Pabuvus St. Regis, sekmadienius vainikuodavo apsilankymas Tiffany. Motina mėgo deimantus, puošėsi jais visur, kolekcionavo juos, kaip kiti kolekcionuoja krištolinius vienaragius ar tas keistas keramines japoniškas kates su pakelta letena.
Suprantama, tais sekmadieniais buvo gera, nes kompaniją man palaikė Maiklas, geriausias pasaulyje draugas, gal vienintelis draugas, kai man buvo aštuoneri.
Mano išgalvotas draugas.
Antras
Pasislinkau prie staliuko arčiau Maiklo.
Žinai ką, - pasakiau, - prasti reikalai.
Kas? - paklausė jis.
Numanau, apie ką kalbasi mama su Džeisonu. Apie Hovardą. Manau, kad Vivjenai jis nusibodo. Jai metas atversti naują gyvenimo puslapį.
Hovardas buvo mano patėvis. Trečias motinos vyras. Bent jau kiek aš žinau, trečias. Pirmas jos vyras buvo profesionalus tenisininkas iš Palm Bičo. Jis pabuvo tik metus.
Paskui atsirado Kenetas, mano tėvas. Jam pavyko ištempti ilgiau negu tenisininkui - trejus metus. Jis buvo tikrai mielas, aš jį mylėjau, bet Kenetas verslo reikalais daug keliavo. Kartais jaučiausi, lyg jis būtų mane pamiršęs. Girdėjau motiną sakančią Džeisonui, kad tėvui trūksta „stuburo". Nežinojo, kad nugirdau. Ji pasakė:
-Jis gražus vyras ištižėlis, kuris nieko nepasieks.
Hovardas jau išbuvo dvejus metus. Jis niekada nekeliavo verslo reikalais ir, atrodo, neturėjo kito darbo, kaip tik padėti
Vivjenai. Masažavo jai kojas, kai buvo pavargusi, tikrindavo, kad maistas būtų be druskos, prižiūrėjo, kad mūsų automobilis su vairuotoju visada atvyktų tiksliai laiku.
Kodėl taip manai? - paklausė Maiklas.
Matyti iš smulkmenų, - paaiškinau, - pavyzdžiui, Vivjena visada jam viską pirkdavo. Išeiginius batus iš Paul Stuart, kaklaraiščius iš Bergdorf Goodman. Seniai nieko jam nebeperka. O vakar vakarieniavo namie. Viena. Su manim. Hovardo net nebuvo.
Kur jis buvo? - pasiteiravo Maiklas.
Akyse išskaičiau užuojautą ir susirūpinimą.
Nežinau. Kai Vivjenos paklausiau, ji pasakė: „Dievai žino, man nerūpi." - Pamėgdžiojau motinos balsą, paskui papurčiau galvą. - Tiek to, - pasakiau. - Kita tema. Spėk, kas per diena antradienis.
Maiklas kelis kartus pabaksnojo pirštu smakrą.
Neturiu supratimo.
Eik jau... Puikiai žinai. Žinai, Maiklai. Nejuokauk.
Valentino diena?
Baik, - pasakiau stųkteldama po stalu jam į koją. Jis nusišypsojo.
Žinai, koks tai antradienis. Turi žinoti. Mano gimtadienis!
Ak, teisybė! Vaje, tu sensti, Džeine.
Linktelėjau.
Manau, kad mama rengia man vakarėlį.
Hmm... - numykė Maiklas.
Tiesą sakant, vakarėlis man nesvarbu. Ko aš iš tikrųjų norėčiau, tai tikro, gyvo šuniuko.
Maiklas linktelėjo.
Ko tu nieko... - pradėjau, bet vidury sakinio nutilau.
Akies kampučiu pamačiau Vivjeną, išrašančią čekį. Po minutės ji su Džeisonu stovės prie mūsų staliuko ir krapštys mane lauk. Šis sekmadienis St Regis baigiasi. Baigiasi dar viena nuostabi mano ir Maiklo popietė.
-Ji ateina, Maiklai, - sušnibždėjau. - Pavirsk nematomu.
Trečias
Vivjena žygiavo prie mūsų staliuko taip, tarsi St Regis būtų jos nuosavybė. Niekas Astor Court nebūtų patikėjęs, kad šią gražią, tobulai pasidažiusią, tobulai įdegusią, nepaprastai gražios odos moterį kas nors sieja su garbanota aštuonmete storuliuke karameliniu padažu išterliotais skruostais.
