Taip) - pasakė staiga Maiklas jai į ausį, - atsakau į tavo anksčiau užduotą klausimą. Taip, esu mylėjęsis.
Šešiasdešimt pirmas
Įvažiuodami į miestelį, Džeinė ir Maiklas nematė štai ko: greitojo maisto restoranų, suvenyrų parduotuvių, net šviesoforų. Tai iš tiesų buvo rojus. Matė porą savadarbių iškabų apie dešimtąjį Nantaketo vyno festivalį ir trisdešimt penktąsias Figavi valčių lenktynes. Puiki jų viešnagės pradžia.
Paskui jų taksi sustojo prie „Indijos gatvės smuklės".
Taip ir turėtų atrodyti nakvynė su pusryčiais Nantakete, - pareiškė Džeinė, kai jie įėjo pro paradines duris. Viešbutėlis buvo Maiklo sumanymas - kas nors paprasto ir gražaus: ne per daug prašmatnus, tiesiog jaukus ir švarus, tinkamas jų išvykai.
Tikrai viskas labai kruopščiai, iki smulkmenų apgalvota: raudonos pelargonijos ryškiai mėlynuose palangių gėlių loveliuose, spalvingi geometriški skiautiniai ant sienos, graviūros, vaizduojančios pasivažinėjimą rogėmis ir, žinoma, griežta Naujosios Anglijos senutė, viešbutėlio šeimininkė.
Ar užsisakėte iš anksto? Jei ne, pas mus nėra vietų, - pasakė ji. - Kaip parašyta: „Indijos gatvės smuklėje" vietų nėra.
Maiklas pasakė jai pavardę „Maiklai", ir netrukus jie buvo nusiųsti į 21 liukso numerį antrame aukšte. Jame buvo vienas didelis kambarys su karališko pločio lova, daugybe senovinių iš vietinės pušies padarytų daiktų, ranka tapyta freska ant sienos ir visur pridėliota baltų, purių rankšluosčių. Iš vonios durys vedė į kitą, mažesnį, miegamąjį. Sujungti miegamieji. Tai, ką Maiklas užsakė telefonu.
Puikumėlis, - tepasakė Džeinė, viską apžiūrėjusi.
Ji priėjo didesniajame kambaryje prie lango ir plačiai jį atidarė. Vėsus vėjelis kedeno jos plaukus, o Maiklas pagalvojo, kad ji niekada neatrodė tokia graži. Ar galėjo būti kas svarbiau, negu būti čia su Džeine? Aišku, ne. Tikrai dėl nieko pasaulyje taip smarkiai neplakė jo širdis. Argi neprisimintų, jei taip būtų nutikę anksčiau?
Džeinė paėmė nuo stalo brošiūrą ir ėmė skaityti:
Kava svetainėje į gatvės pusę nuo šeštos valandos ryto. Burlenčių sporto pamokos tolimojoje įlankoje kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Nuomojami dviračiai. Svečiai gali apsilankyti Senosios šiaurės bažnyčios bokšte. Ar mes ten eisime? Aš noriu visko. Gerai?
Iš to, kaip ji kalbėjo, Maiklas beveik jautė, kokia Džeinė laiminga. Ji nevaidino mažos mergaitės, bet išliko tie patys nuostabūs bruožai - entuziazmas, smalsumas, naivumas.
Aš ją myliu, galvojo jis, paskui pasakė:
Gerai. Ko tik panorėsi.
Kurį laiką nusprendė tuo ir apsiriboti.
Šešiasdešimt antras
Namų šeimininkė davė jiems du Schwinn dviračius - nieko įmantraus: storos padangos, nusilupę dažai, pedaliniai stabdžiai, daug kur girgžda. Ji mostelėjo Sijaskonseto kryptimi sakydama:
Dauguma turistų mano, kad Skonsetas tikrai gražus ir ypatingas. Nes iš tikrųjų jis gražus ir ypatingas.
Džeinė nuvažiavo pirma, o Maiklas nusekė iš paskos Mails- tono keliu. Judėjimas buvo nedidelis: pasitaikė džipas, motorinis dviratis, žuvį vežiojantis sunkvežimis, didelis, prastas, geltonas kaip taksi Hummer; paskui būrelis vaikų ant lenktyninių dviračių, važiuojančių greičiau negu kai kurios mašinos.
Laimingo medaus mėnesio! - sušuko vienas vaikas.
