Выбрать главу

„Kas man darosi?" - sušnibždėjo jis. Skusdamasis įsipjovė, trenkė tą pačią dieną dviem vyrukams (nors abu to nusipelnė), o dabar verkia. Iš tikrųjų jį apėmė beribis liūdesys. Tai štai ką reiškia sielvartas. Skausmas širdyje, gumulas gerklėje - apie tai buvo daug girdėjęs ir skaitęs. 

Tačiau sielvarto niekada nebuvo patyręs, o jis buvo toks skausmingas, nemalonus, norėjosi, kad liautųsi. Maiklas spragtelėjo pirštais, bet nieko neįvyko. Čia jis buvo tikrai bejėgis, juk taip? Sutrikęs, nežinantis, ko griebtis, išmuštas iš vėžių. Smarkų širdies plakimą pakeitė nedidelis diegliukas, o su juo atėjo aiškumas, žinojimas. Siaubingas žinojimas.

O gal... pranešimas. Ar atėjo pranešimas?

Maiklas manė, kad tai atsakas į jo maldas, bet jis tokio nenorėjo. Jam atrodė aišku, kodėl grįžo į Niujorką, kodėl vėl susitiko su Džeine Margo. Tokie jausmai-nuojautos visada būdavo prieš naują užduotį, o dabar jis ją gavo. Pranešimas buvo labai aiškus, bet jis neprisiminė, kad anksčiau taip skausmingai būtų buvę paliesti jo jausmai. Niekada, nė kartelio, kiek atmintis siekė.

- O, ne, - sušnibždėjo jis garsiai. - To negali būti.

Tačiau taip buvo. Tai paaiškino viską, kas vyko iki dabar. Kaip trūkstama dalis galvosūkio, kurį jis bandė išspręsti. Paaiškino, kodėl jis rado Džeinę. Žinoma, paaiškino. Tai buvo puikus atsakymas.

Jis vėl pažvelgė aukštyn, į nuostabų rozetės pavidalo langą. Paskui į altorių. To negalėjo atsitikti. Tačiau atsitiko.

Prieš daugelį metų Maiklas palydėjo Džeinę į gyvenimą. Jis lengvino jos dalią, būdamas išgalvotu draugu, kol jai sukako devyneri metai ir jis turėjo ją palikti.

O dabar jis buvo tas, kuris parinktas išlydėti Džeinę gyvenimo. Dabar jis tai suprato. Kalbama apie žmogaus mirtingumą, tiesa? 

Džeinė mirs.

Štai kodėl jis čia, Niujorke.

TREČIA DALIS 

Žvakės vėjuje 

Penkiasdešimt septintas 

Ar tai vadinti pranešimu? Ar pažadinimu? Instinktu?

Jaučiau poreikį ateiti į vieną iš mūsų vietelių: paradinių Metropoliteno laiptų, su mano mėgstamu vaizdu į Niujorką nuo tų laikų, kai buvau maža ir ateidavau čia su Maiklu.

Pasėdėjau ant laiptų. Triukšmingai išlėkusi iš motinos kontoros, automatiškai liepiau taksi vairuotojui vežti čia. Dabar mano pyktis išgaravo ir pamažu virto kažkuo panašiu į stiprybę. Bent jau taip save įtikinėjau. Juk nesėkmės užgrūdina, tiesa? Sis posakis man iki šiol nelabai patiko, bet dabar jį prisitaikiau. 

Atrodė, kad sužydėjo kiekviena pavasario gėlė. Nuo tos vietos, kur sėdėjau, matėsi rausvi obelų žiedai, ryškiai liepsnojo raudonos azalijos. Prie Penktojo aveniu gėlyną kaip šachmatų lentą geltonais ir oranžiniais žiedais užtvindė ką tik pasodintos medetkos.

Jau geriau, daug geriau. 

Iš autobuso priešais muziejų ritosi moksleiviai. Senutės su lazdelėmis atsargiai kopė laiptais, tikriausiai pažiūrėti Džekės Kenedi drabužių parodos. Aš ten buvau, mačiau.

Nuo manęs už kelių žingsnių sėdėjo paauglių porelė. Jie be saiko bučiavosi, o man patiko į juos žiūrėti, nes, bent jau šią akimirką, jie buvo beviltiškai įsimylėję. Ar aš irgi įsimylėjusi, ar beviltiškai? 

