Skambinkite devyni vienas vienas! - šaukiau, negalėdama patikėti tuo, kas vyksta. - Manau, jam širdies priepuolis. Prašau paskambinti devyni vienas vienas!
Pažvelgusi į Maiklą, pamačiau, kad jis prarado spalvą ir smarkiai suprakaitavo. Atlaisvinau kaklaraištį, atsegiau marškinių viršutinę sagą, ji ištrūkusi nuriedėjo ant tako. Kaip galėjo tai atsitikti, atsitikti dabar? Galvojau: viskas baigta, pulsiu į isteriją ir iš manęs nebus jokios naudos. Neleisiu, kad taip atsitiktų.
Maiklai, pagalba jau važiuoja. Greitoji. Laikykis, gerai?
Džeine, - sušnibždėjo jis.
Nekalbėk.
Maiklas atrodė toks išblyškęs, toks baisus ligonis, visiškai netikėtai, iš niekur nieko.
Devyni vienas vienas prisiskambinome, - pasakė vyriškis juodu kostiumu, kurį atpažinau kaip laidotuvių biuro atstovą. -Jie jau važiuoja. Stenkitės atsipalaiduoti, pone. Geriau nekalbėkite.
Džeine, - vėl ištarė Maiklas kaip per sapną. - Tavo geros akys.
Pasilenkiau prie jo arti.
Būk geras, Maiklai. Ššš.
Maiklas papurtė galvą, maniau, kad jis nori pasikelti, bet jis nenorėjo.
Nesakyk taip. Turiu dabar kalbėti. Reikia, kad tu žinotum.
Paėmiau Maiklo ranką ir dar žemiau pasilenkiau. Dabar mus
supo būrys žmonių, bet ant žemės buvome tik dviese. Tik mes. Kaip visuomet.
Švokščiančiu balsu Maiklas šnibždėjo:
Daug metų meldžiausi, kad vėl tave pamatyčiau... suaugusią. Meldžiausi, kad taip atsitiktų, Džeine. Daug apie tai galvojau. Norėjau, kad tai įvyktų. Ir įvyko. Kažkas išklausė. Ar ne nuostabu?
Ššš, - tildžiau, jausdama plūstančias į akis karštas ašaras.
Bet Maiklas nenorėjo nutilti.
Tu tokia nepaprasta, Džeine. Ar tai supranti? Supranti? Man reikia žinoti, kad supranti.
Taip. - Linktelėjau ir pasakiau tai, ką jis norėjo girdėti: - Aš girdžiu. Aš - nepaprasta.
Tada Maiklas nusišypsojo ir minutėlę atrodė toks kaip anksčiau. Jo šypsena buvo nuostabi: šilta, maloni, mylinti. Ta šypsena lietė mano širdį, palietė ją, kai buvau dar vaikas.
Neturėjau supratimo, kaip tave mylėsiu... ir kaip bus gera, - pasakė jis.
Jis stipriai suspaudė mano ranką.
Aš tave myliu, Džeine. Aš tave myliu. Žinau, kad sakiau, bet noriu sakyti vėl. Aš tave myliu.
Paskui jo akyse pasirodė ašaros.
Ne taip jau ir blogai, - ištarė jis, keistai šyptelėjęs.
Tada Maiklo akys užsimerkė.
Aštuoniasdešimtas
Dabar turiu jums pasakyti, kad tai, kas atsitiko paskui, negalėjo atsitikti, suprantu, jog žinant, kas;au atsitiko, tikriausiai atrodys beprotiška. Tačiau štai kaip buvo.
Greitoji pagalba nuvežė Maiklą į Šiaurės Vestčesterio ligoninę. Aš sekiau paskui policijos automobilį. Labai malonus daktaras Džonas Rodmanas man pasakė, kad užsikimšo visos keturios Maiklo širdies arterijos ir kad jam tuojau pat reikia daryti angio- plastinę operaciją. Širdies operacija visada teikia vilties. Gydytojas norėjo žinoti apie Maiklą tokių dalykų, kurių aš nežinojau, pavyzdžiui, kiek jam metų, ar anksčiau turėjo bėdų su širdim.
Paskui daktaras išėjo, o aš likau viena laukiamajame. Netrukus į jį ėmė plaukti žmonės, susijaudinę ir sunerimę, kaip ir aš.
Dabar prasideda tikros keistenybės.
