Tyliai apsivertęs ant kito šono, jis atsisėdo ant lovos krašto. Nuėjo į vonios kambarį ir pažvelgė į veidrodį.
Reikia pasakyti Džeinei, kas vyksta, kas jai atsitiks.
Tačiau abejojo, ar tai reikia daryti. Gal tai klaidingas žingsnis. Jis paleido duše tokį karštą vandenį, kokį tik galėjo iškęsti.
Dušo lentynėlėje buvo sudėti Džeinės daiktai: migdolų muilas, Kiehl kondicionierius, šampūnas.
Ar ji labai serga? Gal vėžiu? Gal blogai su širdim? Vakar po žuvies ir bulvių lazdelių ji sakė taip prisivalgiusi, kad norėtų kviesti taksi, nenorėtų grįžti į viešbutį dviračiu. Dar ji pavargo, kai jie ėjo per kaimą. Ir mažai valgo, ne taip kaip paprastai.
Ei, čia tiek garų, pamaniau, vonioje gaisras.
Išgirdęs ją vonios kambaryje, jis ėmė šypsotis.
Maiklai? Ar tu ten? - pašaukė ji.
Ne, čia jo nėra. Tik vaikinas jo balsu.
Džeinė juokdamasi atitraukė dušo užuolaidą.
O! Čia esama dar kai ko. Dievulėli, koks didelis! Ir vis didėja. Reikia jį nulenkti. Suduoti per jį lazdele. Arba... gerai... manau, kad juo galėtum kai ką padaryti.
Šešiasdešimt aštuntas
O paskui atsitiko štai kas.
Jie mylėjosi, paskui vėl miegojo. Iš ryto pabudo su šypsena ir anksčiau nepatirtu džiaugsmingu nuostabos bei pasitenkinimo jausmu. Po pusryčių iškeliavo į užsakytą banginių stebėjimo ekskursiją. Maiklas džiaugėsi, kaip Džeinė stebėjosi, kai jie iš tikrųjų pamatė iškilusią banginio kuprą visai šalia jų valties. Po pietų nuėjo į Branto kyšulio švyturį. Paskui ilgai ėjo pajūriu, susiėmę už rankų, kalbėdamiesi ir tylėdami.
Maiklas pasakojo Džeinei, kiek laiko jis buvo „draugu" pasakojo tiek, kiek prisiminė. Galėjo prisiminti tik nedaugelį pastarųjų metų užduočių; žinojo, kad buvo ir kitų, bet prisiminimai išblėso kaip sapnai. Dabar, kai matė Džeinę jau suaugusią, grįžo jų ankstesniųjų metų prisiminimai. Jis tikrai nežinojo, ar kiekvienas vaikas turi išgalvotą draugą, bet vylėsi, kad taip.
Tą vakarą Maiklas paskambino į vietinį restoraną, ir taksi jiems pristatė omarą, troškinį ir kukurūzų burbuolių tiesiai į paplūdimį. Jie grįžo į viešbutį, vėl mylėjosi ir dar labiau buvo vienas kitu patenkinti. Seksas buvo nuostabus dalykas, geresnis, negu Maiklas galėjo įsivaizduoti. Gal todėl, kad jie buvo labai įsimylėję, labai gerai pažino vienas kitą. Naktį Džeinę pykino, bet ji buvo įsitikinusi, kad tai nuo suvalgyto maisto, tikriausiai nuo troškinio.
Ir vėl išaušo rytas, jie išsinuomojo valtį „Buržuvė", paskui plaukė žvejybiniu laivu. Džeinė sugavo beveik tuziną melsva- žuvių, o Maiklas nė vienos. Jis stengėsi įsiminti, kokia ji atrodo patenkinta ir triumfuojanti, traukdama blykčiojančią, spurdančią melsvažuvę. Jos plaukai spindėjo saulėje, šypsena nušvietė dangų. Jis negalėjo sulaukti, kada jie grįš į viešbutį.
Prieš vakarienę jie mylėjosi vėl taip audringai, kad patys nustebo. Paskui apie tai nekalbėjo, o sėdo ant senųjų dviračių ir mynė į vaizdingąjį Sijaskonsetą. Pakeliui atgal į viešbutį sustojo ir prisiskynė glėbius kvepiančių erškėtrožių ir susidėjo jas į pintus dviračių krepšius. Vakarieniavo Ozzie and Ed restorane miestelyje, kur Ozis ir Edas juos laikė savais ir kreipėsi į juos „žavioji, žavusis".
Grįžtant po vakarienės Maiklas paklausė:
Ar aš tau kada nors pasakojau apie Keviną Aksbridžą?
Ne. Ar jis buvo vienas iš tavo vaikų? Tavo draugų?
Ne. Kevinas Aksbridžas buvo iš doudi genties, iš filmo „Žvaigždžių kelias".
Pirmajame filme ar „Naujojoje kartoje"?
„Naujojoje kartoje". Jis susipažino su moterim vardu Rišo- na ir ją taip įsimylėjo, kad nusprendė nepaisyti kilusių sunkumų, ją vesti ir gyventi „kaip visi mirtingieji".
Tikiuosi, viskas jiems išėjo į gera, - pasakė Džeinė. - Matau čia analogiją.
Na, iš tikrųjų jiems geruoju nesibaigė, - pripažino Maiklas. - Atėjo hasnokų gentis ir užpuolė jų koloniją. Rišona buvo nužudyta. Kevinas Aksbridžas taip nusiminė ir įsiuto, kad sunaikino visą hasnokų gentį, visus penkis milijardus.
Oho-ho, - pasakė Džeinė, - atrodo, daugoka. Bet palauk, ar tu Kevinas, ar aš Kevinas?
Nei aš, nei tu Kevinas, - pasakė beveik susierzinęs Maiklas.
Ge-e-rai, - pasakė Džeinė, vėl paimdama jo ranką. - Man asmeniškai visada labiausiai patiko Pūkučiai9 .
Maiklas nusprendė tuo ir baigti.
Bet kas kartą, kai Džeinė sukosėdavo ar parodydavo mažiausią nuovargio ženklą, Maiklą blokšdavo į tikrovę. Kiekvieną kartą, kai ji paminėdavo, kad koją sutraukė mėšlungis ar kad neturi apetito, jį nukrėsdavo šiurpas. Tačiau jis negalėjo jai pasakyti... nes... kas iš to - šios brangios akimirkos būtų buvusios baisios, neapsakomai liūdnos.
Šešiasdešimt devintas
Kai į Nantaketą ateina naktis, ji gali būti daug tamsesnė negu Niujorke, ypač kai apsiniaukę. Nėra mėnulio, gatvių lempų šviesų, nėra akmeniniu grindiniu traukiančių triukšmingų turistų. Džeinė miegojo, o Maiklas žiūrėjo pro jų kambario langą. Tamsoje jis vos galėjo įžiūrėti gretimus pastatus.
Kaip keista, jis vėl sutiko Džeinę, kad pažintų ją kaip moterį. Tie augantys tarp jų jausmai, vakarienės, pokalbiai, juokas, kuris kartais tapdavo nevaldomas. Nervingi, provokuojantys bučiniai, paskui aistringi, siejantys jų širdis ir sielas. Ir galiausiai mylėjimasis, ilgos valandos su Džeine glėbyje, mėginimas įsivaizduoti ateitį kartu, jau nebe Nantakete.
Tą rytą apie ketvirtą Maiklas vėl sėdėjo ant lovos krašto, žiūrėdamas, kaip Džeinė miega, bandydamas sukurti kokį nors planą. Tikriausiai ji pajuto, kad jis nemiega.
Kas atsitiko, Maiklai? - paklausė ji tyliu, mieguistu balsu. - Kas yra? Ar tau negera?
Nieko, Džeine. Atsimink, aš niekada nesergu. Miegok. Ketvirta valanda.
Eikš, atsigulk prie manęs. Ketvirta valanda.
Taigi Maiklas atsigulė prie Džeinės, mylavo ją, kol ji vėl užmigo. Budėjo prie jos, iki ėmė peršėti akys. Padarytų viską, ką gali, kad ją išgelbėtų. Net jei tai reikštų... neįmanomą dalyką.
Galbūt tai ir yra išeitis. Šiaip ar taip, jam kilo mintis, idėja, idėjos nuotrupa. Jos logika teikė vilties. Jis yra tam, kad išlydėtų Džeinę iš šio pasaulio, tiesa? Tokia jo užduotis. O kas, jei jo nebebūtų?
Skausmas pervėrė širdį įsivaizdavus jo niūrų, bespalvį egzistavimą be Džeinės. Tačiau, jei ji galėtų gyventi, tai būtų verta. Jei jo nebūtų, jei jis nepadėtų Džeinei palikti pasaulį, ar ji liktų gyventi? Ar tikrai?
Jis nežinojo. Bet šią akimirką nieko daugiau nesugalvojo.
Apgalvodamas šią mintį, gal griebdamasis už šiaudo, jis ėmė rinkti daiktus į sportinį krepšį, paskui uždarė langą, kad Džeinė neperšaltų. Ilgai žiūrėjo į ją. Ar gerai darau ją dabar palikdamas?