Ar tau čia patinka?
Ji nušvito.
Žinoma! Labai patinka, Maiklai! Kuriai merginai nepatiktų? Aišku, jei tu pastebėjai, kad aš - mergina.
Maiklas nurijo seilę.
Na, ką tu, tikrai pastebėjau.
Trisdešimt ketvirtas
Mane apėmęs svaigulys skubiai leidžiant krūvą pinigų žiedui, kurį galėjo pastebėti ir iš kosminės stoties, palengva praėjo, prasidėjo nerimas. Taip veikia visos geros narkotinės medžiagos. Dabar man būtinai reikėjo atsipalaiduoti, nusiraminti. Valio, sugalvojau: kadangi šiandien eik-po-velnių diena, valgysiu desertą. St Regis tam buvo tinkamiausia vieta. Aš kabojau ant siūlelio: mano buvęs vaikinas - egomaniakas, visiškas, beviltiškas bukagalvis; mano šiuolaikiška motina varo iš proto ir tai tęsiasi dešimtmečius; aš ką tik išleidau didžiulę sumą pinigų žiedui, kurio man visai nereikia. Jei ne tai, viskas labai puiku.
Gal norėtumėt pažiūrėti valgiaraštį, panele? - paklausė padavėjas.
Iš ko jis sprendžia, kad aš „panelė"? Gal tai parašyta man ant kaktos? Gal iš mano laikysenos?
Reikia valdytis.
Ne. Aš tik gersiu šaltos arbatos, - pasakiau nekaltai. - Ačiū.
Suprantama.
Paskui atgavau sveiką protą. Nekaltybė-dorybybė - per vėlu. Ant piršto mūvėjau deimantinį žiedą, kurį nusipirkau pati.
Palaukite! Sustokite. Žinote ką? Noriu deserto su karštu karameliniu padažu. Su kavos ledais.
Čia tai pasirinkimas.
Žaidžiau siuntinėdama deimantų lazerio spindulius po visą Astor Court restoraną, kai padavėjas grįžo su mano ledų desertu. Sidabrinis indas buvo didesnis už Hju galvą. Aš jokiu būdu negalėjau visko suvalgyti, o paskui, šiaip ar taip, rodytis viešai pakelta savo galva. Kaip įstengdavau tiek suvalgyti, kai man buvo aštuoneri? Turbūt buvau didesnė storulė, negu atsimenu. Arba ne - daug geriau - tada desertą, be abejonės, patiekdavo daug mažesniame inde. Taip. Stai kur paslaptis.
Pirmieji aromatingi kąsniai greitai atgaivino viską. Kaip prustiški buvusių nuodėmingų malonumų prisiminimai ir panašiai.
Kaip man patikdavo tos sekmadienio popietės čia, su Maiklu, ir Tiffany, kada tik Vivjena užsigeisdavo ten eiti, buvo svarbu, kad mane vestųsi.
Motina su draugais plepėdavo ar tvarkydavo reikalus, o mes su Maiklu klajodavome savo išgalvotame pasaulėlyje. Ar tai buvo paskutinis kartas, kai jaučiausi tikrai laiminga? Jei taip, vadinasi, esu labiau apgailėtina, negu noriu pripažinti.
Pakabinau antrą šaukštą, šįkart norėdama įsitikinti, kad ledai apipilti pakankamu kiekiu karamelinio padažo. Buvo tiek, kiek man reikia. Ledai ir ryškus, didelis žiedas ant mano dešinės rankos piršto. Mataravau pirštais, gaudydama šviesą.
Kalbant apie graudžius dalykus, kadangi negalėsiu to išvengti, turiu pripažinti, jog tebetikėjau išgalvotu vaikystės draugu. Ką tai apie mane sako?
O paskui...
Sumirksėjau, pažiūrėjau į šalį, vėl sumirksėjau.
Kas per...
Pastebėjau vos už kelių staliukų nuo manęs sėdinčią porą. Gražią porą. Iš tikrųjų labai tinkamą Džeinės ir Maiklo žaidimui.
Tačiau stulbino ne tai.
Padėjau šaukštą, lėtai servetėle nusišluosčiau lūpas ir labai įdėmiai žiūrėjau.
Staiga mano rankos ir keliai ėmė drebėti, apatinė lūpa suvirpėjo.
