Tai ką, - pasibjaurėjusi sumurmėjau, - paliko savo suskį lauke?
Hju griežtai į mane pažiūrėjo, bet neatsakė.
O Ronis vilkėjo „Majamio policijos" marškinėliais ir švarku, labai tinkamais posėdžiauti Chateau Marmont viešbutyje Holivude apie 1985-uosius.
Smagu judu čia sutikti, - pasakė Ronis, apdovanojęs drėgnu bučiniu mano skruostą.
Ir visus mados gerbėjus, - pareiškė Felicija, vos teikdamasi į mane pažvelgti.
Atnešiu gėrimų, - žvaliai pasisiūlė Hju, ir Bailusis Liūtas iššoko kaip ant spyruoklės. - Tie obuolių martiniai yra delizioso2 .
Ne, - pasakė Ronis, - aš tau tarnauju, aš atnešiu.
Tačiau Hju nenusileido ir nuėjo, palikdamas mane sėdinčią
su tais dviem dideliais rykliais prie mažyčio staliuko.
Tu šįvakar taip į-do-miai atrodai, - tarė Felicija. - Rožinė, hm.
Ar tai komplimentas? - paklausiau.
Spręsk pati, brangioji.
Nusprendžiau, kad ne komplimentas. Man ėmė niežėti odą, pamaniau, kad gali prasidėti dilgėlinė.
Ronis nevykusiai sukrizeno ir nusivilko švarką - buvo vienintelis salėje vienmarškinis vyras iš penkių šimtų žmonių.
Džeine, jei jau esame kartu, pasišnekėkime, gerai? - pasakė jis su apsimestiniu nuoširdumu. - Mes su Felicija ketinome šią savaitę patekti į tavo dienotvarkę, bet kadangi tave sutikome...
Grįžo Hju.
Visiems po obuolių martinį, - pasakė jis švytėdamas.
Hju, mums taip pasisekė, kad jus sutikome, - pasakė Felicija.
Tikra-ai, - pritarė Ronis.
Ar jie repetavo iš anksto, visi trys?
Nėra reikalo, kaip sakoma, eiti užuolankomis, Džeine, - kreipėsi į mane Ronis. - Felicija ir aš... ir, suprantama, Hju... na, mums reikia žinoti, kada tu oficialiai filme „Ačiū Dievui" jam skirsi pagrindinį vaidmenį. Mes turime kitų pasiūlymų, bet norime šito. Hju nori. Ir dar vienas dalykas. Hju to nusipelnė. Sutinki? Turi sutikti. Visi sutinka, kad nusipelnė. Ir Vivjena.
Aš įsiutau... ir susinervinau... ir nuliūdau. Bet labiausiai buvau įsiutusi.
Nemanau, kad čia vieta ir laikas tai aptarti, - pasakiau akmeniniu veidu.
Manau, kad čia puiki vieta ir laikas, - pasakė Hju, o žvilgsnis plieninis, šypsenos nė ženklo.
Ak, išsiaiškinkime, Džeine. Smagi tema smagaus renginio metu, - pasakė Felicija.
Tai nebuvo smagi tema, ir renginys nebebuvo smagus.
Tu juk ketini duoti man tame filme vaidmenį, Džeine, tiesa? - paklausė Hju, akimis įsisiurbdamas į mano veidą. - Kaip drįstum neduoti?
Turime atidžiai apgalvoti visas kandidatūras, - kietai atsakiau. Nes tu tam vaidmeniui netinki, o aš nenoriu, kad per tave mano filmas susimautų.
Būtent dabar visa mano romantiška ateitis eina velniop, o ją kaip šeškai budriai stebi Felicija ir Ronis. Buvo nepakenčiama. Staiga pasirodė, kad visi penki šimtai žmonių salėje liovėsi kalbėję.
Aš tik abejoju, ar tu, Hju, tam vaidmeniui tinki, - pagaliau pasakiau ramiausiu balsu. - Sakau nuoširdžiai.
Siekiau jo rankos, bet jis ją atitraukė.
Tau reikia apsigalvoti, - įsakmiai pasakė jis, nusiteikęs nenusileisti. Iki šiol jis niekada nedrįso manęs šantažuoti, taigi vos netvojau jam savo Judith Leiber rankine per galvą.
Scenai aš buvau tinkamas, - tęsė jis. - Galėjau laimėti Tony.
