Girdėjau miegamajame skambant telefoną, bet neturėjau jėgų atsistoti, net šliaužti, atsiliepti. Tikriausiai skambino Vivjena, o aš norėjau su ja kalbėti.
O gal skambina Maiklas?
Atsikėliau nuo grindų ir nuklibikščiavau.
Septyniasdešimt antras
Maiklo susirūpinimas, jo nerimas, kaltės jausmas, miego stoka galiausiai pasivijo kelte, plaukiančiame 5.30 iš Nantaketo į žemyną. Akys vėl ėmė peršėti, o pynių raštu megztas megztinis menkai saugojo nuo šalto ryto Atlanto drėgmės.
Baisus nerimas ir sutrikimas jo nepaliko važiuojant autobusu iš Logano į La Guardia, o tokia būsena keistai paveikė jo regėjimą. Viskas tarytum neteko spalvų; daugelis daiktų atrodė bjauraus pilko atspalvio; tų, kurie turėjo šiek tiek spalvų, jos buvo išblukusios. Tik prieš keletą valandų jis buvo Nantakete nepaprastai laimingas su Džeine. Laimingiausias per visą savo gyvenimą. Dabar viskas pasikeitė.
Jis parvyko į savo namus ir sunkiai pakilo į viršų. Girdėjo iš Oveno kambario sklindantį juoką. Moters balsą. Dar viena pergalė? Dievulėli, ar Džeinė manys, kad ir jam buvo viena iš daugelio? Ar galėtų jai taip atrodyti? Suprantama, galėtų.
Jis numetė savo nešulį bute, tačiau čia pasilikti negalėjo. Ne dabar, ne tokios būsenos.
Po keleto minučių spėriai žingsniavo Brodvėjumi, stebėdamas pilkus žmones, pilkus taksi ir visų pilkiausius Niujorko pastatus. Jam skausmingai trūko Džeinės, giliai krūtinėje slypėjo toks skausmas, kad nors mirk. Svarstė, ką ji veikia, ar gerai jaučiasi. Ar jo planas pavyko?
Galiausiai nebeištvėrė: paskambino į jos butą. Kelis kartus telefonui nuskambėjus, išgirdo Džeinės balsą. Čia Džeinė. Prašau palikti žinutę. Man labai svarbu. Ačiū.
Dieve, kaip jam patinka jos balsas.
Netoli Linkolno centro jo vos nepartrenkė motociklas, sukantis pagal visas taisykles į dešinę.
Atsibusk, prakeiktas asilo šikna! - suriko vairuotojas.
Geras patarimas. Jis norėtų atsibusti iš šito baisaus košmaro.
Nuėjo dar vieną kvartalą, nusprendęs nesustoti, ir staiga jam
toptelėjo į galvą: einu kažkur; į ypatingą vietą!
Bet kur?
Atrodo, į šiaurės rytus.
Pagaliau suvokė, kad jį gena kažkokia išorinė jėga. Paskui suprato, bent manė, kad supranta.
Pasileido bėgti.
Jo akys prisipildė ašarų, ir ašaros riedėjo nesustodamos. Žmonės žiūrėjo, keli pasisiūlė padėti. Maiklas bėgo toliau. Dabar jis tikrai žinojo, kur bėga.
Į Niujorko ligoninę.
Ir žinojo, ką ten ras.
O Dieve, Džeinė! Neleisk tam įvykti.
Reikėjo, mąstė Maiklas, man bučiuoti ir myluoti Džeinę daugiau.
Reikėjo pasilikti Nantakete.
Reikėjo...
Septyniasdešimt trečias
Pagaliau Jorko aveniu ir 68-oji gatvė. Maiklas beveik atbėgo.
Jis įlėkė pro Niujorko ligoninės pagrindines duris. Keista, bet šioje nelemtoje vietoje jis lankėsi anksčiau, kai vaikystėje Džeinei operavo tonziles. Ėjo tiesiai pro informacijos stalą, prisimindamas, kur yra liftai.
Tiesįiai ilgu koridoriumi, paskui į dešinę.
Jam reikėjo į septintą aukštą. 703 palatą.
