Džeine Aukseli, atėjau pasakyti, kad...
Motina sustojo, lyg pritrūkusi žodžių, kaip jai nebūdinga. Susiraukiau ir atsisėdau tiesiau. Ar ji jau susižadėjo su Karlu Fridkinu?
Klausau? - padrąsinau keisdama elgseną.
Na, manęs amžinai čia nebus, o kai manęs nebebus, kompanija priklausys tau, ir galėsi daryti kokius norėsi sprendimus.
Greitai užbaigusi, ji išgėrė didelį gurkšnį chereso.
Ką gi, visiškai nauja jos taktika. Aš susirūpinau.
Ką nori tuo pasakyti, mama?
Nepertrauk. Dar vienas dalykas. Aš tau niekada nesakiau, bet mano motina mirė nuo širdies nepakankamumo, kai jai buvo trisdešimt septyneri. Tau trisdešimt dveji. Pagalvok apie tai.
Tai pasakiusi, motina pakilo, priėjo, pabučiavo į skruostą, o paskui, kaip įėjo, taip ir išėjo.
Ką, po perkūnais, visa tai reiškia? Ar ji mano, kad aš mirsiu nuo širdies nepakankamumo? Ji buvo keista, nepanaši į save. Ar norėjo pasakyti, kad pati turi bėdų su širdim? Ne, ji būtų elgusis kur kas dramatiškiau, trūko plačių mostų ir Betės Deivis alpulių.
Kaip visada Vivjenos žodis turėjo būti paskutinis.
Penkiasdešimtas
Gerai. Gerai. Gerai. Supratau, kad dažnas lifto mygtuko maigy- mas neprišauks lifto greičiau. Bet kitaip negalėjau.
Po širdį jaudinančio pasimatymo su Maiklu (tai buvo tikriausias pasimatymas) ir mano keisto pokalbio su paslaptinga Vivjena miegojau apie dvidešimt minučių. Dabar buvo kitas rytas ir aš meldžiau Dievą, kad Maiklas manęs lauktų vestibiulyje palydėti į darbą. Viešpatie, kaip noriu jį vėl pamatyti, dar nors vieną kartelį. Meldžiu. Meldžiu. Meldžiu. Leisk jam būti apačioje. Neleisk, kad jis vėl išnyktų iš mano gyvenimo.
Svarsčiau, ar leistis iš dešimto aukšto.
Penktojo aveniu Saks parduotuvė Vivjenos užsakymu buvo atsiuntusi gimtadienio dovaną (o kokia dovana iškalbingiau byloja „tu man sudarai keblumų" negu asmeniškai įteikta parduotuvės) - prašmatnų Lagerfeldo kostiumą: blyškiai melsvas šilkines kelnes ir švarką. Maniau, kad su juo neblogai atrodau, net geriau negu neblogai.
Ką pasakysit, atrodau puikiai! Net numečiau tris svarus!
Trys svarai. To dar man nėra buvę.
Pagaliau atvažiavo liftas, o leisdamasi norėjau šokinėti, kad
jis judėtų greičiau. Džeine. Prašau, atsipalaiduok, - sakiau sau ir
i
bandžiau klausyti savo pačios patarimo.
Kai pagaliau liftas nusileido į vestibiulį, papuošiau veidą šypsena, bet širdis daužėsi kaip padūkusi. Durys atsidarė. Tada... Ten stovėjo tik rytinis durininkas Hektoras.
Labas rytas, panele Džeine, - pasakė jis.
Labas rytas, Hektorai. Kaip gyvuojate? Aš pati prislėgta. Maiklo vestibiulyje nėra.
Maiklo, pasislėpusio už paradinių durų, nėra. Maiklo niekur nematyti.
Gal pakviesti jums taksi? - paklausė Hektoras. Stengiausi laimėti laiko.
Nežinau. Gal eisiu pėsčia.
Taip, suprantama. Graži diena pasivaikščioti.
Taip, puiki.
Gal Maiklas vėluoja. Neįmanomas dalykas. Maiklas niekada nevėluoja. Kai buvau vaikas, nepavėlavo nė karto.
Manau, man reikės taksi, - galiausiai ištariau. Laukdama po namo padangte, žvalgiausi į gatvę, tikėdamasi
Parko aveniu skubančių verslininkų, mokinių ir turistų jūroje staiga pamatyti Maiklo veidą. Tačiau Maiklo minioje nebuvo.
