Tau nereikia „Svorio stebėtojų", Džeine. Atrodai puikiai. Visada atrodei puikiai. Ar tu nežinai?
Prisipažinsiu, - pasakiau, - ne. Niekada to nežinojau.
Iš tikrųjų visko aš Maiklui nepasakiau. Net pasakodama įdomiausias istorijas apie darbą su Vivjena, nepaminėjau spektaklio „Ačiū Dievui" sėkmės. Arba kad mes ketiname filmuoti istoriją apie mergytę ir jos išgalvotą draugą. Kurios pagrindas yra mano ir Maiklo istorija.
Kai pagaliau priverčiau Maiklą atsiverti ir kalbėti apie save, jis buvo žaviai kuklus, bet ir labai diskretiškas. Jis man truputį papasakojo apie keletą per daugelį metų labiausiai patikusių užduočių. Dvynukus Šiaurės Karolinoje, senatorės dukterį Oregone, keletą pasibaisėtinų istorijų apie ne pagal metus išsivysčiusį vaiką aktorių Los Andžele, apie kurį buvau girdėjusi.
Aš turiu daugybę klausimų apie tą „draugo" reiškinį, - pasakiau jam.
Deja, nežinau daugybės atsakymų. Norėčiau žinoti, Džeine. Neįsivaizduoji, kaip norėčiau.
Tokio atsakymo neužteko, bet jis gal buvo vienintelis, kurį galėjau gauti. Tada paklausiau Maiklo asmeniškesnio dalyko, kuris man nežmoniškai rūpėjo.
Ar tu kada nors buvai su kuo nors įklimpęs? Romantiškai?
Jis pasimuistė kėdėje ir patraukė pečiais.
Aš susipažįsta su žmonėmis, - tarė neatsakydamas į mano klausimą. - Man žmonės patinka, Džeine. Visokie žmonės.
Galiu lažintis, kad ir tu jiems patinki.
Neatrodė, kad Maiklas jaustųsi nepatogiai. Jis tik buvo, sakyčiau... santūrus. Ir, žinoma, paslaptingas.
Eime ką nors veikti, - pasakė Maiklas, imdamas mane už rankos. - Nesvarbu, ką.
Ir jis spragtelėjo pirštais, kad atvažiuotų taksi.
Keturiasdešimt ketvirtas
Nesvarbu, ką mes veikėme tą dieną. Galėjome kasti griovius, aš vis vien būčiau džiaugusis.
Bet darėme kai ką geriau negu griovių kasimas: mes šiaurinėje Centrinio parko dalyje, kur asfaltas lygus, o judėjimas nedidelis, važinėjome po kalvas riedučiais. Skridome kaip angelai, vos prasilenkdami su bėgikais, dviratininkais, šunų ve- džiotojais ir jų triukšmingais lojančiais būriais. Visą tą laiką mėgavausi jo draugija ir galvojau: Kas čia vyksta? Tikriausiai niekam taip dar nebuvo. Turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Bet sutikčiau, kad tokio ir nebūtų.
Nevažinėjau riedučiais nuo dešimties metų. Prisiminiau, kad motina mane vadindavo „griozdu" tai yra žmogumi be įgimto grakštumo. Su amžiumi aš, atrodo, nedaug patobulėjau. Prie 96-osios gatvės, važiuodama įkainiui stačiausios parko kalvos viršūnės, beveik nosimi ariau žemę. Skaudėjo šlaunis ir blauzdas. O paskui, pasiekę pačią viršūnę, skriejome žemyn greitai greitai, visiškai nevaldomai.
- Maiklai! - suklykiau.
Jis čiupo man už rankos.
Pasitikėk manim! - suriko.
Aš pasitikėjau. Ir keista, mes į nieką neatsitrenkėme, neištiš- kome. Maiklas manim pasirūpino kaip visada.
Sveikutėliai kalvos papėdėje sukritome ant vešlios žolės, uždusę, už keleto pėdų nuo senutės invalido vežimėlyje. Ji ten buvo su slauge kompanione, vilkinčia baltą krakmolytą uniformą.
Maniau, tau antrą valandą posėdis, - pasakė Maiklas, pažvelgęs į laikrodį.
Buvo. Aš jį praleidau.
Jaučiau, kad dėl to nė kiek nesijaudinu. Įdomu.
Senoji moteris mus stebėjo, dabar šypsojosi. Jos kompanionė apkamšė ją šaliku ir ėmė stumti vežimėlį tolyn.
Moteris atsigręžusi sušuko:
Linkiu jums abiem sėkmės. Jūs graži pora.
Aš su tuo sutikau. Pasižiūrėjau į Maiklą, bet jo veidas buvo neišskaitomas.
