Atsistojau už stalo tikėdamasi, kad drebės rankos, bet jos nedrebėjo.
Bjauriai pasakei, Hju, pralenkei pats save.
Žinai, kur gali susikišti tą savo filmiūkštį? Aš tau dariau malonę, siūlydamasis dalyvauti tame sentimentaliame šlamšte! Jo niekas nestatytų, jei jis nebūtų Vivjenos Margo dukrelės užgaida.
Mano akyse tvenkėsi ašaros, bet Hju, atrodo, to nepastebėjo - vienintelis geras dalykas. Jis prisiartino prie stalo ir kalbėdamas baksnojo į mane pirštu.
Tau reikia manęs, Džeine. Man tavęs nereikia. Tau reikia mano talento. Man tavojo nereikia. O tai yra geras dalykas. Nes tu neturi jokio talento.
Viskas nusidažė raudona spalva, kaip knygose, o mano krūtinę užliejo įsiūtis.
Nebūk toks įsitikinęs, - pasakiau. - Žiūrėk, Hju, še tau.
Užsimojau ir iš visų jėgų žiebiau Hju į veidą.
Tyla.
Abu buvome apstulbinti. Hju abiem rankom užsidengė kairę akį, bet dešinė, plačiai atmerkta, įdėmiai spoksojo.
Po valandėlės mano ranką apėmė stiprus skausmas ir aš pažvelgiau žemyn, ar nesulaužyti krumpliai.
Viešpatie, Džeine, tu visai išsikraustei iš proto?
Tokia jau mano laimė, kad motina atėjo pačiu laiku pamatyti, kaip trenkiu Hju. Puiku. Neabejojau, kad tą kaltę galėsiu išpirkti. Kada nors. Kai Vivjena galutinai nusiramins dėl mano apdarų, kuriais vilkėjau baigusi šeštą kursą ir apie kuriuos ji man retkarčiais primena.
Išsikraustė! - suvebleno Hju. - Ji išsikraustė iš proto!
Žinote, nenorėjau su jais ginčytis. Ką galėjau jiems pasakyti? „Nebūčiau tau trenkusi, jei čia būtų buvęs mano išgalvotas draugas, galimas daiktas, mano vaikinas"?
Manau, kad negalėjau.
Penkiasdešimt antras
Motina ir tie jos prakeikti kulniukai atkaukšėjo į kambarį ne aplankyti manęs, o įsitikinti, kad priėmiau idiotiškai nevykusį Hju atsiprašymą.
Džeine, kas čia dabar?
-Ji pamišo, štai kas! - sušuko Hju.
Iš tikrųjų nieko neatsitiko, mama, - ramiai pasakiau. - Mes su Hju oficialiai išsiskyrėme.
Išsiskyrėte? - paklausė ji. - Kaip? Kodėl? Ko aš čia nežinau? Aš sutrikusi, o aš niekada nesutrinku.
Suprantu, kodėl susipainiojai, - pasakiau. - Bet, kad ir kaip būtų, dalykas toks, kad mes niekada nebuvome pora. Veikiau solo su pagalbininku.
Išplėtusi akis motina žiūrėjo į mane, paskui pradarė kabineto duris.
Mere Luiza!
Ši tikriausiai tūnojo prie kabineto durų klausydamasi šurmulio, nes akimirksniu prisistatė.
Atnešk man ledo, suvynioto į drobinį rankšluostį, - paliepė Vivjena.
Tik Vivjena ir gali nurodyti rankšluosčio medžiagą.
Hju padėkojo Vivjenai už rūpestį, o ši nuvedė jį ant trivietės sofos palei sieną.
Man viskas gerai, - pasakė jis. - Aš čia tik minutėlę pasėdėsiu. Vivjena, aš nežinau, ką padariau blogo.
Na, kaip minėjau, jis - aktorius.
Motinos dėmesys nukrypo į mane.
Girdėjai, Džeine? Kas tau užėjo? Negali daužyti žmonių, tokių kaip Hju. Galėjai jį užgauti.
-Ji tikrai užgavo, - pasigirdo pridusęs Hju balsas.
Ne labiau, negu jis užgavo mane, - pasakiau. - Spėju, negirdėjai apie žlugusias piršlybas.