Ar jis vėl dingo iš mano gyvenimo? Jei taip, aš jį užmušiu, nors tam prireiktų viso mano gyvenimo. Ar bent uždėsiu antkaklį su varpeliu.
Nesuprantu, pirmiausia - kam jam reikėjo grįžti?
Penkiasdešimt pirmas
Įėjusi į ViMar Productions priimamąjį, jaučiausi kiek išklibusi, bet keistai rami dėl savęs, dėl to, kas esu, kaip turėčiau gyventi. Ar Maiklas sugrįžo, kad reikėjo sutvirtinti mano pasitikėjimą savimi, teisingiau, jį atkurti. Ar tai bandė pasakyti vakar vakarą Vivjena?
Už priimamojo stalo pamačiau man mojančią Elsę.
-Jūsų kabinete, - pasakė ji. - Staigmena.
O, taip, man ko nors netikėta tik ir trūksta. Neapkenčiu staigmenų net geromis dienomis, o šiandien beveik norėjau bėgti vestibiuliu ir rėkti. Kai atidariau duris, buvau, aišku, nustebinta, bet nemaloniai. Išvydau Hju. Jis sėdėjo prie mano stalo ir tikrino mano paštą.
Dabar, kai patikrinai mano laiškus, kodėl tau nepatikrinus ir elektroninio pašto? - pasakiau numesdama kompiuterį ant stalo.
Jis pašoko ant kojų.
Džeine, - pasakė eidamas prie manęs plačiai išskėtęs rankas.
Jis mūvėjo išblukusiais džinsais, avėjo juodais Prada batais, buvo su laikrodžiu, kurį padovanojau pernai per Kalėdas, vilkėjo brangiais džinsiniais marškiniais, nutrintais taip, kad atrodytų, jog kainuoja dešimt ar mažiau dolerių, nors iš tikrųjų kainavo apie porą šimtų.
Nekreipdamas dėmesio į mano nusiminusį žvilgsnį ir griežtą oficialumą, jis mane apkabino ir lenkėsi bučiuoti. Muisty- damasi pasukau galvą taip, kad jo lūpos brūkštelėjo man per skruostą.
Aš ant tavęs nebepykstu, - pasakė jis.
Oho. Norėčiau pasakyti tą patį. Gal malonėtum dabar išeiti.
Matau, kad iš Bruklino grįžai laimingai.
Jis laukė, kaip į jo juokelius reaguosiu, deja, toks požiūris buvo trumparegiškas. Nuėmiau jo ranką nuo savo strėnų, nuėjau prie stalo ir atsisėdau.
Hju, kodėl tu čia?
Aš čia todėl, kad tu esi geriausia mano mergina. Nagi, Džeine. Padaryk man pertraukėlę.
Neįtikėtinas dalykas: tai nereiškė, kad mano širdis atšalo, tai reiškė, kad ji į Hju apskritai nereaguoja.
Hju, aš turiu milijoną darbų.
Staiga jo veide pasirodė „pasigailėk mažo berniuko" išraiška.
Džeine, man reikia tavo pagalbos. Aš daug neprašau.
Pakėliau antakius, bet jis vis tiek tęsė:
Klausyk, būkime vienas su kitu sąžiningi. Man to vaidmens kine reikia. Man reikia „Ačiū Dievui". Na, tu dabar patenkinta? Aš nusižeminau, aš pažemintas.
Aš vis dar nieko nesakiau, nors supratau, ką jis sako, ir net mažumėlę jo gailėjausi. O jis buvo tas pats Hju, kuris norėjo iškeisti sužadėtuvių žiedą į vaidmenį filme, kuris mane paliko išmestą Brukline.
To nebus, Hju. Apgailestauju, garbės žodis, apgailestauju. Tikrai. Bet tu to vaidmens negausi. Tu nesi Maiklas.
Esu! Bijok Dievo, Džeine. Aš sukūriau tą personažą.
Ne. Nesukūrei. Kuriant Maiklo personažą tu nieku dėtas. Patikėk manim.
Jis išplėtė akis, veide atsirado nemaloni pašaipa.
Tu šlykšti pašlemėke, - išspjovė jis. - Mamytės mergytė, vaidinanti mamytę. Nuo aštuonerių metų vis dar esanti pasakų pasaulyje.