Tas vyras?.. Negali būti...
Maiklas?
Vėl greitai sumirksėjau, kaip katinas animaciniame filme. Nesilioviau drebėjusi, išpylė prakaitas.
„Maiklas" buvo su labai gražia moterimi, tamsiais, blizgančiais lyg audinės kailis plaukais. Ji tikrai atrodė žavi. Viena iš tų gražuolių modelių, kurios yra tarsi pasigėrėtina gamtos išdaiga. Maiklas man visada sakydavo, kad jis gali būti išgalvotu draugu tik vaikams. Aštuoneri metai buvo riba. Todėl, kai man suėjo devyneri, jis mane ir paliko. Kaip suprasti, gal jam paaukštino pareigas, ar ką? Ar suaugusieji turi išgalvotus draugus? Jei taip, tai kur manasis?
O gal... gal vis dėlto čia ne Maiklas. Suprantama, ne Maiklas - jis juk buvo išgalvotas.
Tačiau negalėjau apsirikti. Ta šypsena tikrai jo. Tos nepaprastos žalios akys. Jis atrodė kaip visada gražus, gal net gražesnis.
Dingtelėjo mintis, kad man pasimaišė galvoje.
Ką gi, teks su tuo susitaikyti. Ką dabar turėčiau daryti?
Skambinti ir pranešti apie save 911? Sumečiau, kad, jei tikrai išprotėjau, už savo veiksmus neatsakau. Tai man tarsi suteikia laisvės.
Pakilau nuo savo staliuko ir nuėjau prie jų.
Jei jis ne Maiklas... na, tada vis tiek apkabinsiu. Gal pabučiuosiu. Galbūt net paprašysiu mane vesti.
Tą dieną, kai jis mane paliko, Maiklas sakė, kad jo niekada net neprisiminsiu. Jis labai klydo. Aš prisiminiau kiekvieną su juo susijusią smulkmeną. O čia tikrai buvo Maiklas.
Nebent aš visai išprotėjau.
Galėjo būti ir taip, ir kitaip.
Trisdešimt penktas
-Jei suvalgysiu visą ledų desertą, a) tai bus ne mano, o tavo kaltė, b) netilpsiu į drabužius, kai rytoj iš ryto mane fotografuos. O c) - mane atleis iš darbo.
Maiklas nusijuokė:
Matai, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tada tu grįši į mokyklą dirbti visu etatu, baigsi studijas ir dar greičiau tapsi puiki mokytoja.
Ji pakabino ledų, didelį kąsnį, ir padarė juokingą grimasą, negalėdama jo apžioti - tai tinka tik žaviems modeliams ir vaikams, nes nekelia pasibjaurėjimo. Veikiau tinka tik modeliams.
Manai, kad turėčiau elgtis taip?
Žin...
Staiga Maiklas įsmeigė akis į kažką salėje.
Žemė - Maiklui... - pajuokavo Klerė. - Skrydžių valdymo centras - majorui Tomui...
Maiklas tebežiūrėjo ir galvojo: To negali būti. Negali. Neturi.
Kurį laiką jį apėmė panika, paskui prisiminė, kad čia tik sutapimas. Ji negalėjo jo prisiminti. Jie niekada neprisimindavo. Visada, visada užmiršdavo. Tik todėl jis ir gali ištverti.
Nuleidęs akis, jis užsiėmė valgiaraščiu.
Paskui pajuto, kad ji stovi prie jo staliuko. Apsimetęs abejingas, pažvelgė aukštyn.
Jos mėlynos akys buvo išplėstos, dailus veidas išbalęs.
Maiklai, - tarė ji.
Jis jai neatsakė. Negalėjo suregzti sakinio. Negalėjo sugaudyti minčių.
Džeinė vėl prakalbo. Ne mažoji Džeinė, o visai suaugusi moteris Džeinė.
Maiklai? Čia tikrai tu, ar ne? Viešpatiedieve, Maiklai? Tu čia.
Trisdešimt šeštas
Ištariau tai drebančiu, gergždžiančiu balsu, kurio pati beveik negalėjau atpažinti. Buvau nežmoniškai susijaudinusi, vos neišprotėjau.
Tu esi Maiklas? - paklausiau vėl, galvodama, kad, jei apsirikau, reikės apsisukti ir bėgti.