Viena iš kambaryje esančių moterų - gelsvai rusvais plaukais, trisdešimtmetė, iš pažiūros labai simpatinga - pakilo atsigerti iš fontanėlio vandens, paskui priėjo prie manęs.
- Ar galima atsisėsti? - paklausė ji.
Aš abejingai linktelėjau, o ji prisitraukė kėdę.
Aš - Maiklo draugė, - pasakė ji, ir aš krūptelėjusi pakėliau galvą. Pažvelgiau į jos geranorišką, atvirą veidą. - Mes visi - jo draugai. - Ji mostelėjo į kitus laukiamajame, šie sužiuro į mane ir maloniai linkčiojo. - Mes tos rūšies draugai. Išgalvoti?
Ak. - Netekusi žado dairiausi aplinkui, žiūrėdama į juos, paskui į tą moterį. - Mano vardas Džeinė.
Taip, žinau. Supranti, Džeine, mes visi mylime Maiklą. Kaip jis jaučiasi? Ar žinai, kas jam?
Užsikimšusios širdies kraujagyslės, - paaiškinau. - Keturios arterijos.
Moteris pakraipė galvą.
Tai... per daug keista. Beje, mano vardas Blaitė.
Nieko keista, turint omenyje, ką jis valgo, - pasakiau su ironija.
Ji šyptelėjo.
Bet Džeine, mes nesergame, nė vienas iš mūsiškių. Niekada. Taigi iš tikrųjų keista. Čia vyksta kažkas visiškai netikėta, absoliučiai keisti dalykai.
Aš mąsčiau apie pasmerktą mūsų meilės romaną ir lingavau galvą.
-Jūs nieko nesuprantate.
Blaitė suėmė mano rankas. Ji buvo tokia miela, tikra draugė.
Tikrai suprantu. Maiklas apie tave pasakojo. Jis nesiliauja apie tave kalbėjęs. Mes visi pritariam, nors jums nereikia pritarimo. Niekada nematėm Maiklo tokio laimingo. Tu mums patinki, Džeine.
Taip ir sėdėjome kartu, aš ir Blaitė - mano naujoji išgalvota draugė - laukėme, nervinomės, buvome išsigandusios. Pagaliau pasirodė daktaras Rodmanas ir žengė prie manęs. Nega-
Įėjau jo veide išskaityti nieko, bet jis tikrai nesišypsojo. Mano širdis skausmingai susitraukė, burna išdžiūvo.
Iš nevilties pasisukau į Blaitę, bet ji papurtė galvą.
Daktaras negali mūsų matyti.
Ak, taip. Žinoma, negali. Aš čia viena, pamišėlė su savo išgalvotais draugais. Kuriai trisdešimt dveji metai.
Džeine, - pasakė daktaras Rodmanas. - Ar galite eiti su manim? Keistoki dalykai. Prašom ateiti.
Aštuoniasdešimt pirmas
Maiklas žiūrėjo į Džeinę, kai ji įėjo su jo daktaru į pooperacinę palatą. Dar vienas dalykas pirmą kartą - jo daktaras. Maiklas niekada nesirgo nė dienos per visą gyvenimą, niekada nesitikrino sveikatos ir, suprantama, niekada nesigydė širdies. Ir štai dar kas: niekada anksčiau jis nebuvo taip beprotiškai išsigandęs.
Ne dėl to, kad mirs - su mirtim daugiau ar mažiau buvo susitaikęs. Žiūrėjo į ją atsargiai optimistiškai.
Tačiau jis ką tik vėl rado Džeinę ir nė už ką nenorėjo jos netekti. Negalėjo Džeinės prarasti.
Labas, - tarė ji, o jis nusišypsojo. Dievino jos balsą.
Labas. Tikriausiai atrodau kaip partrenktas lekiančio sunkvežimio. Jaučiuosi panašiai.
Kaip žmogus, partrenktas sunkvežimio, atrodai nuostabiai.
Daktaras patapšnojo Džeinei per petį ir išėjo. Džeinė priėjo
prie Maiklo lovos, pasilenkusi pabučiavo į kaktą... ir staiga jis prisiminė, kad lygiai taip ją bučiuodavo, kai ji buvo aštuonerių metų. Jis jai tai priminė.
Mes labai panašūs, Maiklai. Aišku, aš prisimenu, - pasakė Džeinė ir nusišypsojo. - Sakiau tau, kad niekada tavęs nepamiršiu.