Jis giliai įkvėpė, o paskui pasakė:
Tu mane pažįsti? Tikrai?
O Dieve, viskas vyksta iš tikrųjų.
Žinoma, pažįstu. Bet kur pažinčiau...
Tada jis ištarė mano vardą, tik tiek.
Džeinė?
Astor Court salė didelė, bet atrodė, kad jos sienos priartėjo. Salės garsai nutolo. Viskas staiga tapo, švelniai tariant, nerealu. Sito negalėjo būti, bet buvo.
Gražioji moteris, sėdėjusi su Maiklu, šluostėsi servetėle lūpas, paskui atsistojo.
A, paslaptingoji Džeinė, - pasakė ji, bet pasakė maloniai. - Man reikia eiti, Maiklai. Ačiū už ledus ir patarimą. - Ji man
nusišypsojo, o aš sumirksėjau, nes ji buvo tikrai daug gražesnė už mane. - Sėskis į mano vietą. Prašau. Džeine.
Dabar pakilo Maiklas, ir aš išsigandau, kad jis neišeitų drauge. Šį kartą neleisčiau jam manęs palikti kaip tada, kai man buvo devyneri. Šį kartą prireikus pulčiau ir pargriaučiau jį čia pat Astor Court. Tiesiai ant rytietiško kilimo.
Tačiau Maiklas parodė į tuščią kėdę.
Prašau sėsti. Džeine. Džeine Margo.
Atsisėdau, o paskui mes žiūrėjome vienas į kitą. Tai buvo tarsi susitikimas su kažkuo iš sapnų ir fantazijų pasaulio ar su numylėtu veikėju iš mėgstamos knygos. Kaip tai galėjo atsitikti? Visa tai? Negalėjau logiškai paaiškinti. Gerai, kad aš spjoviau į logiką būdama dar dvylikos, supratusi, jog niekada neištekėsiu už Simono Le Bono. Maiklas tebeatrodė tarp trisdešimties ir trisdešimt penkerių. Mačiau lygiai tas pačias puikiai pažįstamas strazdanas prie nosies. Jo antakiai, ausys, plaukai ir pagaliau akys buvo nepasikeitę. Tos gražiosios žalios akys, geriausios akys, kokias kada nors mačiau. Kadaise žiūrėjau į tas akis milijonus kartų, o dabar vėl į jas žiūriu. Tokios neįtikėtinai žalios.
Kitas klausimas, kurį man mirtinai reikėjo išsiaiškinti, buvo nepaprastai nuoširdus:
Maiklai, ar tu išgalvotas?
Jis pasijuto nepatogiai.
Kaip pažiūrėsi.
Ką tu čia veiki? Kaip tai gali būti?
Jis iškėlė rankas.
Garbės žodis, neturiu supratimo. Esu Niujorke... laukiu... naujos užduoties.
A-a, tai ne ji? - kryptelėjau galva durų pusėn.
Jau tu neturėtum to klausti, - pasakė Maiklas. - Žinai, su kuo aš dirbu, ne su suaugusiaisiais. - Jis susiraukė. - Taip neturėjo atsitikti.
Kad jūs galų gale atsidūrėte Astor CourŪ Sekmadienį? O aš čia taip pat užsukau?
Jis bejėgiškai patraukė pečiais, suglumęs kaip ir aš.
Taip išeina, hm.
Tam tikra prasme toks jo suglumimas mane guodė.
Džeine.
Negalėjau patikėti, kad jis, Maiklas, taria mano vardą.
Nežinau, - pasakiau jausdama apimančią keistą ramybę. - Sakei, kad tave pamiršiu, kad pabusiu ir tavęs nebeprisiminsiu. Tačiau kitą dieną, kai pabudau ir suvokiau, kad tavęs nebebus, man ant krūtinės tarsi užkrito seifas. Negalėjau išlipti iš lovos. Verkiau ištisas dienas.
Maiklas žiūrėjo į mane pasibaisėjęs.
Aš tiesiog... niekada tavęs neužmiršau. Galvojau apie tave kasdien dvidešimt trejus metus. O dabar tu čia, grįžai. Neįtikėtina...
Švelniai pasakyta.
Man labai gaila, Džeine, - pasakė Maiklas. - Jie... visada pamiršta. Niekada nebūčiau suteikęs tau tiek skausmo, jei būčiau galėjęs.
Pažvelgiau jam į akis su aštuonmetės optimizmu.
Na, sugalvosiu būdą, kaip tu man už tai atsilyginsi.
