Aišku, svarbu, - nesutiko Maiklas. - Gerai atrodyti yra puikiausias revanšas.
Tada ji nusišypsojusi padėjo ranką ant Maiklo rankos.
Kur mano duktė? Ar Džeinė čia? - paklausė ji. - Negaliu išeiti, kol nepamatysiu savo Džeinės Aukselio.
Septyniasdešimt penktas
O jei būčiau nesugebėjusi galiausiai atsiliepti telefonu ir išgirsti beveik nesuprantamai pro ašaras veblenančią Merę Luizą, kad kuo greičiau turiu bėgti į Niujorko ligoninę? Padėjusi telefoną jaučiausi, lyg būčiau išėjusi iš savo kūno. Vis dar buvo bloga, bet pykino mažiau. Buvo silpna ir truputį drebėjo kojos. Apsivilkau švariais drabužiais, paskui tarsi iš šalies mačiau, kaip kažkas panašus į mane skuba į vestibiulį ir sako Martinui: „Prašau iškviesti man taksi."
Tačiau tai aš išpuoliau iš taksi priešais Niujorko ligoninę, nudūmiau prie informacijos staliuko ir sužinojau, kad Vivjena Margo guli 703 palatoje.
Prie uždarytų durų laukė Merė Luiza. Ji pabučiavo mane į skruostą ir palingavo galvą. Karlas Fridkinas stovėjo koridoriuje. Jis buvo nuleidęs galvą, bet mačiau jo akyse skausmą.
- Kai tai atsitiko, Karlas buvo su ja, - pasakė Merė Luiza.
Kaip tik tada atsidarė motinos palatos durys ir moteris baltu chalatu paklausė, ar aš esu Džeinė. Ji prisistatė esanti motinos neurologe.
- Jūsų motiną ištiko insultas, - maloniai paaiškino ji. - Tai įvyko vakar teatre. Ji jūsų laukia.
Linktelėjau, stengdamasi neverkti, bandžiau būti narsi, kokios manęs Vivjena tikėjosi. Bet eidama į palatą visa drebėjau.
Motina atrodė labai išblyškusi, labai maža, visiškai nepanaši į save.
O šalia, laikydamas jos ranką, sėdėjo Maiklas.
Septyniasdešimt šeštas
Maiklas pažvelgė į mane, vos pastebimai linktelėjo ir supratingai šyptelėjo.
Labas, - sušnibždėjo jis, - pasikeiskim vietomis.
Jis atsistojo, o aš atsisėdau ant kėdės šalia Vivjenos.
Labas, mama. Čia Džeinė. Aš čia.
Motina pasuko galvą, ir mūsų akys susitiko. Ji sunkiai kvėpavo. Pamaniau, kad nori kalbėti, bet negali, ko anksčiau jai neteko patirti. Buvo nepasidažiusi, be tobulos šukuosenos. Vilkėjo paprastais ligoninės marškiniais - iš to galėjau spręsti, kad jai labai bloga. Jei jai būtų buvę bent kruopelytę geriau, ji tų marškinių nebūtų vilkusis.
Atrodė, kad ji manim apsidžiaugė.
Pasislinkau prie jos arčiau.
Ką, mama. Ką nori pasakyti?
Pagaliau ji prabilo, jos balsas bflvo švelnus ir malonus.
Aš tau buvau griežta, Džeine Aukseli. Suprantu, - pasakė ji. Paskui ėmė verkti. - Atsiprašau. Labai atsiprašau.
Nieko tokio. Viskas gerai, - pasakiau jai.
Bet norėjau, kad tu būtum stipri. Kad tau nereikėtų, kaip man, būti tokiai šaltai, kietai ir veidmainei. Kad nepavirstum Vivjena Margo. Būtų siaubinga.
Prašau nekalbėti. Tik laikyk, mamyt, mano ranką.
Ji nusišypsojo.
Man patinka, kai vadini mane mamyte.
Visada man sakydavo, kad negali to pakęsti.
Paėmusi mano ranką, paspaudė.
Ačiū Dievui, Džeine Aukseli, esi nė trupučio į mane nepanaši. Tik tokia pat sumani. Todėl tau dar geriau seksis. Bet tu visada būsi gera. Būsi Džeinė. Darysi viską savaip.
Girdėdama tokį pripažinimą, negalėjau sulaikyti ašarų, ašarų, kurias slėpiau daugelį metų.
