O, tikrai suprantu, - pasakė Maiklas, nes Marta susirūpinusi stovėjo čia pat. Ji jam pamojo. - Sveika, - pasakė mirktelėjęs Holei Maiklas. - Kaip gyvuoji, Marta?
Marta rankos mostu parodė, kad šiaip sau.
Paskui Maiklas atsitiesė.
Tu nuostabus žmogus, Pete. Pati žinai, ar ne? O venas yra dar... nesubrendęs suaugusiųjų žaidimams, - pasakė jis.
Pasakė tiesiai šviesiai.
Ačiū, Maiklai. Tu čia niekuo dėtas, - pasakė Petė. - Pati kalta.
Paskui ji pasiėmė Holę ir nuskubėjo paradiniais laiptais žemyn su Marta iš paskos.
O venas tikras šiknius, - sumurmėjo Maiklui pro šalį eidama Marta.
Pažiūrėjęs į nueinančią trijulę, Maiklas užbėgo keturis aukštus iki savojo. Nieko negalvodamas ėjo tiesiai prie Oveno durų ir jau ketino jam parodyti, iš kur kojos dygsta, bet susilaikė.
Tegu jį velniai! Ovenas Pulaskis to nevertas ir tikriausiai jam niekas nebepadės. Galbūt kažkas atsitiko jo vaikystėje, ir tai sugadino jam gyvenimą - iš tikrųjų tai atsitinka gal daugeliui vyrų, - bet jis negalėjo to pataisyti. Negalėjo sutvarkyti taip, kad mažiems berniukams nedraustų rodyti jausmų, o tai juos žeidžia, jie darosi pikti kaip velniai, kartais tokie lieka visą gyvenimą, todėl lieja pyktį ant viso pasaulio, o ypač ant moterų.
Staiga durys atsidarė, ten stovėjo O venas. Netikėtai pamatęs Maiklą, atrodė išsigandęs ir kaltu veidu. Tačiau tuojau pat susigriebė, nutaisė plačią šūdiną šypseną.
Sveiks, Maikai. Kas atsitiko, biče?
Maiklas jam trenkė.
Aš vykdau teisingumą, Ovenai. Laikyk save nuteistu.
Bet Maiklas nebūtų Maiklas - pasilenkė ir padėjo tam drimbai atsikelti nuo grindų.
Sakau tau, Ovenai. Tu labai klysti. Siame gyvenime nėra nieko geriau už meilę. Tai sunki užduotis, bet rask ką nors, kas tave pamiltų, ir labai stenkis jai atmokėti meile, stenkis iš visų jėgų. Tik ne Petę arba aš grįšiu.
Tai pasakęs, Maiklas vėl bastėsi po gatves. Turėjo pamatyti Džeinę - dabar.
Penkiasdešimt ketvirtas
Po dvidešimt trijų minučių, gal dvidešimt penkių - kas čia skaičiuos - Maiklas kėlėsi liftu į Džeinės kabinetą. Atidėlioti buvo neįmanoma. Kai atidarė duris, suprato, kad kažkas negerai. Jo nepasitiko svetinga Elsės šypsena, ji atrodė prislėgta.
Grįžtu pasimatyti su Džeine, - pasakė Maiklas.
Jos čia nėra. Tikėjausi, kad ji su jumis. Prieš pusvalandį Džeinė išėjo.
Už durų Maiklas girdėjo garsiai kalbančią Vivjeną. Paskui atpažino rėksmingą balsą blogo aktoriaus vardu Hju. Nesuprato, ką jie kalba, girdėjo tik pavienius žodžius „Džeinė" „pamišusi" ir atrodė, kad jie abu apimti kažkokios panikos.
Ta mergaitė neturi supratimo, kaip aš ją myliu, - kalbėjo Vivjena. - Visiškai nesupranta.
Kas jai atsitiko? - paklausė Elsės Maiklas. - Ar Džeinei viskas gerai?
Na, tikrai nežinau, bet ji smarkiai susipyko su motina ir savo vaikinu...
Maiklas žiojosi sakyti „jis nėra jos vaikinas!", bet susilaikė.
Elsė tęsė:
Kiek žinau... Džeinė įpykusi išlėkė, dar pasakė: „Tvarkyk visus mano reikalus. Amžinai!"
Nespėjo Elsė baigti, kai atsidarė durys ir įėjo Vivjena su Hju. Hju laikė prie veido prispaudęs rankšluostį. Maiklas tikėjosi, kad jam kas nors trenkė. Pavyzdžiui, Džeinė.
Vivjenos balsas, kai kreipėsi į Maiklą, buvo tulžingas.