Trisdešimt septintas
Jau visai atsipeikėjau, kai mes su Maiklu ėjome Penktuoju aveniu saulės užlietą popietę, ir atrodė, kad nemiegodama sapnuoju. Ak, dievaži, nežinau, su kuo tai palyginti. Bet tai buvo nepaprasta ir džiugu, ir painu, ir nesuprantama.
Kai buvau šešerių ar septynerių, žinojau, kad Maiklas yra linksmas, protingas ir tikrai man geras. Bet dabar, žvelgdama į jį kaip moteris, su juo kalbėdama kaip suaugęs žmogus, supratau, kad jis vertas kur kas daugiau. Pirmiausia jis buvo nuostabus klausytojas ir tuo pralenkė visus mano pažįstamus.
Jis pasakė:
- Papasakok man viską. Papasakok viską, kas tau nutiko nuo devintojo gimtadienio.
Taip ir padariau, stengdamasi, kad mano gyvenimas atrodytų kur kas įdomesnis ir ne toks pilkas, kaip buvo iš tikro. Man patiko jį juokinti, ir jis juokėsi mums vaikštant tą popietę daug. Kai išėjome į Niujorko gatves, jis atsipalaidavo, nebebuvo įsitempęs. Ir aš atsipalaidavau. Daugiau ar mažiau. Panašiai.
Kaip suaugęs žmogus, supratau, kad Maiklas myli gyvenimą ir žmones. Jis mokėjo įžvelgti ir priimti gerąsias, o ne blogąsias visų dalykų savybes. Mokėjo iš savęs pasijuokti ir skyrė save prie tų, iš kurių juokiamasi. Sakyčiau, jis juokėsi su žmonėmis, bet ne iš jų.
Tai kas buvo ji? - paklausiau apie brunetę iš St. Regis.
Aš kitos moters net neprisimenu. Kokia kita moteris? - nusišypsojo Maiklas. - Ji tik draugė, Džeine. Jos vardas Klerė.
Ir ji draugė?
Ne tokia draugė... arba - ne tos rūšies draugė.
O ta raudona dėmė tau ant kaklo? Vampyras įkando? - paklausiau. - Ar man reikia tų pasakų?
Nepasakysi, kad pavydėjau. Savo išgalvoto vaikystės draugo. Dieve, aš tikrai tikrai kvaištelėjau. Na, teks su tuo susitaikyti.
Aš truputį boksuojuosi, - pasakė jis.
Aha, - stengiausi įsivaizduoti. - Žinai, aš pati kasdien kaunuosi su motina, tai dar vienas dalykas, kuo mes panašūs.
Atlošęs galvą, jis nusikvatojo, o mane suėmė toks džiaugsmas, kad beveik skaudėjo.
Tai buvo tas pats Maiklas, Maiklas iš mano vaikystės, tačiau dabar, man suaugus, galėjau džiaugtis jo draugija visai kitaip. Jo protas, sąmojai, jo išvaizda... Dievulėli! Net jo boksas, tas kaklo nubrozdinimas, toks visiškai nešiuolaikiškas kompiuterių laikais, jam tarsi pridėjo seksualumo. Jo šypsena, visada užkrečiama, visada teikusi man džiaugsmą, tokia ir išliko.
Žinoma, nors mano širdis, atradusi jį iš naujo, daužėsi džiaugsmu, palikau vietelę galimybei, kad bet kurią akimirką Maiklas išnyks, kad staiga pasisuks į mane ir pasakys: Tu viską apie mane užmirši, Džeine. Tokios galioja taisyklės.
Bet jos negaliojo. Gal ir vėl negalios. Galėjau tikėtis.
- O, žiūrėk, Metropolitenas, - pasakė Maiklas. - Dar valandą jis dirbs.
Ar mažiau negu prieš dvidešimt keturias valandas jis nebuvo ta vieta, kur praleidau vieną iš baisiausių vakarų savo gyvenime? Tas vakaras virto metais. Tačiau dabar nekantravau ten grįžti. Nes su Maiklu buvo galima viskas.
Trisdešimt aštuntas
Kur turėtume eiti pirmiausia? - paklausiau jo, kai stovėjome didžiuliame Metropoliteno vestibiulyje.
Norėčiau tau parodyti... - pradėjo Maiklas, juokdamasis iš savęs, - noriu pasakyti, kad tu tikriausiai jį matei milijoną kartų. Bet aš visada norėjau jį pažiūrėti su tavim. Gerai?