Užrašas lange skelbė: „Sekmadieniais atidaryta nuo 11 iki 18." Aišku, žinojau. Kiek sekmadienio popiečių mudvi su Vivjena praleidome matuodamosi paveldėtas brangenybes, pro lupą žiūrėdamos į deimantus? Buvau gal tik septynerių, o jau galėjau su išmanymu kalbėti apie fasetės proporcijas ir kuo pranašesnis brilianto Assher šlifavimas už daugiabriaunį šlifavimą.
Nutaikiusi akimirką, tarsi šokčiau per virvutę, prasmukau pro sukamąsias duris 57-ojoje gatvėje. Po akimirkos buvau prie Penktojo aveniu įėjimo ir staiga užsimaniau nusipirkti žiedą su deimantu.
Trisdešimt antras
Vos įėjus į Tiffany atgijo prisiminimai. Po mano kojomis minkštas kilimas, blizga mediniai rėmai, iš po vitrinų stiklų sklinda lempų šiluma. Tai buvo vienintelė vieta, kur mes su Vivjena eidavome vienos, be jos palydos, kaip tikra motina ir duktė. Vieta, kur mano motina atrodė tokia, kokia yra - net labiau, negu būdama teatre, - ir laimingiausia.
Tyrinėjau vitrinos stendą, lyg planuočiau birželio mėnesį vestuves, - bet joms šiandien padariau galą. Deimantiniai žiedai atrodė kaip žvaigždynas, visi išdėstyti dieviška iš anksto numatyta tvarka: nuo mažiausių žiedelių su vos įžiūrimu vienu deimantuku iki rinktinių, natūraliai rausvų ir geltonų kvadratinės ar kriaušės formos deimantų platinoje, kurių kiekvienas kainuoja daugiau negu prabangus automobilis.
- Ar galėčiau jums ką nors parodyti? - lyg iš oro išdygo pardavėja.
Ji, mano supratimu, buvo elegancijos įsikūnijimas: juodas kostiumėlis, su dailiu perlų vėriniu - viskas kaip reikiant.
Hm-m, - pasakiau.
Pastebėjau jos vogčia mestą žvilgsnį į mano kairę ranką be žiedų.
Žinote, - patikliai pasakė ji, vikriai atrakindama vitriną, - daugybė moterų dovanoja sau deimantus nešioti ant dešinės rankos piršto.
Dovanoja sau. Pasirodo, taip sakoma. Skamba daug geriau, negu, tarkim, lepinasi.
Taip, tikrai mačiau tokių reklamų Vanity Fair ir Harpers Bazaar. Kiekvienas žiedas su prasmingu pavadinimu. Ypatinga diena. Išsipildžiusi svajonė. Nuostabi paslaptis. Lia lia lia. Tačiau parduodami pavyzdžiai, aišku, mane veikė, na, truputį veikė.
Ar galėčiau pažiūrėti šį? - paklausiau, rodydama į elegantišką Tiffany Iškilmių žiedą su per tuziną platinos juostelėje įstatytų puikių deimantų.
Gražus, tiesa? - pasakė pardavėja, atsargiai dėdama jį ant juodo aksomo gabalo. Deimantai žaižaravo vidine ugnimi, ir net būdama septynerių būčiau galėjusi pasakyti, kad jie tobulai nušlifuoti.
Viešpatie, žiedas buvo gražus. Toks gražus, kad man nuo jo beveik skaudėjo akis. Skaudėjo ir širdį.
Pasimatuokite, - ragino velnio parankinė.
Užsimoviau jį ant dešinės rankos didžiojo piršto. Ak! Jaučiausi visai suaugusi. Nuo jo mano riešas tiesiog dunkstelėjo ant prekystalio. Tikrai, tikrai stulbinantis. Tikras Iškilmių žiedas.
Jums puikiai tinka. Nereiks net taikyti dydžio, - lyg sąmokslininkė sušnibždėjo ji.
Esu buvusi Tiffany ganėtinai daug kartų, todėl supratau, kad šalia manęs stovintis vyriškis pilku kostiumu, apsimetantis žiūrintis į deimantus, apsaugininkas. Ar atrodau įtartina? Pavojinga? Gražu...
Kokia jo kaina? - paklausiau, jausdama, kaip spurda širdis.