Ar mes pora? - paklausiau Maiklo, sulaikiusi kvapą laukdama atsakymo.
Jis nerūpestingai nusijuokė.
Galbūt pora pakvaišėlių, - pasakė jis.
Ne tai norėjau išgirsti, bet tiek to.
Pietų parke valgėme karštus dešrainius su prieskoniais, apipiltus garstyčiomis ir pagardais. Vaikštinėjome, kalbėjomės ir galiausiai vėl atsidūrėme prie mano namų.
Na, štai ir mes, - pasakiau nevykusiai šmaikštaudama.
Stovėjome prie durų, o durininkas Martinas taktiškai pasišalino. Taipf dabar pakviesiu Maiklą užeiti į mano butą. Žinoma, pakviesiu. Ir Martinas tam pritars.
Tačiau, kai šie lemtingi žodžiai jau beveik sklido iš mano burnos, Maiklas pasilenkė arčiau. Taip, pagalvojau. O taip, prašau. Jo veidas nuo manojo buvo beveik per colį, ir man užgniaužė kvapą. Niekada nebuvau jo mačiusi iš taip arti, jo lygios odos, jo žalių akių.
Paskui staiga atsitraukė, tarsi ko išsigandęs.
Labanakt, Džeine, - pasakė jis. - Buvo puiki diena, bet manau, kad dabar man geriau eiti.
Jis apsisuko ir greitai nuėjo, ir į mane neatsigręžė.
Aš jau tavęs pasiilgau, - sušnibždėjau.
Į tuštumą.
Keturiasdešimt penktas
Labanakt, Džeine... manau, kad dabar man geriau eiti. Kaip jis galėjo taip pasakyti? Visą dieną skendusi Maiklo akyse, ar galėjau tikėtis kitokios negu beprotiškos, bemiegės nakties? Tikrai nenorėjau būti viena savo bute, bet teko.
Nuėjau į svetainę ir žiūrėjau pro langą į miestą, sukramčiau porą Oreos. Gerai jau gerai, keturis Oreos. Gyvenau ganėtinai aukštai, kad matyčiau kitus netoliese stovinčius pastatus, mačiau ir puikų Centrinio parko vaizdą. Niujorkas visada man atrodė tinkama gyventi vieta, bet šį vakarą dar labiau, nes jame kažkur buvo Maiklas. Tačiau kas jis toks? „Išgalvotas draugas"? Angelas? Haliucinacija? Kiekvienas iš jų man atrodė nesąmonė. Bet kitokių paaiškinimų neturėjau.
O tada suskambo telefonas. Nieku gyvu nenorėjau klausytis motinos ar įsikarščiavusio Hju išvedžiojimų. Tegu juos išklauso telefono atsakiklis.
Pirmiausia išklausiau save, prašančią skambinantįjį palikti žinutę. Paskui išgirdau draugės Kolinos balsą, tos, kuri išteka. Mes drauge lankėme Knygų klubą, Kino klubą, Roko koncertų klubą, Travelling Pet klubą. Dabar tikriausiai neturėtume tiek bendra.
Ak, Džeinyte, kaip norėčiau, kad būtum namie. Nuo tada, kai pasakiau apie Beną, mes dar nesikalbėjome.
Nuskubėjau prie telefono ir pakėliau ragelį.
Kolina, aš čia. Ką tik įėjau pro duris. Kaip tu? Palikau tau žinutę, - pasakiau, - kad mirštu iš noro susipažinti su tavo žymiuoju Čikagos advokatu.
Žinau, bet norėjau išgirsti tavo balsą, - pasakė Kolina, - gyvai. Norėjau išgirsti tikrą Džeinę.
Tu ją, vaikuti, girdi.
Taigi mes kalbėjomės. Kai po valandos ar daugiau Kolina baigė, galėjau apie jų vestuves pateikti išsamią informaciją Chicago Tribūne, New York Times ir Boston Globė. Benas, daktaro ir ponios Stiven Kolinz sūnus, būdamas paskutiniame kurse, išvyko studijuoti į Britų Kolumbiją, paskui į Mičigano universiteto Teisės institutą. Svarsčiau, ar Kolina pakeis vardą, tapusi Kolina Kolinz. Vėliau Benas dvejus metus dirbo Čikagos apygardos advokatų kontoroje. Su Kolina jį supažindino brolienė per vakarėlį Martos vynuogyno saloje. Jis turi butą su vaizdu į Mičigano ežerą. Kolina su savo kate Žėrute kraustosi pas jį. Kai Kolina ėmė pasakoti apie vestuvinio torto įdarą, nutraukiau.