalvok apie jį. Puiku. Reikia grįžti prie „Ačiū Dievui" priešpremjerinių nepabaigiamų reikalų. Teks pristatyti kai kuriems kūrybinės grupės žmonėms - aktorių parinkimo agentui, kostiumų dailininkui, scenografui - mūsų finansų rėmėją Karlą Fridkiną. Jokio „Kupolo", įsakiau sau griežtai. Ver-jo ver- kio ver-tor ver-to. 

Hju pasiuntė savo sudžiūvusiai jį dievinančiai gerbėjai oro bučinį, o aš už mūsų pietus suplojau nemažą sumelę.

- Ar tu nieko prieš, jei su tavim negrįšiu, Džeine? - paklausė jis. - Man reikia užsukti į sporto salę.

Jis nesąmoningai pasigėrėjo savimi veidrodyje virš baro, braukdamas sau per nepriekaištingai lygų skruostą ir apžiūrėdamas iš visų pusių. Žinoma, mano veidas toks, kad nėra ko kraipytis prieš veidrodį.

Ne, Hju, puiku, - pasakiau. - Aš gera.

Tiesą sakant, nemelavau. Kuo mažiau jis žinos apie filmo užkulisių reikalus, tuo geriau. Kadangi atliko pagrindinį vaidmenį Brodvėjuje, Hju buvo šventai įsitikinęs, kad turėtų jį gauti ir filme. Kaip ir mano motina. Jie abu mane spaudė pasirašyti su juo tam vaidmeniui sutartį. Visas organizmas tam priešinosi. Hju stambiam planui kine visiškai netiko; jis buvo ne toks aktorius. Tiesiog ne Maiklas. 

Hju pabučiavo mane į skruostą, paskutinę minutę prisiminęs, kad reikia ne oro bučinio, o tikro.

Iki, pupyte, - mestelėjo ir dingo su savo švytinčia šypsena, blizgančiu įdegiu, slidesnis už gyvatę lietingą dieną.

Griežtai sau uždraudusi eiti ver-tor ver-to, nuskubėjau atgal į 57-ąją gatvę, žinoma, paskutinę minutę. Kaip visada. Įsitikinusi, kad visi vieni kitus pažįsta, pradėjau posėdį. Kai ėmiau kalbėti, mano nervai nurimo, jaučiausi tikra projekto vadovė.

Mes visi labai jaudinamės, koks bus šis filmas, - pasakiau, padrąsinta visų dėmesio. - Taryboje žada dalyvauti garsus režisierius. Tikiuosi, iki savaitės pabaigos gausime oficialų leidimą pradėti.

Visi sutartinai ėmė ploti, ir tai sušildė širdį. Supratau, kad šis projektas man reiškia kur kas daugiau negu mano kūrybinei grupei, - kitaip ir būti negali, - bet jų entuziazmas ir palaikymas teikė didžiulį malonumą.

Staiga atsidarė posėdžių salės durys.

Apsieisiu be plojimų, - saldžiu balseliu pasakė Vivjena, - tik tyliai pasėdėsiu ir paklausysiu. Kalbėk toliau, Džeine Aukseli. Tęsk.

Man nusviro rankos, tačiau ištiesinau pečius, nusprendusi tęsti, nors žinojau, kad motinos pažadas sėdėti ir ramiai klausyti prilygsta kometai, kuri staiga nukritusi ant žemės visiems nuo šlaunų nusiurbtų riebalus. Būtų puiku, bet to nebus.

Norėčiau pakalbėti apie dekoracijas, - pasakiau. - Klaren- se? Ką tu manai?

Manau, reikia statyti tikslią Astor Court kopiją, - pasakė Klarensė. 

Tikėjausi, kad galėsime filmuoti pačiame St Regis, - pasakiau. - Sutaupytume pinigų ir būtų autentiškiau. Ar negalėtume? Kaip nors? 

Jei leistum, Džeine Aukseli, sekundėlę įsiterpti, - pasakė motina, - manau, dekoracijas reikėtų gaminti. Bus patogiau iš visų pusių sukioti kameras ir apšvietimą.

Aišku, ji buvo teisi, ir auditorija pritariamai sulinksėjo - mano motinai niekas niekada neprieštaraudavo.

Paskui kalbėjo kostiumų dailininkas:

Manau, kad mergytė, būdama St Regis su išgalvotu draugu, visada turėtų vilkėti baltai. 

Įkalta spalva puikiai derės prie vaiko tyrumo, pagalvojau aš.

Gera mintis, - pasakiau, - gyvenime ta mergytė iš tikro taip vilkėjo. 