Priešais jį į liftą plaukė žmonės. Dvi medicinos seserys, susikibusios už rankų, gydytojas, lankytojai, maža mergaitė, šaukianti senelį. Kodėl leidžiama, kad būtų tiek kančios? Staiga jį užplūdo klausimai.
Nemanau, kad čia tilptų dar vienas, - pasakė jam gydytojas.
Atsiprašau, - pasakė Maiklas, - mes galime pasispausti, sutilpti. Jūs nustebsite, kiek daug mes galime.
Mes, jis galvojo ir sakė. Mes.
Žmonės lifte nervingai susižvalgė, jų žvilgsniai tarsi bylojo: įlipo pamišėlis.
Pagaliau durys užsidarė ir kabina pajudėjo aukštyn.
- Nereikėjo man jos palikti, - sumurmėjo sau Maiklas. Kad ir kaip būtų, reikėjo likti su Džeine. Dabar žiūrėk, kas atsitiko. Jo kvailas planas nepasiteisino. Tik be reikalo ją įskaudino. Koks jis kvailys!
Liftas pakilo į septintą aukštą. Maiklas prasibrovė iš jo pirmas, paskui nubėgo pro seselės postą. Sulėtino žingsnius tik artindamasis prie 703 palatos.
Durys buvo praviros. Jis nubraukė nuo suprakaitavusios kaktos plaukus ir nusišluostė veidą rankove. Turėjo atrodyti ramus ir pasitikintis savimi. Tačiau nebuvo ramus. Atrodė, kad jo širdis sprogs. Anksčiau niekada nejuto krūtinėje spaudimo, o dabar nežmoniškai spaudė.
Pagaliau atidarė duris ir apžvelgė palatą. Prie lovos krašto sėdinti seselė stebėjo širdies monitorių.
Tai, ką jis pamatė paskui, užėmė kvapą. Užsidengė ranka burną, bet vis tiek išsprūdo aiktelėjimas.
To jis nesitikėjo, visiškai. Tačiau jam tai atrodė prasminga; paaiškino viską, kas atsitiko. Šiaip ar taip, išankstinis planas buvo.
Septyniasdešimt ketvirtas
Ligoninės lovoje gulėjo kai kas kitas.
Ne Džeinė. Ne ji, ko jis tikėjosi ir bijojo.
Ten buvo Vivjena.
Iš pradžių Maiklas nesusivokė, bet paskui suprato, ir viskas po gabaliuką susidėliojo. Miršta Vivjena. Jam skirta padėti Vivjenai.
Ji gulėjo nejudėdama. Tokios jos niekada nebuvo tekę matyti. Jos veidas, nors ir įdegęs, buvo nepaprastai išblyškęs, be grimo. Plaukai palaidi, prie šaknų žili. Tačiau atrodė savotiškai giedra ir graži. Labai daug kuo panaši į Džeinę, todėl jo širdis suminkštėjo. Norėjo jai padėti, jei tik galės. Norėjo padėti joms abiem.
Vivjena, - tarė jis. Paskui seselei pasakė: - Aš - šeimos narys. Gal leistumėte mums minutėlę pabūti?
Seselė jam nusišypsojo ir pakilo.
Būsiu už durų. Žinote, ją ištiko insultas.
Vivjena atsimerkė ir į jį pažiūrėjo. Paskui vėl trumpai užsimerkė, tarsi bandydama kažką suprasti. Jis maloniai pasakė:
Vivjena, aš čia tam, kad tau padėčiau. Aš - Maiklas.
Ji atsimerkė, tamsiai mėlynos jos akys nebuvo išblukusios.
Maiklas? - paklausė švelniausiu balsu, kokio jis niekada nebuvo iš jos girdėjęs. - Džeinės Maiklas?
Taip, Džeinės Maiklas. - Jis paėmė jos ranką. - Norėčiau, kad galėtum pamatyti, kaip puikiai atrodai, - pasakė jis. - Tokia, kokia visada nori atrodyti. Graži.
Mano piniginėje yra veidrodėlis, - pasakė ji.
Maiklas nuėjo ir paėmęs parodė Vivjenai, kaip ji atrodo. Tokios pažeidžiamos jos nebuvo matęs, išvydo joje slypintį vaiką.
Esu atrodžiusi ir geriau. Manau, kad ir blogiau. Argi dabar tai svarbu?