Maiklas su Džeine susižvalgė ir nusišypsojo. Už keturių ar penkių mylių jie privažiavo sukiužusį užtvarą ir vaizdą, kuris buvo stebinamai panašus į Serengetį Afrikoje. Paskui pravažiavo Tom Neverso kelią ir didingą reginį už spanguolynų pelkių. Privažiavo Nantaketo golfo klubą su daugybe nusidriekusių išpuoselėtų žalių laukų - juose žaisti golfą turėtų būti malonumas.
Užvažiavo ant aukštesnės už kitas kalvos. Užrašas ant medinės strėlės pavidalo lentos skelbė: Sijaskonsetas. Nusileidus žemyn juos pasitiko baltas paplūdimys, siekiantis vandenyną. Maiklas galvojo, ar Džeinė iš anksto žinojo, kad tamsiai raudona pavakario saulė danguje tuoj leisis, siųsdama jiems savo nuostabią šviesą.
Nesakyk, kad matei ką nors gražesnio, - tarė ji, kai jie įsitaisė &nt smėlio.
Tiesą sakant, mačiau.
Jis žiūrėjo jai į akis.
Baik! - nusijuokė ji rausdama. - Nebetikėsiu tavimi nuo pat pirmos čia dienos.
Gerai.
Ne, kalbėk.
Taigi jis ją apkabino ir akies kampučiu stebėjo, gyvendamas šia akimirka.
Aš tik myliu Džeinę. Dabar svarbu tik tai.
Šešiasdešimt trečias
Apie seksą. Pirmąją mūsų naktį Nantakete sekso nebuvo, stengiausi per daug apie jį negalvoti, bet nepavyko. Arba apskritai neleisti jam drumsti man ramybės, bet ir vėl nepavyko, nors verk.
Kitą ankstų rytą iškeliavome į aukščiausią salos vietą, vadinamą Foldžerio kalva. Mums net užteko proto pasitepti kremu nuo saulės ir apsivilkti marškinėlius ilgomis rankovėmis. Man viskas patiko, patiko kiekviena minutė, kiekviena sekundė. Nepaisydama nežinios, kas bus toliau, nepaisydama visų tų neatsakytų klausimų, paklausiau savo pačios patarimo diena po dienos, kas valandą, kas minutę viskuo mėgautis.
Važiuoti Polpis keliu teko ilgai. Galbūt buvau tiesiog pavargusi. Be to, buvo rūkas, tokia ūkanota diena, kad keltai ir krovininės valtys vėlavo.
Galiausiai pasiekėme mažą miestelį uostą Medaketą. Jame buvo masalo krautuvė, namų apyvokos krautuvė ir sambūrių vieta, vadinama Smith Point. Apie pusę dvyliktos valgėme žuvį su bulvių lazdelėmis lūšnoje, kuri mums iš pradžių pasirodė negyvenama.
Iš kur žinojai apie šią vietą? - paklausiau.
Pats nesuprantu. Žinojau, ir tiek, Džeine.
Gal kad užčiauptų burną, Maiklas mane pabučiavo, o tai man niekada nenusibosdavo, paskui valgėme skaniausią, puikiai sukepusią, traškią žuvį. Virėjas ją buvo suvyniojęs į Inquirer and Mirror laikraštį. Menkę pagardinome salykliniu actu. Kadangi Maiklas buvo įsitikinęs, kad vienu prisėdimu niekada sotus nebūsi, dar užsisakėme keptų bulvyčių, taip pat palaistytų actu. Tuo metu iš lauko virtuvės sklido senos Bobo Dilano dainos, ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga, kad norėjosi verkti.
Kartais pagaudavau Maiklo žvilgsnį, įsmeigtą į banguojančią jūrą. Tada jis, atrodė, kažkur nutolsta. Norėjau žinoti, kur jis keliauja, ką galvoja. Ar jau žino, kada mane paliks? Kad apie tai negalvočiau, užsimerkiau. Kol to neįvyks, negalvosiu.
Bet tai turėjo įvykti, tiesa? Tokia turėjo būti pabaiga. Maiklas kur nors išvyks globoti vaiko, galbūt net ne Niujorke.
Tai buvo neišvengiama, todėl, nuvijusi tą liūdną mintį, likau atostogauti ir jį mylėti.
Ką tu apie mane mažą prisimeni? - paklausiau aš ir klausiausi Maiklo prisiminimų gal valandą ar daugiau. Įdomu, kad jis dabar prisiminė viską, net kavos ledus su upeliais karštos karamelės.