Tu! Tu čia prikišai nagus. Džeinė niekada taip nesielgdavo. Tu ją sugadinai!
Ji grasino jam pirštu kaip griežta mokyklėlės mokytoja.
Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, - prabilo Maiklas. - Džeinė yra suaugusi. Jos nepapirksi! Ne taip kaip Hju!
Hju prisimerkė ir staiga puolė prie Maiklo užsimojęs trenkti, kaip buvo išmokytas daryti scenoje. Maiklas lengvai atrėmė smūgį ir daug negalvodamas žiebė iš apačios Hju po duobute.
Aktorius susirietė ir atsisėdo ant grindų - labiau iš nuostabos negu iš skausmo.
O Maiklas pats nustebo dar labiau: du smūgiai mažiau negu per valandą.
Apgailestauju, - pasakė Maiklas, bet apsigalvojo. - Ne, neapgailestauju. Pats prisiprašei, Hju. Oveno man truputį gaila. Džiaugiuosi, kad sudaviau tau.
Else, skambink devyni vienas vienas, - rėkė išraudusi Vivjena. - Kviesk apsaugą. Pašauk ką nors. O tu, - suurzgė ji Maiklui, - atstok nuo Džeinės, nuo Hju ir nedrįsk daugiau rodytis šioje įstaigoje.
Maiklas pasakė:
Gal iš trijų dalykų pakaks išpildyti du?
Penkiasdešimt penktas
Paskui Maiklas susivokė vėl esąs gatvėje. Juto tuos pačius simptomus, kaip ir anksčiau, tačiau jie labiau vargino: nerimas, baimė, nemalonus spaudimas krūtinėje. Klausimai dėl Džeinės ir savęs liko tie patys. Jis neturėjo Džeinės mobiliojo telefono numerio. Prisiminė tai eidamas pro vieną iš nedaugelio Niujorke likusių taksofonų.
Eiti į Džeinės butą buvo beprasmiška. Jei ji įsiutusi išlėkė iš kabineto, tai neis ten, kur ją lengvai gali rasti Vivjena. Kur ji galėtų eiti?
Jis ėjo ir ėjo, kai nuo ėjimo pavargo, leidosi palengva bėgti, o pavargęs nuo tokio bėgimo bėgo greičiau. Žmonės ant šaligatvio nuo jo pasitraukdavo, tarsi jis būtų pamišėlis. Gal jie buvo teisūs. Niujorkiečių nestebino pamišėliai.
Jis užsidėjo ausines ir klausėsi Korinos Beili Ry. Tai truputį padėjo. Korina veikė raminamai. Nežinodamas tikslo, jis bėgo Riversaido keliu, kol prie 110-osios gatvės danguje pasimatė Šv. Jono Pranašo katedros bokštai.
Iš tikrųjų ši gatvė buvo žinoma kaip Katedros bulvaras, o Šv. Jono Pranašo katedra didžiausia pasaulyje. Todėl, kad Šv. Petro bazilika Romoje nelaikoma katedra. Maiklas tokius dalykus žinojo. Jis visada daug skaitė, laikė save studentu.
Jis patraukė vienas iš mažesniųjų durų, kurios buvo įstatytos į labai dideles. Įėjo į vidų, atsiklaupė ir persižegnojo.
Bažnyčia buvo milžiniška, ne mažiau kaip poros šimtų jardų ilgio, ir staiga jis pasijuto labai mažas. Prisiminė skaitęs, kad po jos centriniu kupolu laisvai tilptų Laisvės statula. Labai galimas daiktas.
Klūpodamas čia, katedroje, Maiklas jautėsi toks... žmogiškas. Nebuvo tikras, kad jam tai patinka. Bet nepasakysi, kad nepatinka.
Penkiasdešimt šeštas
Maiklas išjungė per ausines sklindančią muziką ir ėmė melstis. Jis laukė atsakymų, jam reikėjo atsakymų, tačiau neatrodė, kad kokio nors sulauks. Galiausiai pakėlęs galvą dairėsi po didingą bažnyčią. Katedroje jam visada viskas patiko: prancūzų gotikos ir romaninio stiliaus derinys; iš vidaus galerijos spinduliuojančios koplyčios; bizantinės kolonos ir arkos; aidintys balsai, kažkur repetuojantis vargonininkas. Čia gyvena Dievas. Tikrai gyvena, mąstė Maiklas.
Kai jo akis užkliuvo už puošnaus rozetės pavidalo lango virš altoriaus, jį apgaubė ramybė. Širdis truputį aprimo.
Paskui, didžiausiai jo nuostabai, akys prisipildė ašarų. Jos ištryško užtemdydamos vaizdą ir nuriedėjo skruostais.