Šešiasdešimt ketvirtas
Niekada nemaniau, kad ištarsiu žodžius, kuriuos ketinu ištarti, - pasakiau.
Ir tie žodžiai yra?..
Aš per soti, kad norėčiau vakarienės.
Džeine, nuo pietų mes nieko nevalgėme.
Tu valgyk, aš tik žiūrėsiu, - pasakiau, o Maiklas pažvelgė į mane susirūpinęs.
Grįžę į „Indijos gatvės smuklę", nusiprausėme po dušu, persirengėme džinsais, marškinėliais, apsivilkome striukes. Paskui vaikščiojome. Mes tokie: vaikštinėjame ir kalbamės. Nuėjome toli nuo miestelio centro, parduotuvių, nuo rūpesčių, atsakomybės - visko, kas susiję su vadinamuoju tikruoju pasauliu, mano darbu, Vivjena.
Ėjome pro trijų šimtų metų senumo namus, kur kadaise gyveno jūreiviai ir banginių medžiotojai, kur kantrios, ištikimos žmonos laukė savo vyrų, grįžtančių namo iš jūros; namus, kurie čia prastovėjo amžius, kol žiniasklaidos žvaigždės, popso dainininkai, aktoriai ir rašytojai nusileido į salą.
Praėjome pro vėjo malūną, daugybę tvenkinėlių, takų, atrodė, kur tik sviesi kriauklelę, pataikysi į „trofėjinį" namą.
Tu tikrai nealkana? - paklausė Maiklas, kai pasukome atgal į viešbutėlį.
Yra tik du dalykai, kuriuos žinau tikrai, - pasakiau. - Pirmas - aš nealkana, o antras... - patylėjau ne tam, kad sustiprinčiau įspūdį, bet norėdama kuo teisingiau pasakyti.
Sakyk toliau, - paprašė jis. - Du dalykus tu žinai tikrai, ir antras yra?..
Antras - aš tave myliu, Maiklai. Manau, tave mylėjau visą gyvenimą. Man tai reikėjo pasakyti garsiai, ne vien mintimis.
Sustojome, Maiklas apkabino mane per juosmenį, paskui glostė nugarą ir taip mane įkaitino, kad buvau pasiruošusi, na... bet kam. Mes vėl bučiavomės, jis, pakėlęs mane, apkabino kaip meškiuką - tai man labai patikdavo, - o netrukus vėl žingsniavome į netoliese esantį viešbutį. Jaučiausi, lyg matyčiau lange spindinčią neoninę iškabą: KAS DABAR?
Šešiasdešimt penktas
Be dviračių tarp kojų vos jus pažinau, - pareiškė ponia šeimininkė, kai įėjome pro paradines duris. Nustebusi į ją žvilgtelėjau. Nemanau, kad ji norėjo, jog tai nuskambėtų kaip nors ypatingai, bet yla išlindo iš maišo.
Mes su Maiklu nusijuokėme, paskui laikydamiesi už rankų užlipome prie savo durų, tyliai, nepersimetę nė žodeliu. Dabar man nebuvo noro net ko nors klausti.
Miegamajame vėl ėmėme bučiuotis. Bučiavomės karštai, paskui švelniai, švelniai ir vėl karštai, švelniai, vos liesdami vienas kito lūpas, įsiklausydami vienas į kito kvėpavimą. Kur tai nuves? - galvojau. Kur tai gali nuvesti?
Pas tave ar pas mane? - galiausiai įstengiau paklausti.
Tai... tai, - sumurmėjo Maiklas susirūpinusiu veidu.
Supratau, kad pasakei „taip, taip", - nusišypsojau.
Jis rimtai žiūrėjo man į akis.
Maiklai, eime, - pasakiau meiliai glostydama jam sprandą ir spausdamasi prie jo. - Nieko čia bloga. Bus gera. Prisiekiu. Pažadu. Tikiuosi? Žinoma.
Jis nusišypsojo, paėmė mane už rankos ir nusivedė į mažesnįjį miegamąjį.
Bus gera, - švelniai murmėjo jis. - Turi būti. Viskas čia vedė prie šios akimirkos. Štai ir atvedė. Sutinki?
Vėl nusišypsojau.
Pritariau, kai pasakei „taip, taip".
Šešiasdešimt šeštas
Nekantravau ir nervinausi. Labiau nekantravau, bet...
Tai visada sunkiausia, - pasakiau sėsdama ant jo lovos krašto.
-Kas?
Nusirengti.
Gal tau ir sunkiausia, - erzino Maiklas. - Man žiūrėti, kaip tu nusirengi, bus tikrai ryškiausias įvykis per pastaruosius kelerius metus.