Ji sušnibždėjo: „Trylika tūkstančių." Tas skaičius iš jos lūpų
nuskambėjo lyg pavogta neįtikėtina suma.
Ramiai pasakiau:
Norėčiau jį pirkti.
Pardavėja, tarsi tokius žodžius girdėtų kas dešimt minučių, pasakė:
Žinoma.
Padaviau jai savo kredito kortelę ir asmens liudijimą. Sandoris vyko greitai, o taip, Virdžinija, tam yra priežasčių.
Paskaičiusi mano vairuotojo pažymėjimą, pardavėja paklausė:
Ar jūs kartais ne Vivjenos Margo giminė?
-Ji mano motina.
Pardavėja išmykė supratingą „aišku", ir po keleto minučių aš stovėjau Penktajame aveniu, o deimantų briaunelės ant mano rankos idealiai spindėjo saulėje.
Eidama į centrą, vogčiomis žvilgtelėjau į ranką. Laukiau, kol pasikeis perėjoje šviesos. Dar kartą slapta žvilgtelėjau į ranką.
Paskui pažvelgiau į kairę.
Štai ji.
Viliojanti Tiffany parduotuvė.
Trisdešimt trečias
St. Regis! Man St. Regis patinka, - sušuko Klerė, kai jiems su Maiklu pasukus už 55-osios gatvės kampo pasirodė viešbutis. Jis ją paėmė iš namų prie Brajanto parko, kur ji gyveno su kita manekene. Paskui jie ėjo į šiaurę Šeštuoju ir Penktuoju aveniu. Maiklas juokavo, kad galėtų jai nupirkti kokį niekutį iš Tiffany - dar vienas keistas į galvą atėjęs prisiminimas apie Džeinę.
Ar tu, Maiklai, turtingas? - paklausė juokdamasi Klerė.
Tik dvasiškai, - atsakė jis.
Iš tikrųjų užtekdavo jam spragtelėti pirštais, ir gaudavo beveik viską, ko nori. Tiesiogine prasme. Pliaukšt! Ir kišenėje atsiranda pinigų. Jis nesuprato, kaip tai atsitinka, bet ar tam priešinsies? Kad ir kaip būtų, Maiklo poreikiai buvo nedideli; jam patiko gyventi kukliai.
Ar galime užeiti į vidų? - paklausė Klerė.
Be abejo. Mums St. Regis patinka!
Ir staiga jis atsidūrė tiesiai Maiklui prieš akis - Astor Court. Atrodė, kad viskas viešbučio restorane pasikeitė ir kartu išliko tiksliai taip, kaip buvę. Moterys, vilkinčios dizainerių kurtais drabužiais, tėveliai, atvedę savo atžalas pietų, ištisos šeimos, šveičiančios pyragaičius su kremu, „Napoleono" tortus, vaisinius pyragus ir degintos karamelės kremą.
-Jūs dviese? - pasiteiravo administratorius.
Malonėkite. Dviese, - pasakė Maiklas, jausdamas pagreitėjusi pulsą. Ir kodėl jis pagreitėjo? Juk čia Džeinės nepamatė. Net aštuonmetės Džeinės.
Jį su Klere pasodino prie nuošalaus keturviečio staliuko, o po akimirkos du papildomus serviruotės komplektus kažkas nunešė.
Čia pasaka! - pasakė Klerė, - penkerius metus gyvenu Niujorke, o čia niekada nebuvau.
Maiklas nusišypsojo patenkintas, kad gali suteikti jai šį malonumą. Jo akys tyrinėjo kiekvieną salės kampelį. Atrodė, kad restoranas įšaldytas laike. Muzika groja Love in Bloom, vežimėliai lūžta nuo desertų, porcelianiniai padėklai apkrauti sumuštiniais prie arbatos.
Trūksta tik išgalvoto draugo, valgančio melioną, trūksta aštuonerių metų mergytės, kemšančios kavos ledus su karameliniu padažu. Tarsi scena būtų paruošta, o pagrindinis veikėjas nepasirodo.
Scenoje trūko Džeinės.
Ką jis daro? Bando atkurti laimingiausias savo gyvenimo popietes. Su Klere de Lune, liūdnos, drąsios, nuostabios mergytės pakaitalu, mergytės, kuri jam pasitraukus liko jo širdyje. Jis pažvelgė į Klerę: