Oho, tai jau viską suplanavai, - pasakiau, stengdamasi įtikinamai rodyti entuziazmą. Aš mylėjau Koliną, bet jei ji būtų pasakiusi, kad tortas bus papuoštas dviem dirbtiniais peliukais, vilkinčiais vakariniais drabužiais, tikriausiai būčiau išmetusi telefoną per balkoną.
Ak, Džeine, aš visą laiką kalbėjau tik apie save, save, save. Tu tokia kantri klausytoja.
Nieko tokio. Tam ir esu. Džiaugiuosi girdėdama, kad tu tokia laiminga. - O jei jai truputį pavydėjau, tai mano problema.
Kitą kartą tu man skambinsi su tokiomis pat naujienomis. Bet sakyk, kas pas tave naujo?
Nieko ypatinga, - pasakiau. Žinai, darbas ir bandymai įtikinti motiną nusileisti.
Kolina sukikeno:
Kaip visada.
Akf vos nepamiršau, atrodo, kad įsimylėjau tobuliausią žmogų - malonų, linksmą ir neįtikėtinai žavų, kuris gali būti ir mano fantazijos padarinys. Kitokį, nei įsivaizdavau, ir vis dėlto tokį pat.
Keturiasdešimt šeštas
Maiklas buvo čia kitą rytą.
Kantriai laukė prie mano namų, kaip laukdavo prieš daugelį metų. Kaip sakoma, žmogus iš kūno ir kraujo. Ne haliucinacija. Bent jau taip maniau.
Rankoje vėl laikė gražią baltą gardeniją.
Sveika, Džeine, - pasakė jis, toks truputį susivėlęs ir žavus. - Gerai miegojai?
O, taip. Kritau ir akimirksniu užmigau, - melavau aš. - O tu?
Mes nužingsniavome greta, koja kojon, kaip eidavome į mokyklą kiekvieną dieną. Vadinasi, jis vėl mane globoja? Mane saugo? Kodėl? Ar jis pats žino, kodėl? Kodėl jis negalėjo atsakyti į visus klausimus? Jis visada viską žinojo, kai buvau maža. Niekada nedvejojo, visada pasitikėjo savimi. Tai, kad jis atrodė sutrikęs, kaip ir aš, darė jį tarsi žmogiškesnį.
Pavasario oras buvo šaltokas, dangus grasino lietumi, bet šiandien niekas negalėjo numušti man ūpo. Buvau pilna vilties, o ką? Pirmą kartą po ilgo ilgo laiko.
Eidami be paliovos kalbėjomės apie viską ir nieką, praeitį ir dabartį - tik ne apie ateitį. Galbūt kalbėjimas su Maiklu ir yra geriausia šito dalis - draugystės ar meilės romano, ar panašiai. Nors, Dievas mato, norėjau stverti jį ir bučiuoti, o, tiesą sakant, daryti ir dar daugiau. Jis buvo tikras vyras, ko aštuonerių metų mergytė tiesiog negalėjo įvertinti.
Džeine! Nori ten užeiti? Prisiminti senus laikus?
Maiklas rodė į pažįstamą pagundų krautuvėlę „Bandelių mėgėjas" kitoje Madisono aveniu pusėje. Prieš dvidešimt metų ir daugiau mes, nuodėmingi, ten užsukdavome ne vieną rytą, o visiškai atvirai kalbant, aš ir toliau laikiausi tos tradicijos.
Kas negali atsilaikyti prieš bandeles, tas negali, - pasakiau. - Vesk ten.
Parduotuvėje laukiant eilėje Maiklas pasakė:
Kiek prisimenu, tavo mėgstamiausia bandelė būdavo su obuoliais, cinamonu ir graikiniais riešutais.
Mėgstamiausia iki šiol. Mėgstu ir kitas. Nelabai aš išranki.
Mes suvalgėme po bandelę, nors šį kartą jos taip netroškau - tai man nebūdinga, geras ženklas. Maiklas gėrėfrappe kavą, aš - kavą be kofeino. Būnant su Maiklu, labiausiai ryškėjo skirtumas, kaip mažai mes kalbėdavomės su Hju, - iš tikrųjų turėjome mažai ką bendra.
Vos išėjus į gatvę, kai buvome apie kvartalą nuo mano darbovietės, prasivėrė dangus ir ėmė pilti kaip iš kibiro ledinis lietus.
Galime pastovėti, kol nustos lyti, po anuo tentu arba galime bėgti, - pasiūlė Maiklas.
Aišku, bėkime.
Norėjau lėkti, visa gerkle šūkaudama.
Taigi mes bėgome per lietų, per balas iki kulkšnių, aplenkdami žmones, kurie buvo tokie protingi, kad pasiėmė skėčius. Man pakako proto nuo nevaržomų šūksnių susilaikyti.
Mes tiesiog įgriuvome pro kontoros duris, kiaurai peršlapę, juokdamiesi, kaip du vaikai arba susidoroję su iššūkiu suaugusieji. Kvailai šypsodamiesi, mes savaime linkome prie vienas kito arčiau, arčiau... O Dieve, aš norėjau, kad tai... atsitiktų... taip norėjau.
Bet.
Ateisiu pas tave vėliau, - pasakė Maiklas atsitraukdamas, jau be šypsenos. Jis susiraukė. - Gerai? Ar aš... tave varginu?
O taip, suprantama, vargini, pagalvojau kaip išbadėjusi. Tačiau šį kartą neketinau leisti jam pasprukti.
Todėl sugriebiau už rankovės, kad stovėtų, paskui pabučiavau - į skruostą. Bučinys nuo lietaus buvo šlapias, bet nuo jausmų šiltas.
Pasimatysime vėliau. Aš visada noriu tave matyti, - pasakiau, o paskui negalėjau nepridurti: - Jau tavęs pasiilgau.
Štai kokia aš: nepraleidžiu progos, gyvenu nevaržomai. Gi- muuusi laisvaaa...
Maiklas pasiuntė man paskutinį meilų žvilgsnį. Tada įėjau į pilną žmonių liftą ir paspaudžiau savo mygtuką.
Negalėjau vėl nedainuoti „Tikraa pasiuuutėlė". Man nieko nereiškė būti nevaržomai.
Viešpatie, kokia buvau laiminga.
Keturiasdešimt septintas
Maiklas tikrai buvo laimingas, nors ir kankinosi.
Todėl jis pasimatė su keliais geriausiais draugais ir jiems papasakojo apie Džeinę, kaip jie vėl susitiko, kad ji - keista - viską apie jį atsiminė.
Karštus karamelinius desertus, mūsų keliones į mokyklą, tą baisią baisią dieną, kai aš ją palikau, - viskąl
Bičiuliai jį palaikė, tačiau stebėjosi. Nė vienam nieko panašaus nebuvo tekę patirti.
Būk atsargus, Maiklai, - pasakė Blaitas, kuris jam buvo gal artimiausias. - Savo ir Džeinės labui. Jie turi mus užmiršti. Tokia tvarka. Taip visuomet buvo. Čia vyksta kažkas keista.
Tu taip manai? - paklausė Maiklas.
17.45, kaip žadėjęs, jis pasirodė Džeinės darbovietėje ir pasakė labą vakarą savo naujai draugei priimamojo sekretorei Elsei.
Manau, kad Džeinė manęs nelaukia, - tarė jis.
Manykite iš naujo, - pasakė Elsė. - Ji jūsų laukia. Laukė beveik visą dieną.
Elsė paskambino Džeinei, ir po minutėlės ši pasirodė, žvali, raudonskruostė. Ar ji paraudo?
Sakiau, kad tau trukdau, - tarė Maiklas.
-Jis tikrai neduoda ramybės, - tarstelėjo Elsei Džeinė.
Būkit malonus. Neduokite ramybės man, - pasakė Elsė, gerokai perkopusi šešiasdešimt.
Vėl ėmė lyti, bet Maiklas atsinešė skėtį. Jie ėjo į restoraną Primavera Aukštutiniame Ist Saide visą kelią kalbėdamiesi, tarsi būtų nesimatę ne kelias valandas, o ištisus mėnesius.
Ar tu žiūri televiziją? - paklausė Džeinė, prisišliedama prie jo, kad išvengtų balos.
Dažniausiai kabelinę, - atsakė Maiklas. - Pavyzdžiui, serialus „Dedvudas" ir „Didžioji meilė".
Man tie filmai taip pat patinka! - džiaugėsi Džeinė. - Ką dar veiki? Kas tave dar domina?