Maniau, kad būdama į tave nepanaši labai tave nuvyliau.
Oi, Džeine Aukseli. Ne, ne, ne. Niekada. Nori, pasakysiu?
-Ką?
Tu esi vienintelis žmogus, kurį aš kada nors mylėjau, vienintelis. Tu - mano gyvenimo meilė.
Jos gyvenimo meilė.
Nuo ašarų man peršėjo akis, skaudėjo gerklę ir krūtinę, o mano motina atrodė ramybės įsikūnijimas.
Paskui pagalvojau: tai štai kaip? Po tiek metų scenos darbininkų barimo, rėkimo ant sekretorių, kovų su investuotojais. Po dešimtmečių rikiuojant tarnaites, vairuotojus, maisto ir gėrimų tiekėjus ir dekoratorius. Po daugybės dizainerių kurtų suknelių, tūkstančius dolerių kainavusių batų. Po visų kelionių į Paryžių, Londoną, Bankoką ir Kairą. Štai kaip viskas baigiasi - trapi moteris ligoninės lovoje. Mano motina ir aš. Pagaliau kartu.
Eikš arčiau, Džeine Aukseli, - paprašė ji. - Aš neįkąsiu. Tikriausiai ne, - pridūrė silpnai šyptelėjusi.
Pasilenkiau taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi.
Turiu prašymą.
Žinoma, mama... mamyte. Ko nori?
Dėl Dievo meilės, pasirūpink, kad mane palaidotų... su ta naująja Galjano brokato suknia. Ne juoda. Su juoda atrodau siaubingai.
Negalėjau nenusišypsoti. Ji buvo Vivjena iki galo, ištikima sau.
Galjano, - pasakiau. - Pasirūpinsiu.
Ir dar vienas dalykas, Džeine.
-Koks?
Tu irgi per laidotuves nevilkėk juodai. J^oda spalva daugelį žmonių plonina. Bet kažkodėl tu su juoda per pečius atrodai truputį stamboka.
Nusišypsojau plačiau.
Gerai, mamyt. Vilkėsiu rožinę. Kaip tik turiu tokią suknelę.
Tu nepakartojama, - pasakė motina. - Visada buvai tokia. Rožinė suknelė per laidotuves. Būtinai apsivilk.
Pažiūrėjau į Maiklą. Dabar jis taip pat šypsojosi.
Motina užmerkė akis, jos kūnas sudrebėjo. Nenorėjau jos netekti. Savo mamytės. Pagaliau ji buvo mano mamytė.
Maiklas atsistojo ir nuėjo prie kito lovos krašto. Aš laikiau jos ranką. Maiklas laikė kitą. Tai - pabaiga, ar ne? Viskas vyko per greitai ir per staiga.
Pasilenkusi pabučiavau Vivjeną į švelnų, lygų skruostą. Ji nusišypsojo ir vėl atsimerkė. Nežymus galvos krustelėjimas pasakė, kad ji nori manęs arčiau.
Džeine, vienintelis bjaurus dalykas mirštant yra pasakyti tau sudie. Aš tave labai myliu. Sudie, Džeine Aukseli.
Sudie, mamyt. Ir aš tave labai myliu.
O paskui motina mane paskutinį kartą pabučiavo, kad ją amžinai prisiminčiau.
Septyniasdešimt septintas
Kaip ji ir norėjo, Vivjeną palaidojome su Galjano suknele. Atrodė gražiai. Apskritai visos laidotuvės buvo iškilmingos ir jaudinančios. O kaipgi kitaip? Vivjena jas iš anksto suplanavo iki mažiausių smulkmenų.
Aš vilkėjau rožinę suknelę. Ivo Sent Lorano rožinę.
Mišios, aišku, buvo laikomos Sv. Baltramiejaus bažnyčioje Parko aveniu.
Du pianistai pagrojo Bramsą be mažiausios klaidelės, tarsi prie jų būtų stovėjusi Vivjena. Paskui solistas padainavo melodijas iš mano motinos pastatytų miuziklų. Porą kartų susirinkusieji dainavo drauge.
Galiausiai, pasibaigus mišioms, labai šiltą pavasario dieną mes visi stovėjome ir dainavome mano motinos mėgstamą dainą Jingle Bells. Sunku tuo patikėti, bet daina puikiai tiko. Tarytum ji būtų žinojusi, kad tiks. Džiaugiausi už ją. Mano motina pateikė paskutinį savo hitą.