Bet ryšys buvo. Motina ir duktė.
Vivjena pabučiavo man į skruostą ir ėjo prie reikalo. Tas reikalas buvau aš.
Džeine Aukseli... - ji visada mane vadino Džeine Aukseliu, lyg tai būtų tikrasis mano vardas. - Ar būtina visada užsisakyti du desertus?
Džeisonas, žvaigždžių kirpėjas, bandė man padėti.
Na, Vivjena, antras desertas buvo melionas. Tai ne blogiausia. Aišku, angliavandeniai, bet...
Džeine Aukseli, mes esame kalbėjusios apie tavo svorį, - pradėjo motina.
Man tik aštuoneri metai, - pasakiau. - O jei pažadėčiau būti anoreksiška vėliau?
Maiklas taip kvatojo, kad vos nenuvirto nuo kėdės.
Nusišypsojo net Džeisonas.
Vivjenos veide nekrustelėjo joks raumenėlis. Ji visada stengėsi nesiraukyti, bijojo per ankstyvų raukšlių. Tarkim, nesulaukus devyniasdešimties ar panašiai.
Tu man nesenauk, Džeine Aukseli. - Ji pasisuko į Džei- soną: - Ji per daug skaito knygų. - „Taip, šiuo atžvilgiu aš baisi" - pagalvojau. Vivjena atsigręžė į mane. - Aptarsime tavo valgymo įpročius namie. Vienos dvi.
Bet, - pasakiau jai, - tas melionas buvo net ne man. Jį užsisakė Maiklas.
Ak, štai kas, - pavargusiu balsu atsiliepė Vivjena. - Maiklas, nuostabusis visur esantis išgalvotas draugas. - Dabar ji kreipėsi į greta manęs stovinčią kėdę, kuri buvo tuščia, nes Maiklas sėdėjo iš kitos pusės. - Sveikas, Maiklai, kaip gyvuoji?
Sveika, Vivjena, - atsakė Maiklas, žinodamas, kad ji negali jo nei matyti, nei girdėti, - ačiū, puikiai.
Staiga pajutau, kaip Džeisonas timptelėjo man už plaukų.
Ei, - protestavau.
Reikia su jais ką nors daryti, - pasakė jis. - Vivjena, duok man šiems plaukams valandą. Kaip galima vaikščioti tokiais plaukais? Ji atrodys kaip manekenė iš žurnalo Vogue.
Puiku, - tarė Maiklas. - Pasauliui to tik ir reikia - aštuonmetės, atrodančios kaip Vogue manekenė.
Susiraukiau ir patraukiau nuo Džeisono plaukus.
Būk protinga, Džeine Aukseli, - pasakė Vivjena. - Šįvakar vyksta repeticija su visais aktoriais, ir aš privalau pažiūrėti, kaip jiems sekasi. - Jos naujausio miuziklo, milžiniško spektaklio „Kanzaso problemos", premjera Brodvėjuje įvyks artimiausiomis dienomis.
Bet pirmiausia, brangioji, kaip visada užsuksime į Tiffany. Leisime laiką kartu.
O kaip su Džeinės plaukais? - reikliai perklausė Džeisonas. - Kada man skirsite laiko ją pagražinti?
Maiklas papurtė galvą.
Puikiai atrodai tokia, kokia esi, Džeine. Nereikia gražinti. Visada tai prisimink.
Nesigražinsiu, - pasakiau.
Kodėl? - paklausė Vivjena. Paėmusi servetėlę, pamirkė ją taurėje su vandeniu ir nubraukė man nuo skruostų karamelės padažą. - Pasigražinti puiki mintis, Džeine Aukseli. Gal tavęs laukia prašmatnus vakarėlis.
Ji nepamiršo! Gimtadienio vakarėlis! - pagalvojau aš ir jai viską atleidau.
Dabar eime. Girdžiu, mus kviečia Tiffany. - Vivjena apsisuko ant keturių colių aukščio kulniukų ir patraukė prie durų su Džeisonu iš paskos.
Mudu su Maiklu pakilome. Jis pasilenkė ir pabučiavo mano viršugalvį, tą garbanotą kuodą, kuris taip erzino Džeisoną.