Norėjau pasakyti, kad geriausiu atveju spektaklyje jis buvo tik vidutiniškas. Jis nebuvo Tony net nominuotas. Publikos ir kritikų širdis užkariavo mažoji mergytė. Atsiliepimai apie Hju buvo, na... pagarbūs. Geriausiai jis pasirodė, kai vilkosi drabužius prieš eidamas pasitikti mergytės iš mokyklos. Apie penketą minučių turėjo vaikštinėti be marškinių. Jam tai puikiai pavyko.
Staiga Hju atsistojo.
Aš to vaidmens noriu, Džeine. Aš jo nusipelniau. Mano dėka spektaklis nusisekė. Mano. Dabar išeinu. Jei neišeisiu, pakelsiu tą prakeiktą stalą ir šveisiu į sieną. Tu tik žaidi kažkokį kvailą žaidimą. Eik velniop, ir velniop tą Žakliną Kenedi!
Staiga likau viena su Roniu ir Felicija. Kas šiam vakarui atsitiko?
Ronis prabilo:
Eisiu atnešti mums dar gėrimo.
Man nenešk, - pasakiau, - jaučiu, kad tuoj vemsiu.
Po valandėlės klausiausi, kaip mano kulniukai kaukši per Didžiąją salę, paskui stačiais muziejaus laiptais žemyn.
Jaučiausi kaip kvaila, stora idiote su kvaila rožine suknele, kuriai aš gerokai per sena, kurią ištepė mano ašaros ir blakstienų tušas.
Dvidešimt penktas
Maiklas su persekiotojo padėtimi apsiprato. Galbūt per daug apsiprato. Tai paskutinis kartas, prižadėjo sau. Šįvakar viskas baigsis. Maždaug prieš valandą jis buvo priblokštas, kai Džeinė išėjo iš savo buto laiminga kaip devintam danguj. Jis sekė ją nuo namų iki Metropoliteno muziejaus.
Pastebėjo, kad ji eina ryžtingai. Lengvu žingsniu. Ir ta skaisčiai rožinė suknelė... Atrodo, kad po Hju kiaulystės atsigavo. Gal dabar jai viskas gerai? Tikriausiai Maiklui, sekančiam ją per saugų atstumą, reikėtų dėl jos tik džiaugtis. Jei Džeinei viskas gerai, laikas jam vėl išnykti.
Beveik po valandos jis vėl ją sekė, grįžtančią Penktuoju aveniu į centrą. Džeinė ėjo vėl viena, bet daug lėčiau, susikūprinusi, jos žingsniuose neliko jokio lengvumo. Perėjusi į Madisono aveniu, ji sustodavo ir tuščiai spoksojo į parduotuvių vitrinas, net į tų, kurios prekiavo cigaretėmis ir Tie Tac saldainiukais.
Jam ji atrodė baisiai vieniša, labai liūdna, labai nelaiminga.
Aiškiai matyti, kad muziejuje nutiko kas nors negera. Be abejo, čia bus nagus prikišęs tas gyvatė Hju Mekgratas.
Maiklas jautėsi vis kaltesnis. Kai ji buvo dar vaikas, jis pranašavo jai daugybę nuostabių dalykų. O jie tiesiog neišsipildė. Jis sakė ir tikėjo, kad jos laukia kažkas nepaprasta. Na, akivaizdu, taip neatsitiko. Ar jis galėtų jai padėti dabar? Vargu. Džeinė nebebuvo jo globotinė. Jis nebegalėjo kištis.
Tačiau jis tikrai norėjo įsikišti. Jam dėl jos skaudėjo širdį. Norėjo paimti ją į glėbį ir guosti, kaip darydavo, kai ji buvo maža. Prie 76-osios gatvės ji perėjo į kitą Madisono aveniu pusę, paskui pro šonines Carlyle viešbučio duris nužingsniavo į Bemelman barą.
Ką jam dabar daryti? Ką rinktis? Maiklas minutėlę palūkėjo, paskui nusprendė eiti paskui ją į vidų.
Pastebėti rožinę suknelę buvo nesunku. Džeinė sėdėjo prie baro.
Maiklas atsisėdo prie baro kuo toliausiai, tarp dviejų gana stambių nevietinių tipų. Kiek pastebėjo, jie gėrė škotišką viskį, užsigerdami Budweiser alumi, ir saujomis rijo žemės riešutus.