Gera buvo tai, kad jaučiausi, lyg nuo pečių kas būtų nuėmęs sunkią naštą. Buvau laisva nuo Vivjenos, nuo Hju, sunkumų darbe, laisva nuo devynių iki penkių (tiksliau, nuo devynių iki devynių), laisva nuo rūpesčio, ar gerai atrodau. Nors valandą ar panašiai.

Gyvenime norėjau tik vieno - Maiklo. Žinojau, kad jo buvimas su manim nepatikimas, kad tai ne visai nuo jo priklauso. Supratau, kad vieną dieną jis gali išnykti, ir tikriausiai taip atsitiks. Tačiau meilė naudojasi progomis, o aš norėjau pasinaudoti proga tuojau pat. Nors kartą gyvenime žinojau, ko noriu.

Argi tai ne gera pradžia?

Išgirdau balsą, pakėliau akis, bet turėjau jas prisidengti nuo saulės ranka.

Atsiprašau, panele. Ar šis laiptelis užimtas?

Tai buvo Maiklas.

Iš kur žinai, kad aš - panelė? - paklausiau.

Penkiasdešimt aštuntas 

Tai tikrai buvo Maiklas. Jis mane surado. Bet, Viešpatie, atrodė kaip benamis! 

Kas tau atsitiko? - paklausiau, metusi į jį žvilgsnį.

Ką turi omenyje? Kas man gali būti?

Atrodai amžius nemiegojęs. Akys krauju pasruvusios. Drabužiai permirkę prakaitu. Tu esi...

Jis atsisėdo šalia ir laikė mano ranką.

Man viskas gerai, Džeine. Tikrai gerai.

Jis pasilenkė ir pabučiavo kaklą. Švelniai, stipriai. Nežinau kaip - nesvarbu. Paskui pabučiavo į lūpas, ir manyje užsidegė kiekvienas nervas. Pabučiavo mane dar kartą. Ir trečią. Aš žiūrėjau jam į akis, visu kūnu virpėdama.

Kodėl tu ne darbe? - paklausė jis.

Labai pasistengusi supratau, ko jis ką tik paklausė.

Man buvo aišku, kad jis žino, kas atsitiko.

Džeine?

Kodėl aš ne darbe? Todėl, kad kumščiu išmušiau iš Hju Mekgrato pliurpiamas nesąmones. Ir dar nusibrozdinau krumplius. - Maiklas pabučiavo mano rankas. - Todėl, kad galop kartą pasakiau motinai susikišti jį į vieną vietą ir puikiai pasijutau. Nes mečiau kasdienę tarnybą, kuri dažniausiai būdavo ir vakarais.

Maiklas man meiliai nusišypsojo.

Džeinei valio! Šaunuolė!

Nusijuokiau.

Džeinei valio? Šaunuolė? Tikiuosi, nemanai, kad tavo užduotis čia baigta. Nes ji nebaigta, toli gražu nebaigta. 

Tu esi nesibaigianti užduotis, - pasakė jis, vėl nusišypsodamas. - Tu keitiesi, augi, stebini.

Gražios frazės. Iš anksto sugalvojai.

Paskui pasilenkiau ir vėl jį pabučiavau.

Nusprendžiau, kad gana būti nelaimingai ir engiamai. Noriu tikrai džiaugtis gyvenimu. Noriu gyventi linksmai. Argi to nenusipelno kiekvienas? - paklausiau.

Be jokios abejonės, - pasakė jis. - O tu iš visų labiausiai.

Staiga jis labai surimtėjo, vengė mano akių.

Čia dabar...

Kas? - paklausiau.

Džeine, ar prisimeni tuos laikus, kai buvai mažytė... o tavo tėtis nusivežė tave ilgajam pavasario savaitgaliui į Nantaketą? Prisimeni?

Atsilyginti už tai, kad niekur manęs nenuvedė per penktąjį gimtadienį. Ar per ketvirtąjį. Gal ir per trečiąjį.

Taip, tikrai.

Tai buvo pirmas kartas, kurį prisimenu, kai buvau tikrai laiminga, - pasakiau šypsodama nuo prisiminimų. - Mes su tavim statėme smėlio pilis su mano lėlės Barbės kibirėliu ir kastuvėliu. Ėjome miestelyje į kažkokią ledainę, kurioje į kavos ledus jie primaišė šokolado gabaliukų ir žemės riešutų. Plaukiojome kiekvieną dieną, nors vanduo buvo ledinis, Brr iš didžiosios raidės.

Geri laikai, ką? - paklausė Maiklas.

Puikiausi. Prisimeni Klifsaido paplūdimio klubą? O Dže- tis paplūdimį?