Ėmiau čiupinėtis su palaidinukės sagomis, kai staiga pajutau vieną iš tų keistų neesminių rūpesčių, kokie visada mane aplanko, kai būtinai reikia sutelkti dėmesį į ką nors kita. Iškilo klausimas, kuris galėtų būti skirtas dvasininkams, kunigams, rabinams: ar galima mylėtis su išgalvotu draugu? Tikriausiai, kai yra tiek daug meilės, tai negali būti nuodėmė. Bet jei tai vis dėlto nuodėmė, ar ji labai didelė, ar maža? Mirtina ar atleistina? Kas, jei tavo draugas yra arba galėtų būti angelas, bet pats to nežino?
Kaip nebuvę, Maiklas, matydamas mano dvejones, ėmėsi tvarkyti reikalus ir mano palaidinukę. Jis gana meistriškai atsegė liemenėlę - viena ranka, greičiau negu per penkias sekundes.
Tau sekasi, - pasakiau, jausdama pilve nervingą virpulį. Mano veidą ir kaklą išpylė raudonis.
Tu dar pamatysi, - prižadėjo meiliai pažiūrėjęs.
O, tikiuosi.
Ir aš.
Mes vėl ėmėme bučiuotis, paskui Maiklas suėmė mano krūtis į rankas, ir aš taip aiktelėjau, kad kitomis aplinkybėmis būtų buvusi baisi gėda. O dabar, turiu pasakyti, tai reiškė tik aistrą. Jis laikė jas atsargiai, lyg bijodamas mane įskaudinti, ir švelniai braukė nykščiais per spenelius, versdamas mane virpėti. Atsargiai, švelniai, nepaprastai maloniai. Tada pirštų galais surado mano pilvą. Tai man taip pat patiko, nuo jo prisilietimų tirpau.
Jis lietė nuostabiai. Tauriai. Gal jis buvo angelas? Tuo metu nei žinojau, nei buvo svarbu. Mano gyvaplaukiai pasišiaušė, pastiro, kaip visada, kai vyksta kas nors nepaprasta. Nesusivokiau - anksčiau nieko nepaprasta neteko daryti.
Man patinka, kaip tu mane lieti, - sušnibždėjau jam į skruostą. - Niekas manęs taip nėra lietęs.
Jo kvėpavimas darėsi nelygus, jis liovėsi bučiavęs, kad pasakytų:
Manęs taip pat.
Jis užsivertė mane ant savęs. Paskui ližtelėjo mano spenelius, ir man akimirksniu užgniaužė kvapą. Nebesvarsčiau, ar Maiklas tokiuose dalykuose patyręs, ar ne. Buvome kartu, o man su juo buvo gera. Gal todėl, kad žinojau, jog ir Maiklas su manim laimingas. Jaučiau tai iš jo prisilietimų, mačiau jo žaliose akyse. Jam tai patiko, kaip ir man.
Pabučiavau jį vėl, ragaudama jo burnos saldumą, paskui jis atitraukė mano veidą. Pažvelgiau jam į akis ir sušnabždėjau:
-Jau, taip, prašau.
Jau, Džeine, taip, ačiū, - pasakė Maiklas ir nusišypsojo kaip patekanti saulė. Tada apvertė mane ant nugaros, o aš jam atsivėriau, jausdama malonų jo svorį, jo odos karštį. Paskui įsiskverbė į mane, ir mes elgėmės teisingai, taip turėjo būti, nes Maiklas pasakė:
Aš labai tave myliu, Džeine. Visada mylėjau ir visada mylėsiu.
O aš galvojau lygiai tą patį, beveik žodis į žodį.
Šešiasdešimt septintas
Tą naktį jie ilgai buvo kartu, paskui Džeinė miegojo kaip kūdikis, bet Maiklas negalėjo užmigti. Jis gulėjo lovoje per kelis colius nuo jos veido ir gal valandą glostė jai plaukus.
Žiūrėdamas į ją taip ramiai gulinčią jis norėjo... išdaužyti visus kambario langus. Gyvenimas - neteisingas, tai iš tikrųjų suprato pirmą kartą. Ar jis čia tam, kad galėtų pasimokyti atjautos? Jei taip, veltui gadinamas šis nuostabus laikas, nes jis ir taip be galo užjaučiantis. Kiekvienas vaikui skirtas išgalvotas draugas privalo mokėti užjausti. Tai kas jis toks šioje mažytėje melodramoje? Angelas? Paprastas žmogus? Išgalvotas draugas? Jam kilo ne mažiau klausimų negu Džeinei, bet niekas nei jam, nei jai nedavė atsakymų.