Džeine, nejuokauk. Aš kalbu rimtai.
Ir aš rimtai. O gal mano jausmai nesiskaito todėl, kad tai tik aš?
Klausyk, Džeine, čia ne fantazijų pasaulis, kur gali daryti, ką nori, -.pasakė Vivjena.
Kaip gerai, kad tai išaiškinai, - įgėliau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.
Neįsivaizduoju, ką Hju galėjo padaryti, kad išprovokuotų tavo fizinį smurtą.
Tikrai? Žinai, kai turėsi keletą valandų, aš tau duosiu sąrašą. O dabar noriu, kad abu išeitumėt iš mano kabineto.
Vivjenos skruostai liepsnojo, eidama prie manęs, ji sustojo už kelių colių nuo stalo.
Tai ne tavo kabinetas. Tai mano kabinetas. Kiekviena peleninė, kiekvienas stalas, kiekvienas kompiuteris, kiekvienas tualetas, kiekvienas popiergalis, kiekvienas dauginimo aparatas Xerox...
Aš išsižiojau.
-Jei ne aš, tu čia nedirbtum. Tu čia tikrai nedirbtum, jei žinočiau, kad gali fiziškai užgauti tokį talentingą aktorių, koks yra Hju Mekgratas. Aš neprivalau taikstytis su tokiu elgesiu.
Tu teisi, mama. Neprivalai.
Manyje kunkuliavo pyktis. Pasilenkiau ir išsitraukiau savo juodą odinę kuprinę. Paskui subraukiau į ją ką galėjau nuo stalo: popierius, laiškus, rašiklius ir fotografijas, nepamiršdama ir Rolodex tvarkyklės.
Nebūk juokinga, Džeine.
Ne, mama, aš ne juokinga. Esu sveiko proto, kaip ir buvau daugelį metų.
Paskui, kadangi aš esu aš, pridūriau:
Atsiprašau.
Praėjau pro ją, praėjau pro Hju. Staiga atėjo kvaila mintis: ar šiandien nepabučiuosi, mama?
Prie durų beveik susidūriau su Mere Luiza.
Eidama vestibiuliu į liftą, girdėjau ją sakant:
-Jie neturi lininio rankšluosčio, ponia Margo. Teks pasitenkinti medvilniniu.
Penkiasdešimt trečias
Tą rytą Maiklas užsidėjo ausines ir lėtai nubėgo iki valgyklos Olympia aplankyti Petės, įsitikinti, kad jai viskas gerai, bet jos ten nebuvo. Taigi jis atsisėdęs sočiai papusryčiavo ir bandė susivokti, kas pastaruoju metu vyksta. Pavyzdžiui, apgalvoti tai, kad jis, atrodo, įsimylėjo Džeinę Margo.
Buvo visi klasikiniai požymiai: smarkus širdies plakimas, prakaituoti delnai, dėmesio stygius užsisvajojus, tam tikras nebrandumas, laimės pojūtis beveik kiekvienoje kūno dalyje. Po vakar vakaro jis vėl privalėjo pamatyti Džeinę. Šiandien. Dar blogiau - privalėjo vėl ją pabučiuoti. Šįvakar jis susitiks su ja jos darbovietėje. Negali ten nenueiti, net jei visiems būtų geriau, jei to nedarytų.
Grįžęs namo po pusryčių, jis susidūrė su Pete... ir jos dukra. Jos ėjo iš jo namo.
Ką tai reiškia? Nieko gero!
Petė verkė, o mažoji mergaitė atrodė nuliūdusi ir sutrikusi. Tokią išraišką Maiklui teko matyti savo globotinių veiduose daug kartų, ir visada jam skaudėdavo širdį.
Sveika, Pete, - pasakė jis ir tuoj pat pasilenkė pakalbinti mažosios. - Labas, širdele. Tavo vardas Holė, tiesa? Kas atsitiko?
Mano mamytei liūdna, - pasakė ji. - Ji išsiskyrė su savo vaikinu Ovenu.
Štai kaip? Bet tavo mamytė labai stipri. Kieta kaip titnagas. Ar tau viskas gerai?
Turbūt. Pasikalbėjau apie tai su savo drauge Marta. - Paskui mergaitė sušnibždėjo: - Supranti, ji nematoma.