Vivjena vėl įsikišo:

Džeinyte, turi nepamiršti, kad čia ne autobiografinis filmas. Manau, būtų geriau įvairesnis garderobas, tai suteiktų daugiau spalvingumo, sodrumo ekrane. Esu tuo tvirtai įsitikinusi. Tikėk manim. Kalbu kaip pašalinis asmuo. Tik sakau teisybę.

O čia ir išlindo tikrosios nuostatos: staiga man paaiškėjo, kad mes su motina žiūrime į filmą visai skirtingai. Be to, aišku, kad motina pasiryžusi kietai naudoti savo įtaką tam, kas buvo laikoma „mano" projektu. Tikra gėda.

Turiu klausimą, - tarė Karlas Fridkinas.

Atsisukau į jį su palengvėjimu:

Prašau klausti.

O kas vaidins tą apsimetėlį? - paklausė Karlas Fridkinas.

Na, jis nebuvo apsimetėlis, - paaiškinau, - veikiau išgalvotas.

Stojo tyla. Ak, velniava, galvojau, ieškodama būdo išsisukti, bet niekas neatėjo į galvą. Tyla užsitęsė. Labai nejauki. Ėmiau raudonuoti. Dabar jie tikriausiai mano, kad aš kuoktelėjusi. Puiku - ideali sumaučiausios dienos pabaiga.

Motina pakilo, šyptelėjo su vos slepiama panieka ir nuėjo prie durų.

Aktorių parinkimo agentas tarė:

Aš pasiūliau vaidmenį per buvusią Rajano Goslingo agentę, ir ji visai neabejoja. Suprantama, yra daug kitų puikių aktorių: Metas Deimonas, Raselas Krou, Hju Džekmanas ir Hju Grantas. Net Patrikas Dempsis.

Motina tarpduryje sustojo, žinodama, kad visų akys nukryps į ją. Žiūrėdama tiesiai į mane, ji pasakė:

Žaiskite, vaikučiai, Holivudo garsenybių vardais kiek tik norit, bet jaučiu, kad geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas yra jums tiesiai po nosimi.

Visi atrodė sutrikę. Išskyrus mane.

Aš ką tik pietavau su Hju, kurį Vivjena „Ačiū Dievui" jau buvo išrinkusi, bet jis nebuvo nei Džekmanas, nei Grantas.

Dvidešimt pirmas 

Prieš daugelį metų, kai jis su Džeine norėdavo pabėgti iš jos suvaržyto, slogaus Parko aveniu pasaulio, jie sėsdavo į per visą miestą į Aukštutinį Vest Saidą važiuojantį autobusą. Koks nuostabiai naujas ir margas gyvenimas jiems atsiverdavo tais laikais, kai pokarinių kūdikių kartos su Maclaren vaikštučiais dar nebuvo. Išplėstomis akimis Maiklas su Džeine tyrinėdavo dėvėtų drabužių krautuvėles, Vakarų Afrikos restoranus, ispanų vyno, žydų saldumynų krautuvėles, visas vienoje vietoje taikiai tarpusavyje sugyvenančias. 

Maiklas negalėjo neprisiminti tokios pat geros kaimynystės žavesio parduotuvių rajone ir centrinio Ohajo priemiestyje. „Goldblumo sausas valymas" virto Prada. „Johanseno metalo dirbiniai" dabar vadinosi Baby Gap. Vietoj „Skaniausi pasaulyje riestainiai" atsirado prabangaus muilo parduotuvė. Svajodamas apie tuos karštus, nuostabaus skonio riestainius, Maiklas galėjo gauti paragauti tik muilo. 

Iš senųjų Džeinės ir Maiklo laikų liko vienintelė nuostabi vieta prie Brodvėjaus ir 77-osios gatvės kampo - valgykla

The Olympia Diner.Ji priklausė jau trečiai graikų kartai; jie mokėjo paruošti taukuose plaukiojančius kiaušinius, riebų kumpį ir tokią stiprią kavą, kad išgėrus puoduką tekdavo valyti dantis. Maiklo nuomone, ten buvo geriausias maistas visame Niujorke, kai kuriais atžvilgiais geresnis už Daniel ar Per Se. 

Apsilankyti buvo verta vien dėl reklamos lange: TAIP! TAIP! TAIP! BLYNAI VISĄ PARĄ!

Nuo tada, kai Maiklas vėl grįžo į Niujorką, Olympia tapo jo šeštadienio ryto ritualu. Šiandien jis ten ėjo su Ovenu Pulas- kiu, atsidėkodamas už vakarėlį, kuriame susipažino su Klere de Lune. Jis tikrai puikiai su ja praleido laiką - aišku, kalbėdamas apie Džeinę.